82 metų R.Skučaitė Rugsėjo 1-osios išvakarės išleido dvi knygas – vieną vaikams, kitą suaugusiesiems. Poemėlių vaikams su pamokymais knygą išleido „Homo liber”, o eilėraščių ir prozinių miniatiūrų knygą „Tamsiai ir šviesiai matys” – LRS leidykla.
Šiame leidinyje R.Skučaitė tarsi pratęsė temas, kurias narpliojo prieš keletą metų pasirodžiusiame „Variniame angele”, – elegantiškais poetiniais ir proziniais dygsniais ji tarsi perbėgo per savo gyvenimo audinį. Kad tas audinys buvo be galo margas, liudija ir šis pokalbis.
– Kalbamės Rugsėjo 1-osios išvakarėse. Ar jūs atsimenate savo pirmąją dieną mokykloje? Įtariu, kad anais laikais tokios šventės kaip Rugsėjo 1-oji nebuvo?
– Tikrai nebuvo. Bet aš puikiausiai atsimenu ir savo pirmąją mokytoją, ir mokyklą, ir vietą, iš kurios į ją ėjau. Tada gyvenome Panevėžyje, o mano abu tėvai buvo mokytojai. Pirmąją dieną mus vedė į bažnyčią, kur vyko pamaldos. Pamokų tądien nebuvo.
Turbūt keisčiausia, kad aš mokyklą pradėjau lankyti nemokėdama skaityti. Bet kai įsikabinau į mokslus, tai nuo knygos nebesitraukiau. Net nepaisant to, kad santvarkos, kaip ir mano lankomos mokyklos, keitėsi lyg chameleono spalvos.
Mokiausi ir nepriklausomoje Lietuvoje, ir vokietmečiu, ir atėjus sovietams. O mokyklą baigiau Sibire, Zimoje.
Gal nuskambės keistai, bet esu visai patenkinta Zimos mokykla. Ten buvo kiek daugiau tiesos.
– Iš tikrųjų?
– Sovietinės Lietuvos mokykloje mums kalė į galvą, kad lietuviai savo noru įsiliejo į Sąjungą, o Zimoje istorijos mokiausi iš vadovėlio, kuriame tiesiai šviesiai buvo parašyta, kad Baltijos šalys buvo prijungtos. Labai gailiuosi, kad neišsaugojau to vadovėlio.
Tiesa, kai stojau į Irkutsko užsienio kalbų institutą, ištraukiau bilietą su klausimu būtent apie Sovietų Lietuvą. Aš pasakiau, kas buvo parašyta tame vadovėlyje, ir įstojau. Matyt, ten niekam nerūpėjo Lietuva.
– Ar atsimenate dieną, kai jus išvežė į Sibirą?
– Tai buvo ne diena, o naktis. Buvau šeštoje gimnazijos klasėje. Buvo 1949-ųjų kovo 24-oji. Ką tik prasidėjusios atostogos. Mano motina jau kalėjo lageryje.
Pradėjo belsti. Mačiau, kad prie durų sėdėjo toks susisukęs žmogus, matyt, liudininkas. Jis nepratarė nė žodžio.
Močiutė ir teta sudėjo į maišus ką spėjo. Tada buvau pasodinta į sunkvežimį ir nuvežta į stotį, kurioje praleidome kone tris paras. Atsimenu, kad vagone kartu su manimi buvo dvi truputį už mane jaunesnės mergaitės iš mano gimnazijos. Nė viena iš jų negrįžo. Vieną supjaustė pjūklas, sijonuką įtraukė.
Knygoje „Varinis angelas” esu rašiusi, kad tokį pjūklą mačiau Eimunto Nekrošiaus „Hamlete”. Nežinau, kokią prasmę pjūklas turėjo spektaklyje, bet man jis buvo susijęs tik su tuo įvykiu.
Kita mergaitė užduso pjuvenų dėžėje, įrengtoje po tuo pjūklu.
Tiesiog vyrai pradėjo pjauti labai sakingus kedrus tuo metu, kai toje dėžėje nuo vėjo slėpėsi dvi mergaitės.
Galiausiai kažkas pamatė vienos mergaitės pirštukus. Ją pavyko iškrapštyti, o antroji, su kuria važiavau viename vagone, jau buvo uždususi.
Dažnai pagalvoju, jog man likimas tokį ilgą gyvenimą skyrė gal todėl, kad turiu nugyventi ir jų gyvenimus. Keista, bet iki šiol jaučiu ne visai konkretų kaltės jausmą, lyg aš privalau kažką už jas daryti.
– Sakykite, o koks jausmas apima, kai po ilgos kelionės išlipi iš vagono svetimame krašte, toli nuo namų? Jums jau buvo septyniolika metų ir viską puikiai suvokėte.
– Niekam nelinkėčiau patirti to nenusakomo vienatvės jausmo. Jo, bent jau tokio stipraus, galbūt nepatyrė tie, kurie buvo išvežti su artimaisiais.
Konkrečiau tą jausmą apibūdinčiau taip: dulkės, pjuvenos, bėgiai, kuriais negali sugrįžti.
Juk pasirašiau popierių, kad Sibire liksiu iki gyvos galvos. Kartais pagalvoju, kad jei man dabar, kai baigiu savo gyvenimą, lieptų tokį dokumentą pasirašyti, man būtų labai baisu. O tada pasirašiau nesusimąstydama – dariau kaip visi. O tai, ką Rūta Šepetys rašo savo knygoje „Tarp pilkų debesų”, kad kažkas to popieriaus nepasirašė, yra netiesa.
Svarbiausia buvo ne tai, kad valgio trūko, ne tai, kad darbas buvo sunkus, ne tai, kad buvo šalta, o tai, kad namus praradai amžiams.
Manote, kad aš dabar turiu namus? Neturiu, išskyrus tuos, kurie yra manyje. Bet į juos sugrįžti neįmanoma.
Kai po Sibire praleistų septynerių metų 1956-aisiais grįžau į Lietuvą, čia viskas buvo pasikeitę. Tarkime, išeidama iš vienos įstaigos pasakiau „sudie” ir likau nesuprasta, nes jau buvo įprasta atsisveikinti žodžiais „viso gero”.
Žodžiu, jausena dviprasmiška – ten buvai svetimas, o sugrįžęs esi gal net dar labiau svetimas.
– Kaip jūs apskritai vertinate R.Šepetys knygą „Tarp pilkų debesų”?
– Manau, kad apie tokius dalykus, kurie yra gilios žmonijos žaizdos, neturėtų rašyti bet kaip ir bet kas.
Drįstu taip sakyti, nes norint parašyti gerą knygą apie tokį dalyką kaip tautos perkėlimas į kitą vietą, reikia arba būti tai išgyvenus su daugeliu bendradalių, arba tas rašytojas turi turėti talentą, vertą mažų mažiausiai Nobelio premijos.
Aš nesuprantu, kodėl mes, lietuviai, džiūgaujame, kad ši R.Šepetys knyga pasaulyje skleidžia ir prastą literatūrinį skonį, ir iškraipytus istorinius faktus?
– Žinau, kad Zimoje metus dirbote mokytoja. Ar patiko?
– Dėsčiau piešimą ir braižybą, nes mokykloje braižyba man gerai sekėsi. Ir grįžusi į Lietuvą kurį laiką dirbau braižytoja.
Tiesa, kadangi braižybos mokytojas tada turėdavo ir piešimo mokyti, dariau ir tai. Piešti, aišku, šiek tiek mokėjau. Pasiskaičiusi sugebėjau ir ąsotį pastatyti, ir paaiškinti perspektyvos dėsnius.
Nepasakyčiau, kad mokytojo darbas mane būtų sužavėjęs, nepaisant to, kad mano tėvai buvo mokytojai. Aš nesugebėjau bendrauti su dideliu būriu vaikų. Man tai buvo labai sunku.
– Iš Sibiro grįžote 1956-aisiais, o pirmąją knygą „Žydintis speigas” išleidote tik 1965-aisiais. Ką veikėte tuos devynerius metus?
– Dirbdama braižytoja laikraštyje radau skelbimą, kad bus leidžiamos „Vakarinės naujienos”, todėl naujasis dienraštis ieško keturių vertėjų – dviejų į rusų kalbą, dviejų iš rusų.
Į atranką susirinko tiek žmonių, kad atėjusi devintą valandą ryto savo eilės sulaukiau tik prieš devynias vakare. Dabar tuomete savimi netgi stebiuosi – iš kur aš turėjau tiek kantrybės laukti, tikėti sėkme, nors ir neturėjau jokių pečių, jokio užtarimo. Negana to, buvau grįžusi iš Sibiro. Sunku patikėti, bet mane priėmė.
– Ar jau rašėte eilėraščius?
– Eilėraščius pradėjau rašyti dar prieš išvežimą į Sibirą. O pirmoji mano publikacija pasirodė maždaug 1958 metais almanache „Jaunieji”. Pamažėle priėjau ir iki pirmosios knygos.
– Ar jūs, kaip grįžusi iš Sibiro, sovietiniais laikais turėjote kokių nors problemų?
– Po „Vakarinių naujienų” dirbau tokiame laikraštėlyje „Agitatorius” vertėja, nors šį tą rašinėdavau ir apie kultūrą.
Vieną dieną buvau redaktoriaus kabinete. Jam paskambino iš Ministrų tarybos. Jis išsyk išbalo ir automatiškai bėrė žodžius „taip” ir „žinoma”. Padėjęs ragelį jis man patarė parašyti pareiškimą. Vėliau dirbau Eltoje, „Genyje”.
– Apsisprendimas daugiau rašyti vaikams – nuo „Genio” laikų?
– Ne visai. Kai rašau suaugusiesiems, rašau tarsi sau, tokiai būtybei, kokia pati jaučiuosi esanti. O vaikų literatūra – savotiška mįslė, kurią sunku įminti.
Tiesiog esi toje teritorijoje ir negali iš jos pasitraukti. Jauti ir tam tikrą pareigą.
Tik netikiu tais rašytojais, kurie sako, kad užaugus vaikams jie negali rašyti knygų mažiesiems. Tarkime, Violeta Palčinskaitė neturi vaikų, o yra puiki knygų mažiesiems autorė.
– Nors tiesiogine prasme nesate mokytoja, tačiau rašydama eilėraščius ar pjeses vis tiek vykdote savotišką slaptą pedagogės misiją. Ar sutinkate su tokia metafora?
– Kaip metaforą šį dalyką galiu priimti. Galiu net pasakyti, kad gal tai į mane atitekėjo iš tėvų. Beje, mano tėvas taip pat rašė vaikams. Aišku, ne aukščiausios prabos kūrinėlius, džiaugiuosi, kad jis jų neviešino.
Mano galva, žmonės, kurie rašo savo vaikams, apskritai neturėtų skelbti savo kūrybos. Pramoginės grafomanijos nereikėtų kišti kitiems. Ji paprasčiausiai gadina vaikų skonį, atstumia. Ir šiuose žodžiuose nėra pavydo.
Vaiko skonį būtina lavinti – suteikti jam galimybę suprasti, kad knygos vaikams yra laiptelis į didžiąją literatūrą, kad jos kreipia amžinųjų vertybių link, padeda lavinti kalbos įgūdžius.
Niekada nesutiksiu su tokiais leidėjų žodžiais: „Nesvarbu, ką skaito vaikai – knygas apie vampyrus ar apie nykštukus, svarbiausia, kad apskritai skaito.”
Tuo jie pasako vienintelį dalyką – svarbiausia, kad tėvai vaikams perka knygas.
– Ką manote apie šiuolaikinę mokyklą?
– Bijau kritiškai kalbėti apie mokyklą, nes visą gyvenimą jaučiu didžiulę pagarbą mokytojams. Bet, mano manymu, dabarties mokykla eina ne pačiu geriausiu keliu, nes ji tolsta nuo Meilės Lukšienės tautinės mokyklos idėjos. Jei ta idėja būtų įgyvendinta, emigracija, mano tvirtu įsitikinimu, būtų mažesnė.
Dabartinėje mokykloje man nepatinka keli dalykai. Pirmiausia – testai. Kaip galima pradėti mokytis nuo spėliojimo? Vaikai dar neina atmetimo keliu – jie tiesiog spėlioja. O juk iš pradžių reikia pagalvoti, o tik tada atsakyti. To juos ir reikėtų mokyti.
Nežinau, ar gerai, kad į mokymo procesą įtraukiama vis daugiau žaidimo elementų. Manyčiau, kad negalima mokslo paversti vien žaidimu. Juk mokslas yra darbas. Paversk darbą žaidimu, ir gyvenimas pavirs tuo pačiu. O juk gyvenimas nėra žaidimas.
Be to, būtina atskirti žaidimą nuo darbo.
Vaikas turi pajusti džiaugsmą, kai padirbėjęs gali žaisti.
Rugsėjo grimas
Dar pažaiskim žodžiu ir šviesa,
Pasijuokim iš savo likimo,
Kol dienos ir nakties netiesa
Dar pilna prieštaringo neigimo.
Kol nukrinta ramiai obuolys
Ir nukritęs per pusę suskyla,
Kol abi bekvapes jo dalis
Dar rugsėjis nardina į tylą.
Kol nežinom, iš kur ta tyla,
Obuolys ir naktis, ir kritimas,
Kol svaigus kaip pernykštė sula
Medį sendina rudenio grimas.
Ramutė Skučaitė
(Iš knygos „Tamsiai ir šviesiai matys”)
