Knygoje „Mažoji Dieviškoji Co“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) aliuzija į „Dieviškąją komediją“ išryškėja jau pirmuosiuose puslapiuose – poemos epigrafas yra Dantės „Dieviškosios komedijos“ klasikinės eilutės „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, / Aš atsidūriau miško tankmėje...“ Poemoje atkartojami ir „Dieviškosios komedijos“ skyriai – Pragaras, Skaistykla, Rojus. Gintaro Patacko knygoje eilutė „aš atsidūriau miško tankmėje“ perkeliama į šiuolaikinės sąmonės vaizdus, nulemtus klaidinančios nūdienio gyvenimo tankmės. Pasirinktą kelią autorius suvokia kaip sąmoningą miksą, sąlygotą laiko, įvykių, išgyvenimų. Šis pasirinkimas paveikęs ir poemos eilėdarą. Naujoji knyga apipavidalinta dailininko Mikalojaus Vilučio.
Gintaras Patackas (g. 1951) – poetas, vertėjas, prozininkas, dramaturgas, XX a. 9-ojo dešimtmečio literatūrinis maištininkas. Eilėraščius pradėjo skelbti 1972 m., dabar yra išleidęs per dvidešimt knygų. Ankstyvieji G.Patacko eilėraščių rinkiniai priskirtini miesto poezijai.
Juose jungiami ekspresyvūs, ironiški, dažnai siurrealistiški vaizdai, pasakojamos neįtikėtinos istorijos, kurios turi šokiruoti skaitytoją, išreikšti šiuolaikinio pasaulio trapumą, jo priešiškumą žmogui. Poeto paveikslas demitologizuotas, subuitintas, priartintas prie prancūzų „prakeiktųjų“ poetų tradicijos. Vėlesnių rinkinių kūriniai groteskiški, ironiški.
Literatūros kritikas Valentinas Sventickas teigia, jog „devintame dešimtmetyje G.Patackas buvo maištingiausia jaunosios (tada) lietuvių poezijos jėga. Sąstingio sprogdintojas. Jo eilėraščių žodžiai – dinamitas, mūza su kardu, šėlstantis kraujas. G. Patacką jaudina dehumanizacija, socialinio būvio nejaukumai, materialėjimas, miesčioniškos banalybės, nužmogėjimą jis daužo ironijos kastetais“.
