Persikėlusi į Londoną, ji tapo aktore, dirbo kine, teatre ir televizijoje. 24-erių metų L.Riley parašė savo pirmąjį romaną „Lovers and Players“, kurį pasirašė Lucindos Edmonds slapyvardžiu. Šis romanas rėmėsi jos aktorine patirtimi. Po to ji parašė dar 7 romanus. Romanai buvo išversti į 14 kalbų.
Paskui Lucindos Riley gyvenime buvo literatūrinės karjeros pertrauka, ji susilaukė keturių vaikų.
Prieš kelerius metus rašytoja pasistatė namą pagal savo pačios projektą vienoje iš Tailando salų, kur jos tėvas prieš daugelį metų buvo nusipirkęs žemės. Jos aistra istorijai ir meilė kelionėms, ypač į Tailandą, įkvėpė parašyti romaną „Orchidėjų namai“, išleistą 2010 metais. Šis romanas išverstas į 26 kalbas, o Vokietijoje 2011 metais tapo 3-iuoju bestseleriu, vokiečiai išpirko beveik milijoną egzempliorių, rašo hugendubel.de.
„Levandų sodas“ – istorinis-psichologinis jausmų romanas nukelia iš saulėtojo Provanso į dvarą Jorkšyre, iš dabarties – į Antrojo pasaulinio karo metus. Tai intriguojanti dviejų šeimų istorija apie meilę, pavojų, karą, apie praeitį, kuri niekur nedingsta, bet atskleista keičia ją sužinojusiųjų gyvenimus.
- Vos pasirodęs Jūsų romanas „Orchidėjų namai“ sulaukė didžiulės sėkmės. Ar tai pakeitė Jūsų gyvenimą?
- Tikrai nepakeitė. Aš iki šiol negaliu patikėti sėkme ir vis dar bandau ją įsisąmoninti. „Orchidėjų namus“ rašiau labiau sau ir buvau kiek nustebusi, kai leidykla „Penguin“ įsigijo teises ir prasidėjo pergalingas knygos žygis po visą pasaulį – ją nusipirko milijonai skaitytojų. Jei atvirai, man iki šiol tai primena sapną.
„Orchidėjų namai“ – jūsų pirmas romanas po keletą metų trukusios kūrybinės pertraukos. Debiutinį romaną išleidote vos 24-erių, prisidengusi Lucindos Edmonds slapyvardžiu.
Vėliau sekė dar septynios knygos, bet paskui Jums gimė vaikai ir rašytojos ambicijas teko atidėti į šalį. Ar Jūsų naujieji romanai – „Orchidėjų namai“, „Mergaitė ant uolų“ ir „Levandų sodas“ – skiriasi nuo ankstesnių knygų?
- Iš esmės, rašymo stiliumi ir siužeto vystymu knygos yra gana panašios, bet naujieji romanai, man regis, gerokai brandesni.
- Esate minėjusi, kad kiekvienos istorijos idėja Jums gimsta tarsi savaime. Įdomu, kad Jūs paprastai įrašinėjate istoriją į diktofoną, o ne rašote sėdėdama už stalo. Kodėl? Ir kokių privalumų suteikia toks knygos rašymo būdas?
- Rašydama pirmą romaną, susidūriau su problema – mane kamavo stiprūs skausmai. Dėl nuolatinių krūvių man išsivystė RSI sindromas (sąnarių ir raumenų susirgimas dėl monotoniško darbo prie kompiuterio – vert. past.), todėl negaliu ilgai dirbti kompiuteriu. Man nieko kita neliko kaip tik priprasti prie darbo su diktofonu.
Iš pradžių buvo sunku, bet ilgainiui toks knygos rašymo būdas net ėmė patikti, nes galiu dirbti kur panorėjusi – tiek namie, tiek lauke, kad ir bėgiodama. Kadangi buvau šokėja, man sunku nusėdėti vienoje vietoje, galbūt todėl geriausios idėjos ateina į galvą judant. Be to, dirbdama su diktofonu galiu vaidinti savo personažus.
- Jūsų romanų veiksmas paprastai vyksta dviejuose laikotarpiuose. Kaip Jums pavyksta suvaldyti net kelias skirtingas siužetines linijas ir knygos gale jas virtuoziškai sujungti?
- Paprastai, pradėdama rašyti knygą, pirmiausia išsirenku veiksmo vietą, o paskui pamažu imu kurti istoriją. Bet niekada nežinau, kaip ji rutuliosis. Tiesiog leidžiuosi vedama savo herojų. Kartais mane apima jausmas – ypač kai rašau skyrius, kurių veiksmas vyksta praeityje, – kad man kažkas pasakoja istoriją. Bet iki šiol man dar neteko patirti sunkumų plėtojant siužetą. Galiausiai viskas sustoja į savo vietas ir tampa darnia visuma. Dėkui Dievui už dangišką įkvėpimą!
- Vadinasi, knygos idėją įkvepia kokia nors vieta. Kas atsitinka, kai atsiduriate tokioje vietoje ir pajuntate, kad būtent ten vyks kito Jūsų romano veiksmas?
- Sunku apibūdinti šį jausmą, bet, spėju, aš patiriu lygiai tą patį, ką ir kiti, – kai kokia nors vieta patraukia, sužavi, užsimanai sužinoti apie ją daugiau. Jei tokia vieta pakursto mano susidomėjimą ir pirminė idėja „užkabina“, pamažu galvoje ima formuotis personažai ir knygos siužetas.
- „Levandų sodo“ veiksmas daugiausia vyksta sename dvare Pietų Prancūzijoje. Gal galėtumėte papasakoti apie šio dvaro prototipą? Kur jį galima rasti? Ir kada pirmąkart jį pamatėte?
- Mudu su vyru keliavom iš mūsų namų Pietų Prancūzijoje į Angliją ir užsisakėme kambarį nuostabioje pilyje. Vidinis pilies kiemas buvo apsodintas levandomis, jis atrodė tiesiog dieviškai, tad vos jį pamačiusi, pasakiau vyrui, kad jau žinau, kur vyks kitos mano knygos veiksmas.
Mano romane ši pilis stūkso Gasene. Tai kaimelis netoli mūsų namų Prancūzijoje, kur leidžiame vasaras. Štai tokia La Martinjerų šeimos dvaro istorija.
- Knygoje minite dar vieną vietą – niūrius gotikinius rūmus šiaurinėje Jorkšyro dalyje. Ar Blekmuro rūmai taip pat turi prototipą?
- Taip, turi. Blekmuro rūmus kūriau įsivaizduodama šaltus, niūrius namus Jorkšyre, kuriuose man yra tekę apsistoti.
- „Levandų sodo“ veiksmas vyksta dabartyje ir praeityje, o jei tiksliau – 1998 metais ir per Antrąjį pasaulinį karą. Kaip Jums sekėsi rinkti medžiagą istorinei knygos daliai? Galbūt kalbėjotės su įvykių liudininkais?
- Rašydama knygas visada atidžiai išsinagrinėju laikotarpį, kurio fone planuoju pasakoti istoriją.
Nusistatau tam tikrus laiko rėmus ir skaitau viską, ką galima rasti apie to meto įvykius ir veiksmo vietą. Vis dėlto tokioje ankstyvoje fazėje aš per daug nesigilinu į detales, man labiau reikalingos bendros žinios, nes niekada nežinau, kur mane nuves istorija.
Galiausiai, aš juk istorijų pasakotoja, o ne istorikė. Knygos siužetą kūriau viešėdama Prancūzijoje ir, baigusi darbą, atsitiktinai susipažinau su vienu senuku – ponu Chapelle’iu iš Burriane’ų dvaro. Tada paaiškėjo, kad savo knygoje panaudojau jo pavardę, aprašiau jo pilį ir netgi slėptuvę rūsyje, nė neįtardama, kad tokia šeima ir toks namas iš tikrųjų egzistuoja.
Trumpiau tariant, gyvai susidūriau su pasauliu, kurį išgalvojau rašydama romaną.
- Jūsų romane praeitis atlieka svarbų vaidmenį. Pagrindinė veikėja Emilija netikėtai sužino apie ilgai saugotą paslaptį ir įvykius, kurių gijos veda į Antrojo pasaulinio karo laikus. Kodėl žmonėms taip svarbu išsiaiškinti šeimos paslaptis?
- Mano istorijos moralas toks: tik suvokę mūsų praeitį ir su ja susitaikę, galėsime būti laimingi ir džiaugtis meile. Ypač tai tinka šiai knygai, kurioje pasakojama apie skausmingiausias žmonijos istorijos akimirkas. Tikiu, kad kaltės išpirkimas ir atleidimas visada suteikia galimybę susitaikyti, net jei tai atrodo nerealu.
- Pagrindinė „Levandų sodo“ veikėja Emilija susiduria su dvigubu iššūkiu – jai tenka ne tik išsiaiškinti šeimos paslaptį, bet ir susekti gudrų apgaviką. Gal galėtumėt daugiau papasakoti apie Emilijos personažą?
- Motina Emiliją pagimdė tik todėl, kad jos pareiga buvo parūpinti šeimai įpėdinį. Kadangi Emilija buvo „tik“ mergaitė, o ne giminės tęsėjas, motina ja niekada nesidomėjo. Tad nieko keista, kad užaugusi ji nepasitiki savimi ir yra labai santūri. Emilija kiek įmanydama stengiasi, kad jos gyvenimas būtų visai kitoks nei motinos. Emilija mokosi suprasti savo skausmo priežastį ir su ja susigyventi.
- Ar romano veikėjai irgi turi prototipus?
- Ne, mano knygų veikėjai – tai daugelio pažįstamų žmonių mišinys, juose galima pastebėti ir mano pačios bruožų.
- Auginate keturis vaikus. Kaip randate laiko knygoms rašyti?
- Kai kuriu pirminį siužetą, turiu dviem trim savaitėm nuo visko atsitraukti. Tada gyvenu kaip kokia atsiskyrėlė ir dirbu 18 valandų per parą. Kai ši fazė baigiasi, pradedu stiprinti siužetines linijas ir gilintis į detales, tada galiu dirbti namie.
Vis dėlto, kaip ir kiekviena dirbanti motina, dažnai jaučiuosi išsekusi ir kasdien tenka ieškoti būdų, kaip išlaikyti pusiausvyrą it kokiai akrobatei ant lyno...
- Papasakokite, apie ką bus kita Jūsų knyga?
- Ką tik pabaigiau dar vieną romaną ir, žvelgdama į visas savo knygas, turiu pripažinti, kad jį rašyti man buvo sunkiausia. Knygos veiksmas ir šįkart vyksta dabartyje ir praeityje. Istorinė romano dalis nukelia skaitytoją į 1911-uosius, į Indiją, kai ši dar priklausė Britanijai, ir pasakoja apie jauną indę Ani ir jos draugę princesę Indirą.
O dabartyje veiksmas vyksta gražiame name Devono grafystėje, Anglijoje, kur dar viena mano knygos herojė Rebeka Bredli filmuoja filmą apie tą laikotarpį, kuriame gyvena Ani
Tiesą sakant, iš visų pagrindinių veikėjų, kiek jų esu kūrusi, Ani yra pati mieliausia, – gal todėl man taip patinka ir pati knyga!
Parengė Jūratė Dzermeikaitė