„Svajonė apie sniegą“ – prieš porą metų parašytas romanas, kuriuo Rūta Mataitytė pradėjo literatūrinį kūrybos kelią. Autorė jautriai ir skvarbiai žvelgia į aprašomą pasaulį, nemažai dėmesio skiria detalėms piešdama romano aplinką ir veikėjų portretus, gaivindama vidinį jų pasaulį.
Skaitytojai herojus arba pamilsta, arba jų nemėgsta – būti abejingam tiesiog nepavyksta.
Lietuvė architektė Lina ir norvegas gydytojas Kenis susitinka ligoninėje, lemtinga aplinka paveikia ligonę ir gydytoją: skaudūs ir gražūs prisiminimai tarsi laikrodžio rodyklės laksto pirmyn atgal, nuskraidina į praeitį, grąžina į tikrovę, suartina ir suriša. Ar gija, susiejusi sergančią lietuvės sielą su neįprastai jautriu norvegu, pakankamai tvirta, kad išeivystė ir gyvenimas svetimame krašte padėtų atsitiesti, nuramdytų praeities skausmą ir atmintį, leistų eiti baltu sniegu?