Pasakojimas apie autoriaus vaikystės Lietuvą, kurią jis užsispyręs vadina ne Sovietų, bet Tarybų Lietuva, atrodo kaip tipiškas A.Užkalnio produktas: įžūli antraštė, autoriaus pavardės minėjimas net knygos pavadinime ir mėgstama tema – žmonių įpročiai, socialiniai stereotipai ir netolima praeitis, kurią daugelis spėjo pamiršti.
Portalas lrytas.lt šią savaitę pradės publikuoti šios knygos ištraukas, bet prieš tai - keli klausimai autoriui.
- Kodėl pasirinkote rašyti apie „naująją istoriją“, savo vaikystės laikus? Jūsų mėgstama autorė K.Sabaliauskaitė, pavyzdžiui, rašo apie žilą senovę.
- Rašau apie tai, ką išmanau. Esu tikras, jei minėta autorė išmanytų tarybinius laikus, ji rašytų apie juos. Kas gali būti įdomiau už gėralus ir cigaretes, kurių pavadinimų jau nebeliko, už ankštus alytnamius ir LTSR valdiškos kalbos metastazes, už maišo formos paltus ir šlykštų anų laikų maistą, prikimštą sintetikos.
- Pavadinote knygą „evangelija“. Jūs pretenduojate į absoliučią tiesą?
- Žinoma. Ši knyga bus paskutinė, parašyta lietuvių kalba apie tarybinius laikus. Po jos bus viskas pasakyta, kiti autoriai nebent galės pacituoti mano tekstą arba galbūt rašyti komentarus ir interpretacijas kaip šventųjų tekstų aiškintojai.
Arba galiu štai kaip pasakyti: po šitos knygos bus daugiau sakančių: „Visai ne taip buvo“, negu giriančių: „Kaip gerai pastebėta.“ Aš tuo labai džiaugiuosi. Knygos tikslas yra išjudinti atmintį ir provokuoti mintis. Kad būtų ką galvoti ir apie ką kalbėti.
- Slapčia ilgitės tų laikų, kai visi gėrė pomidorų sultis iš vienos stiklinės, kai už tuščią alaus butelį galima buvo nusipirkti du bilietus į kiną?
- Ne, ir čia sakau labai rimtai. Laikai buvo pilki, pikti ir neskaniai dvokiantys. Mūsų tarybinė praeitis smirda. Jei galėčiau ten grįžti, negrįžčiau nė minutei.
Savo knygą rašiau ne iš nostalgijos, o kaip anatomas, knebinėjantis supuvusį skenduolio kūną, kad sužinotų, nuo ko žmogus mirė. Aš rašiau apie praeitį, kad mes niekada į ją negrįžtume. Nors žinau, kad daugelis žmonių pajus šiltą, malonų jausmą nuo tų prisiminimų. Nieko baisaus. Tegu dabar pasidžiaugia. Vis tiek mano auklėjamasis darbas bus padarytas.
