Netrukus pasirodys nauja ketvirtoji jo knyga „Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį“, kurioje „Lietuvos ryto“ autorius pasakoja apie netolimos sovietinės praeities vaizdus, kvapus, skonius ir mintis. Portalas lrytas.lt pateikia knygos ištraukas.
***
Kol neprasidėjo kova su alkoholiu, populiariausias alkoholikų gėrimas (be degtinės, stabdžių skysčio ir odekolono) buvo vadinamasis vaisių ir uogų vynas, arba vaisiukas. Jis ir dabar užima garbingas apatines lentynas prekybos centruose, ir šiandien daug kam atrodo, kad nuo Klumpių iki Monikutės vasaros Lietuvoje yra didžiulė pavadinimų įvairovė birzgalo, kuris skiriasi nebent spalva („baltasis“ ir „raudonasis“).
Tie, kurie šiandien taip mano, net negali įsivaizduoti, kad šio gėrimo – iš esmės spirituoto salstelėjusio skysčio, kai kada net su natūralių vaisių ir uogų požymiais* – pavadinimai buvo apėmę visas įsivaizduojamas žmogaus gyvenimo ir veiklos sritis.
Paėmus tik žiupsnį pirmų pasitaikiusių pavadinimų, atsiveria nuostabi tarybinės rinkodaros ir teigiamų vaizdinių mozaika. Ne tik labai garsus ir jau tada keiksmažodžiu tapęs Solncedaras (saulės dovana), labai gerai žinomas Portveinas 777 (taip pat vadinamas „Trimis kirviais“ arba „Trimis žarstekliais“), bet ir Agdamas, Skrydis, Kaleidoskopas, Linksmoji karuselė, Jūreivių, Odisėja, Magistralė, Prisirpusi vyšnia, Svajonė, Šaunusis, Juodaakė burtininkė, Auksinis ruduo, Rožinis portveinas, Pamyras, Rudens sodas, Šypsena, Kubanė, Pajūrio, Juodosios jūros, Su Kovo 8-osios švente, Piknikas, Trys muškietininkai, Miško aromatas, Mano meilei, Gintarinis, Liepų aromatas, Šarmas, Gervių dainos, Stepių, Spindulinis, Už sėkmę, Juodaakė naktis, Kvapnusis, Vyrams, Neištikimoji, Rojaus obuoliukų aromatas, Stebuklingoji fleita, Slavų, Vaisių fantazija, Gerasis kūmas, Linksmasis, Milžinų, Farvateris, Ekspromtas, Izabelė, Šviežias vėjas, Kilnusis, Europiečių, Saulėlydžio, Volgos, Braškių, Vasaros melodijos, Forsažas, Geros kloties, Kad kelias nedulkėtų, Bruderšaftas, Fortūnos ratas, Siesta, Aljansas, Mums, Sidabrinis, Žentelis, Linksmasis skambesys, Duetas, Baltarusijos užstalė, Vasarnamis, Saulės imperija, Karmen, Madeira.
Pastarasis, žinoma, kaip ir „portveinas“, visiškai nebuvo susijęs su klasikiniu spirituotu vynu iš Portugalijos salos Atlanto vandenyne, gaminamu iš malvazijos ir kitų kilmingų vynuogių veislių.
Sau ypač artimo gėrimo (nors jo niekada neragavau) etiketę ir pavadinimą prisimenu iš vaikystės – tas baisus gaminys vadinosi Konjako punšas.
Jis buvo parduodamas puslitriniuose buteliuose, ir, žinoma, tik lakiausios vaizduotės žmonės galėjo susieti jį su klasikiniu kokteiliu iš konjako, saldžiųjų apelsinų likerio, apelsinų sulčių, cukraus ir sodos vandens.
Tai, tikriausiai, buvo eilinis saldus spirituotas gėrimėlis, kuriame, žinoma, tikro prancūziško konjako nebuvo nė kvapo, ir labai abejočiau, ar apskritai sudėtyje buvo kuris nors iš tarybinio „konjako“ (armėniško, moldaviško ar azerbaidžanietiško**).
Mano senelis Juozas Marčiulionis pirkdavo jį parduotuvėje Kaune ant dabartinio Savanorių prospekto ir Aukštaičių gatvės kampo, netoli senos ir mažutės Žaliakalnio Kristaus Prisikėlimo bažnyčios, kuri veikė ir tada, kai didelė baltoji Kristaus Prisikėlimo bažnyčia buvo perdirbta į Radijo gamyklą.
Už tą Konjako punšą mano senelis buvo baramas ir močiutės, ir dukterų, bet vis tiek užsispyręs jį pirkdavo. Kainavo jis, rodos, apie keturis rublius.
* * *
Ypatingą vietą užėmė Tarybinis šampanas – per visą Tarybų Sąjungos gyvavimą nenugalėtas Šampanės vyndarių, visame pasaulyje kovojusių su tauriu pavadinimu tituluojamais šnypščiančiais gėrimais.
Tarybų Sąjungoje jie būdavo užkemšami baltu plastikiniu kamščiu, ir per šventes jo šaudymas į lubas (dar ir supurčius, kad smagiau liuobtų) buvo nepamainoma tradicija.
Tylus ir civilizuotas kamščio pokštelėjimas, laikant butelį 45 laipsnių kampu ir atsargiai jį sukant, o patį kamštį laikant, buvo ne tik snobizmas, bet absoliutus nesusipratimas, butelio gadinimas: tikri vyrai šaudo, ir juo geriau, jei kamštis sudaužo šviestuvą, – visi žinos, kad per Naujuosius metus buvo gerai pasilinksminta (su putokšlio buteliais rankose laukdavo pasiruošę prie televizoriaus Tarybų Sąjungos komunistų partijos generaliniam sekretoriui sakant naujametinę kalbą – tai reiškė, kad tuoj rodys laikrodį ir skambės Kremliaus varpai, tada reikės gerti „šampaną“ ir sutikti Naujuosius metus Maskvos laiku).
Tarybinis šampanas buvo palyginti pigus ir panašiai baisus, labai saldus (papildomo šleikštulio suteikdavo jo vartojimas su riebiu, saldžiu, sviestiniu kremu perteptu tortu, nuo kurio fiziškai jautėsi tirpstantis dantų emalis), kad ir kurioje Tarybų Sąjungos vietoje buvo gaminamas.
Jo ne visada visiems užtekdavo, todėl įsigyti vieną ar du butelius prieš šventes buvo tam tikra užduotis.
Žinovai sakė, kad baisiausią Tarybinį šampaną, neprilygstamą šlykštumu, gamino Charkove, Ukrainoje. Tik vienas kitas produktas turėjo reputaciją kaip absoliučiai nepanašus į tai, kas parašyta ant pakuotės: pavyzdžiui, azerbaidžanietiška birioji arbata, antros rūšies (dabar dažnai kalbama apie „antrarūšius“ produktus, tačiau niekas, joks gamintojas, nerašys tokio apibūdinimo ant savo prekės pakuotės – tuomet antra ir trečia arbatos rūšis buvo normalus ir sąžiningas pareiškimas).
* * *
Likeris ir trauktinė buvo lyg ir mėgstami, bet, neturėdamas ypatingos tolerancijos dideliam cukraus kiekiui, svaigaus sirupo daug neišgersi. Greta gerbiamų Palangos, Krupniko ar Malūnininkų buvo absoliučiai kraupus Šaltmėtinis likeris, kuris likdavo lentynose turbūt todėl, kad jį galėjo sau leisti tik stipriausios sveikatos ir labiausiai pasigerti norintys studentai, ir, žinoma, Žagarės vyšnių likeris.
Pastarasis turi ypatingą istoriją: kažkas kažkaip kažkada paleido gandą, esą šį likerį importuoja ir geria Anglijos karalienė.
Ši absoliuti nesąmonė (net ir kaip vyšnių likeris jis labai vidutiniškas) prilipo taip, kad ligi šiol Lietuvoje yra tūkstančiai žmonių, kurie kažkur kažką tokio yra girdėję ir labai tuo tiki.
Galimas daiktas, kad koks nors išeivis iš Anglijos, lankydamas Lietuvą, kur nors prie stalo pagyrė šį sirupėlį ir pasakė, esą „toks gėrimas būtų tinkamas ir karalienei“, tada atsirado ši istorija, negalinti išleisti kvapo ligi šiolei.
***
* Toje pačioje kategorijoje buvęs „portveinas“ nieko bendro neturėjo su tauriu stipriu vynu iš Portugalijos, kuris daugeliui Anglijos aristokratų ir jais norinčių būti kartų buvo tradicinis aperityvas prieš maistą arba skirtas gardžiuotis su sūriais. Tarybinis „portveinas“ iš esmės buvo spirituota posaldė šlykštynė, tik susijusi su vynuogėmis.
** Tarybinis „konjakas“ buvo dar viena gėrimų rūšis, drąsiai vadinta garsiu tarptautiniu vardu. Dėl palyginti didelės kainos – ypač tas, kuris buvo ilgai brandintas, – šis brendis taip ir nebuvo iki galo suvulgarintas ar tapęs kasdieniu svaiginimosi įrankiu: bent jau dvigubai, o kartais net ir penkis ar septynis kartus brangesnis už degtinę, jis buvo šioks toks gero gyvenimo simbolis ir žymėjo tam tikrą aristokratiškumą, nors retai buvo geriamas iš plačių apvalių brendžio taurių (dažniau – iš degtinės taurelių), ir iš kažkur buvo atsiradęs paprotys jį užsikąsti griežinėliu citrinos.
Galimas daiktas, taip buvo todėl, kad tarybiniame „konjake“ liaudies mėgstamas saldumas nebuvo balansuotas gana stipria ir energinga vynuogių rūgštimi ir sirupo saldumui nugalėti citrina buvo visai tinkamas sprendimas. Skirtingai nuo „šampano“, kuris dažniausiai būdavo tiesiog angliarūgštės prisodrintas ir saldintas vynuogių vynas, tarybinis „konjakas“, kiek rodo ano meto duomenys, gerbdavo receptūrą bent jau tiek, kad būdavo gaminamas iš vynuogių spirito ir brandinamas ąžuolo statinėse.
