V.Aksionovas „Krymo salą“ parašė 1979-aisiais. Šiame antiutopiniame romane Krymas – ne pusiasalis, o sala Juodojoje jūroje. Rusijos pilietinio karo pabaigoje nedideli, kovų iškankinti baltagvardiečių būriai, persekiojami raudonarmiečių, atsitraukia į Krymą. Laimingo atsitiktinumo dėka baltiesiems pavyksta atsilaikyti ir įsitvirtinti saloje.
Antrojo pasaulinio karo metais Krymas išsaugo neutralitetą, o po karo virsta izoliuota „rusų“ valstybe stiprėjančios sovietinės Rusijos kūne. Nepaisant ribotos teritorijos ir gamtinių išteklių, Krymo nepraryja SSRS. Atvirkščiai, jis klesti dėl to, kad sulaukė pagalbos iš Europos valstybių ir laiku ėmėsi reikiamų reformų. Krymas romane virsta savotiška alternatyvia Rusija – neutralia šalimi, gyvuojančia pirmosios kaimynystėje. Tai nedidelė, bet turtinga ir klestinti šalis, kurios gyventojai – tiek rusai, tiek Krymo totoriai – pasirinko geriausias tiek sovietines, tiek europines tradicijas.
Romane vaizduojamas Krymas atspindi amžiną Rusijos intelektualo svajonę: kuo galėjo virsti Rusija, jei ne kelias, kurį ji pasirinko. V.Aksionovas kaimyninę SSRS vaizduoja kaip pragarą, pilną baimės, žiaurumo ir idiotiškumo, o į išgalvotą Krymą prikaišiojo daugybę tų dalykų, kuriuos tik galėjo įsivaizduoti sovietinis hipis (V.Aksionovas knygą parašė prieš pat emigruodamas į JAV): nemokamų greitkelių, džiazo vakarėlių, šampano „Novy Svet“, naktinių klubų, prabangių limuzinų, vilų. Visa tai rašytojas galiausiai leido suniokoti Rusijos tankų vikšrams.
Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriose „Krymo sala“ pasirodė 1983 metais, buvo tikimasi, kad romanas bus skaitomas kaip disidentinis traktatas. „Daugiausia V.Aksionovo kritikos strėlių romane tenka komunizmui, bet kliūna ir kapitalizmui“, – „Times“ paskelbtoje recenzijoje rašė Walteris Goodmanas.
Iš tiesų „Krymo sala“ – daug sudėtingesnis ir įmantresnis kūrinys. Krymo okupacija, žinoma, yra sovietų invazijos į Afganistaną metafora. Toji invazija vaizduojama kaip „paprašyta“. Lygiai taip pat Vladimiras Putinas dabartinės Rusijos invaziją į Krymą teisina pavojinga etninių rusų padėtimi. Tačiau V.Aksionovo satyros taikinys – truputį kitas. Jis susijęs ir su šiomis dienomis – tai Vakarų patiklumas Rusijos atžvilgiu.
V.Aksionovas buvo lankęsis JAV. Jį, kaip ir daugelį sovietų disidentų, šokiravo kolegų iš literatūros ir akademinių sluoksnių polinkis į marksizmą. Kaip stalinistinio teroro aukų sūnų, V.Aksionovą gąsdino tai, kad vakariečiai idealizuoja sovietinę santvarką. Ši antipatija puikiai atsispindi tame, kaip rašytojas pavaizdavo pagrindinį savo romano personažą Andrejų Lučnikovą, „Rusijos kurjerio“ leidėją ir redaktorių.
Išoriškai jis primena Džeimsą Bondą (jis net vairuoja „Berettą“), tačiau iš tiesų tai silpnavalis žmogus, kurio naivumas sužlugdo šalį. Lučnikovas ir jo laikraštis garbina vadinamąją Bendro Likimo Partijos idėją – keistą svajonę apie susijungimą su Rusija. Krymo liberalų savižudiškose fantazijose toks susivienijimas turėtų teigiamai paveikti visą SSRS ir milžiniška tėvynė taptų modernesnė ir humaniškesnė.
Bendro Likimo Partijos nariai laimi vietinius rinkimus ir aklai tikėdami sovietų konstitucija, kuri palieka respublikos teisę į savivaldą ir net vietinę kariuomenę, pasiprašo priimami į SSRS. Sovietų tankai pasirodo akimirksniu – tiesa, prisidengę visuotiniu „kariniu-sportiniu festivaliu“.
Krymo gyventojų akimis vaizduojami ivykiai – išties įškalbingi: „Kuo aukščiau kilo saulė, tuo tirštesnė darėsi minia plačiuose pagrindinio Simferopolio bulvaro šaligatviuose. Keliomis valandomis anksčiau buvo atidarytos „espresso“ kavinės. Tvyrojo džiaugsmingas susijaudinimas. Jaunuoliai ant platanų šakų prikabinėjo lozungų: „Sveika, Maskva!“, „Sovietinė sala sveikina sovietinį žemyną!“, „Krymas + Kremlius = Meilė!“ ir patį originaliausią „Te visad žydi šlovinga SSRS tautų draugystė!“. Automobilių upės vos šliaužė abiejomis bulvaro krytimis. Policija nusivarė nuo kojų stengdamasi ištuštinti pagrindinę sostinės gatvę, kad ja galėtų pražygiuoti gimtoji sovietų kariuomenė. Tačiau iki 8 valandos ryto centre taip ir nepasirodė nė vienas sovietų kareivis. Didžiuliai ekranai baruose ir tranzistoriniai televizoriai žmonių rankose rodė „TVMigo“ reportažus iš įvairių pakrantės punktų. Šįsyk „TVMigas“ dėl kažkokių priežasčių nebuvo kokybiškas; nors laidos trūkinėjo, bet net ir pagal jas galėjai suprasti, koks milžiniškas karinio-sportinio festivalio mastas. Vis dėlto, matyt, televizininkai erzino kuklius sovietinius vaikinus, tų kukluolių veidai artėjant „TVMigo“ mašinoms apsiniaukdavo, ir laidos kažkodėl nutrūkdavo. Tuo tarpu Maskvos kanalas transliavo vakarykščią žinių laidą „Laikas“, medžiagą apie pavasarinius sėjos darbus, Mozambiko respublikos laikinojo patikėtinio kalbą nacionalinės šventės proga, apdovanojimų įteikimo ceremoniją anglies pramonės veteranams... Publika Sausio bulvare pradėjo gerti šampaną, nuotaika vis kilo: nieko tokio, greitai viskas susitvarkys, velniop televiziją, patys netrukus viską pamatysime savo akimis, girdėjote, į pavakarę atskris Brežnevas.“
Šiaip ar taip, „Krymo sala“ yra daugiau nei gera satyra todėl, kad romane stebuklingai tiksliai atskleidžiamas kievienas sudėtingas Rusijos istorijos posūkis. Kai šiek tiek kupiūruota „Krymo sala“ 1990 metais pasirodė Rusijoje, skaitytojus labiausiai žavėjo gyvi kapitalistinio Krymo laukinės gerovės apibūdinimai – jau neminint gausių ir karštų sekso scenų.
Tuo metu, kai 1997 metais „Krymo sala“ Rusijoje buvo išleista antrą kartą, pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Knygos įžangoje pats autorius užsiminė apie jį prajuokinusį ironišką faktą, kad romanas bus parduodamas Simferopolyje. „Viskas, ką V.Aksionovas aprašė, jau įvyko. Rusija virto Krymo sala. Tai romanas apie neegzistuojančią salą. Tai kūrinys apie šiandienos Maskvą. Tiesa, partijos narių psichologinius portretus ir scenas iš jau primirštos sovietinės tikrovės skaitytojai gali ir praleisti. Tai buvo parodija, kuri po dvidešimties metų atrodo išsikvėpusi“, – tuomet rašė kritikė Ksenija Zorina.
Kaip daugelis rusų, K.Zorina tikėjo (1997-aisiais!), kad sovietinė praeitis liko taip toli už nugaros, jog V.Aksionovo satyra jau niekada nebus aktuali. Deja, ji klydo. V.Aksionovas įrodė savo įžvalgumą. Tarkime, jo aprašytame Kryme veikia ultradešiniųjų darinys „Vilkų šimtinė“, kuriam vadovauja odiniais drabužiais apsirengęs maniakas, turintis draugų aukštuomenėje. Visai neseniai ultradešiniųjų rusų baikerių gauja „Nakties vilkai“, kurios oda apsitaisęs lyderis draugauja su V.Putinu, ėmėsi saugoti Simferopolio valdžios pastatus. Negana to, prorusiškojo Krymo premjero ir romano autoriaus pavardės sutampa – jie abu Aksionovai. Tai jau savotiška metaliteratūra.
Tikroji priežastis, kodėl „Krymo salą“ lengvai galima susieti su bet kuriuo Rusijos istorijos tarpsniu – katastrofišku ar pozityviu, – yra ta, kad šalia viso džiazo, sekso ir greitų automobilių V.Aksionovui pavyko pagauti Rusijos vidinį amžinąjį dualizmą: bet kurią akimirką ji yra tiek Sala, tiek Žemynas, laisvos minties rifas ir milžinas, pasiruošęs viską nušluoti nuo žemės paviršiaus.
Vienintelis dalykas, kurio 2009 metais miręs V.Aksionovas negalėjo numatyti, yra tas, kaip nepaprastai greitai tuos du kraštutinumus jungiantis ciklas gali apsisukti. Bet to nenumatėme ir mes.
* * *
Vasilijus Pavlovičius Aksionovas – rusų prozininkas, dramaturgas, scenaristas, vertėjas. Gimė 1932 m. rugpjūčio 20 d. Kazanėje sovietinio valdininko šeimoje. Rašytojo vaikystė prabėgo Magadane, kur buvo ištremta jo motina (rašytoja Eugenija Ginsburg, kuri savo memuaruose aprašė Stalino koncentracijos lagerius). V.Asionovą augino ir prižiūrėjo senelė. Vidurinę mokyklą jis baigė Magadane. 1956 m. baigė aukštąją mokyklą ir gavo Leningrado medicinos instituto diplomą. Kurį laiką dirbo gydytoju. Savo kūrinius pradėjo spausdinti 1959 m.
1960 m. V.Aksionovas paskelbė pirmą savo apysaką „Kolegos“, kurią iš karto pamėgo skaitytojai. Tokio pat likimo susilaukė ir antrasis romanas „Bilietas į žvaigždes“ (1960 m.). Tais pačiais metais pasirodė jo kūriniai „Gaila, kad jūsų nebuvo su mumis“, „Pinos statinės“, kt. 1978 m. išspausdinamas kūrinys „Žanro ieškojimas“, kuris rašytojui buvo vienas svarbiausių eksperimentuojant su naujomis literatūrinėmis formomis ir bandant įvairias rašymo manieras.
Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje prasidėjo problemos su sovietų valdžia. 1980 m. V.Aksionovas emigavo į JAV, kur įvairiuose universitetuose skaitė paskaitas apie rusų kultūrą. Rusijoje rašytojas „partijai įsakius ir liaudžiai pageidaujant“ buvo visiškai „užmirštas“. 1990 m. rugpjūtį V.Aksionovui vėl buvo suteikta Rusijos pilietybė.
Pagal „The New Yorker“ paskelbtą Michailo Idovo straipsnį parengė Ramūnas Gerbutavičius.