- Neseniai grįžote iš kelionės po JAV, kur kartu su žmona Ramune Landsbergiene ir dainuojamosios poezijos kūrėja bei atlikėja Ieva Narkute pristatėte filmą apie partizanus „Trispalvis“ ir kartu koncertavote. Kaip sekėsi?
- Puikiai. Pradėjom nuo Bostono, Niujorko, Vašingtono, paskui nulėkėme į Čikagą, iš ten į Floridą ir Los Andželą. Tvyrojo kažkokia Sąjūdžio laikų dvasia, kai susirinkdavo ir jauni, ir vyresni, išsėdėdavo tris valandas, o po filmo ar koncerto dar pasilikdavo vakaroti iki paryčių, dainuoti, kalbėtis.
Tokio žmonių nuoširdumo bei artumo pats sau tegaliu pavydėti. Jei kas sakys, jog lietuviai pikti, pavydūs ar nedraugiški, sakysiu: pasiimkite gitarą ir važiuokite į Ameriką, pamatysite, kad tai netiesa.
Labai gražiai Amerikos išeivija priėmė Ievą. Manau, kad ten jau irgi atsirado jos gerbėjų. Gal pirmąsyk pajutau šiltą, nevaldišką bendradarbystę ar netgi bičiulystę su valdžios institucijomis – tiek konsulu Niujorke Valdemaru Serapinu, tiek ambasadoriumi Žygimantu Pavilionu
- Kaip reagavo ir kokie buvo atgarsiai iš JAV gyvenančių lietuvių apie filmą ir koncertus? Kuo publika skyrėsi ar buvo panaši Lietuvoje ir JAV?
- JAV gyvenantiems lietuviams labai reikia Lietuvos, jie nori būt kartu – jos istorijoje, dainose. To jausmo kitąsyk mažiau Lietuvoje, bet tai ir natūralu, kad ne visada vertiname tai, ką turime. Atrodo, kas ta Lietuva? Korumpuota valdžia, dar kas nors labai blogai. Viskas savaime suprantama ir nieko čia ypatinga. O kai išvažiuoji, imi prisiminti ir tai, kas gera, ko pasiilgsti ir neturi.
Kitas momentas – važiavome padėkoti už paramą „Trispalviui“, nes be Amerikos lietuvių šis filmas nebūtų atsiradęs; Lietuvos valdiškos kultūros institucijos filmui davė lygiai nulį litų (nors atsiprašau, truputį meluoju: URM nupirko lėktuvo bilietus man ir Ievai, taigi prisidėjo prie filmo paviešinimo).
O publika panaši ir Lietuvoje, ir Amerikoje: ir ten verkia žiūrėdami filmą, ir čia; ir ten braukia ašarą, kai dainuoja Ieva, ir čia.
Labiau bijojau savo vežamų juokų. Kaip bus priimtas naujasis Rudnosiukas ar mudviejų su Ramune dainuojami žiaurieji romansai. Bet ačiūdie nuogąstavimai visiškai nepasitvirtino.
Išvados galėtų būt tokios: valdžia daug šneka apie ryšių su išeiviais stiprinimą, apie pilietiškumo ugdymą, o man atrodo, kad I.Narkutės siuntimas koncertuoti į emigracijos bendruomenes (ar „Skylės“, ar Domanto Razausko, ar Eglės Sirvydytės...) būtų itin natūrali sąmoningos valstybės investicija į tai, kad ilgėliau būtume kartu.
- Ar spėjote pakeliauti po šalį? Kokį įspūdį paliko JAV?
- Koncertų grafikas buvo itin įtemptas, dažnai tiesiai po jų tekdavo lėkti į kitą miestą. Tad gaivaus oro įkvėpėme tiktai Floridoje, kur turėjome galimybę porą dienų pabraidžiot pajūriais ir pakramtyti nuo medžio nusiskintą avokadą. Dar suspėjome įkišti nosį ir į Salvadoro Dali muziejų.
Ir viena laisvesnė diena Los Andžele, kai bičiulis mus nuvežė į kalnus, į fermą pas nuostabų ūkininką, buvusį Punsko lietuvį Aloyzą Pečiulį.
- Neseniai nudžiuginote savo gerbėjus išleisdamas penktąją „Rudnosiuko istorijų“ knygą. Šiemet jam sukanka 20 metų. Ar Rudnosiukas užaugo ir nuo šiol knygos bus skirtos suaugusiesiems?
- Dėl to Rudnosiuko bėda - niekaip negaliu jo pabaigti. Va prabėgo dvidešimt metų – vėl prisikaupė visokių nesąmonių, kurios ir privertė dar sykį išleisti šią knygą su nauju skyreliu „Vikontas de Rudnosiukas: po dvidešimties metų". Tik šįkart knygos dailininkas (mano sūnus Jonas) pasiūlė leisti suaugusiesiems skirtą versiją. Sako – tėt, čiagi nevaikiškos istorijos... Kur dingsi, jei sūnus sako – taip ir išleidome.
- Kaip keitėtės jūs ir Rudnosiuko istorijos per tiek metų?
- Aš nuplikau, susilaukiau anūkų, o Rudnosiukas ne tik nenupliko, bet ir žmonos dar nesusirado, slampinėja vienas, ir tiek.
- Kovo 13 d. "Renginių oazėje" Kaune vyks jūsų autorinis vakaras. Ko gali tikėtis atvykę svečiai?
- Nemėgstu išankstinių planų ar scenarijų, viskas dažniausiai vyksta spontaniškai. Jei pamatau, kad salėje susirinkę rudnosiukai, tai ir skaitau rudnosiukus, jei dominykai, tai skaitau arba dainuoju ką nors kita. Tik viena pažadu: bus ir to, ko dar niekur nebuvo.
