Agnė Žagrakalytė. „Eigulio duktė: byla F117“. – Vilnius: „Tyto alba“, 2013.
Poetės Agnės Žagrakalytės pirmasis romanas akimirksniu sulaukė tiek kritikų, tiek skaitytojų palankumo: šių metų Knygų mugėje tai buvo perkamiausia leidyklos „Tyto alba“ knyga, ji apdovanota prestižine Jurgos Ivanauskaitės premija. Tačiau dėmesį kaustančio, gerai „sukalto“ romano pasiilgusieji bus nuvilti. Todėl negaliu sutikti su Emilijos Visockaitės teiginiu (LM, kovo 7 d.), kad „dėl poetės pasitikėjimo savo rašančia ranka į vientisą lydinį sustingsta pabiros konstrukcinės dalys, leidiesi įtikinamas, kad viskas būtent taip ir turi būti“, mat kaip tik to pasitikėjimo ir vientisumo bei įtikinamumo labai stinga – atskiros gausiai faktografine medžiaga prisodrintos romano dalys taip ir lieka atskiromis istorijomis, neretai – vien istorijų nuotrupomis. Epizodai, kai autorė ima pasitikėti savo ranka (poetinės prozos intarpai, autorefleksijos), gana reti – vyrauja nuobodus, nuspėjamas (o kaipgi kitaip galima pasakoti apie doruosius prabočius?) XX a. pradžios lietuvių prozą imituojantis diskursas. Abejotina ir prielaida, kad romaną galima skaityti kaip mentaliteto studiją („genetikos ir aplinkos įtakos charakteriui tyrimą“), nes romane veikia ne charakteriai, o literatūriniai tipai, kurių „mentalitetas“, o ir jį neva „generuojanti“ terpė, – iš esmės knyginiai konstruktai, reprezentacijos reprezentacijos.
Žagrakalytės romano funkcija – išsaugoti, iškelti ir tinkamai įrašyti į kultūros atmintį tai, kas kitaip būtų užmiršta, – tūlo Juozo Žagrakalio gyvenimą. Pagrindinis romano veikėjas – Sibiro tremtį patyręs Nepriklausomos Lietuvos teisininkas, rašytojas mėgėjas, sodininkas entuziastas. Antroji romano dalis „Eigulio duktė“ neva yra jo paties, ligos patale gulinčio, parašyta ir pasakotojai tėvo perduota apysaka, skirta pirmosios žmonos Antaninos Čeilytkaitės-Žagrakalienės atminimui, tačiau iš esmės pasakojanti ne apie Antaniną, o apie dorąjį Juozą. Tiek pats Juozas (apysakoje aprašoma jo vaikystė, gimnazijos ir studijų universitete metai), tiek jo draugai kalba, gyvena ir elgiasi „kaip iš rašto“. Vos kalbėti pramokęs Juozas, pasitelkdamas gyvulių, augalų ir žmonių gyvenimo pavyzdžius, samprotauja apie meilę tėvams, pareigą, alkoholio žalą, mokslo naudą ir kitus vaikams bei paaugliams „itin aktualius“ klausimus. Štai protagonistas, penktos gimnazijos klasės mokinys, mąsto apie draugo Valento, kuris, užuot mokęsis, su traktierininko sūnumi geria, mergas kirkina ir mandoliną birbina, nuopuolį: „Štai Valentas – penkta klasė, pati jaunatvė, pats gražumas gyvenimo slysta pro šalį“ (p. 305). Jei tai ir ironija, savo funkcijos ji neatlieka, mat nėra antrojo plano – proseniai romane iš tiesų yra geri, dori, teisingi žmonės, ir tiek. Abejonių savimi Juozui kyla tik antrojo skyriaus pabaigoje, tačiau ši viltinga transformacijos užuomazga toliau neplėtojama.
Priminimo, išsaugojimo intencija akivaizdi ir detaliuose žemės ūkio ir kt. darbų, valgių, švenčių, buities aprašymuose: norite sužinoti, kaip nusivyti botagą, pasigaminti alaus, išsimušti sviesto – „Eigulio duktė“ pamokys. Kartais tai priveda iki absurdo, pvz., į vaiko zyzimą („Bet mes norime šustinio pasidaryti“, p. 93) motina atsako detaliu šustinio receptu. Šia prasme romano skaitymas prilygsta pasivaikščiojimui po Rumšiškių etnografinį muziejų su itin smulkmenišku gidu: linksma nebus, bet jei ištversite, sužinosite daug.
Romano pradžioje pateikiama užuomina, kad Juozo biografija – tai meilės, jausmų pasakojimas – tėra masalas. Įvadiniame skyriuje „Juo mylimiausia“ poetiškai pristatomos trys Juozo gyvenimo moterys – Vincutė, kuri Juozapo biografijoje (ir antrajame skyriuje) vadinama Pole, Margarita-Antanina ir Lidija-Pranutė-Baltoji Lelija (vardų painiava nemotyvuota ir blaškanti dėmesį) – šmėsteli ir dingsta be didesnės įtakos Juozo kaip asmens brandai. Simpatiškiausias romano personažas – Lidija, neramios dvasios egocentriška jaunoji poetė, Juozą atakuojanti patetiškais laiškais. Tačiau Juozo širdį laimi geriausia Lidijos draugė Margarita-Antanina – darbšti, pasiaukojanti, t. y. teisinga ir dora mergina, vėliau – pavyzdinga žmona. Vincutės-Paulinos (Polės) funkcija romane – net ne antrinė, o tretinė, todėl pirmasis skyrius „Mergaitė, kuri turėjo čigoniško kraujo“, supažindinantis su Vincutės-Paulinos proproseneliais reikalingas tik kaip pretekstas detaliai aprašyti sezoninius darbus, kaimo šventes ir panašiai.
Paveikiausi, semantiškai sodriausi trečiajame romano skyriuje esantys keisti, baugūs, nebeįminamų užuominų pilni Juozo laiškai iš Sibiro, poetiniai intarpai, pvz., Antaninos kankinimas tardant (p. 491), epizodai, kai pereinama nuo didaktinio registro prie jautraus asmeninio santykio su savo giminės istorija atskleidimo. Tai neabejotinai stiprioji Žagrakalytės kaip prozininkės pusė.
Kristina Sabaliauskaitė. „Silva rerum III“. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2014.
Antrojoje „Silva rerum“ atmazgiusi visus mazgus, atsakiusi į neatsakytus klausimus ir numarinusi nusenusius, taigi – aktyviam sensualistiniam gyvenimo būdui jau nebetinkamus personažus, Sabaliauskaitė viską vėl pradeda iš pradžių: susipažinkite su Petru Antanu Norvaiša, sūnumi visą armiją švedų antrojoje „Silva rerum“ nunuodijusios Onos Kotrynos ir Jono Izidoriaus, vyro su aukso plokštele ties širdimi ir auksinių garbanų apvainikuotu įspūdingu pasididžiavimu. Romano pradžia intriguoja žadėdama XVIII a. vidurio politinio gyvenimo realijas, Kabalą, alchemiją, LDK žydų likimus. Netipiška ir tai, kad Petras Antanas nėra tradicinis muilo operos herojus – jis nei jaunas, nei žavus, nei nuodėmingas, o sėkmingai vedęs, itin pragmatiškas Žuvele vadinamo kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilos ekonomas, taigi rimtas šeimos ir skaičių žmogus.
Tačiau tai tik priedanga: iš tiesų Petrą Antaną kamuoja amžiaus vidurio krizė, jo nepatenkina žmona, vargina nuolatiniai giminaičių vizitai ir dar neartikuliuotas, bet jau beiškylantis gyvenimo prasmės klausimas, kurio sprendimą ekonomas randa apsilankęs kabalisto patvirkėlio kunigaikščio Martyno Mikalojaus dvare. Kunigaikščio ir jo haremo padedamas Norvaiša gauna progą suabejoti savo įsitikinimais ir sutinka lemtingą moterį Balbetę – vagilę, bajorę, o dabar vieną iš Martyno sugulovių. Trumpai tariant, naujojoje „Silva rerum“ netrūks nei prabangos, nei fatališkų aistrų – kuo ne lietuviškoji „Santa Barbara“?
O štai politinio, socialinio gyvenimo ar žydų mistikos atgarsiai itin šabloniški, kaip ir visos kultūrinės nuorodos: gyvenimas – teatras, žydaitė – be abejonės, Salomė (bus ir nupjauta galva), Martynas Mikalojus prilyginamas tai Orfėjui, tai Nukryžiuotajam (p. 119), o Kabalos paslaptys – ištisos banalybės. Laimei, kičą kiek užmaskuoja vingri Sabaliauskaitės sintaksė, įvairios rafinerijos, karietų, interjerų, švenčių, valgių, kostiumų aprašymai, tačiau kartais net aksominės draperijos nepadeda, pvz., daktaro Bachstromo ir ištvirkusio bepročio Jeronimo Florijono linija (V skyrius), bene populiaraus filmo „Egzorcistas“ (1973) įkvėpta derybų scenos su seimo deputatu Matuševičiumi pabaiga (p. 147). Apskritai Sabaliauskaitė linkusi didžiąją dalį personažų charakterių, jų poelgių motyvuoti laiminga arba nelaiminga meile, lytiniu potraukiu arba įvairaus plauko lytinėmis perversijomis. Kita vertus, jokių įdomesnių ištvirkavimo aprašymų romane nėra – sekso scenos nudailintos pagal rožinių romanų reikalavimus, vyrauja tokie epitetai kaip „ji buvo kekšė ir karalienė vienu metu, ir iš tiesų labiau priminė paslaptingas deives“ (p. 231).
Trumpai tariant, naujajame Sabaliauskaitės romane, dar labiau nei ankstesnėse dalyse, karaliauja aprašymai – puošnios frazės, svaiginančios vardijimų, apibūdinimų grandinėlės, tačiau tai ir viskas – po šiomis draperijomis nelabai kas ir beslypi. Skaitytojas niekada taip ir nesužinos, kas buvo parašyta Petro Antano prosenelio ketureilyje, nes autorei tiesiog neužtenka gabumų tokiam eilėraščiui parašyti. Iš situacijos sukamasi paleidžiant „dūmų uždangą“: eilėraštis buvo „toks nešvankus, toks tikras ir kartu toks gražus, apie meilę ir geismą, ir moterį, ir dabar jis, tas ketureilis, gulėjo ant puslapio tarsi atsiduodanti moteriškė ant paklodės, praskleidusi savo įsčias prieš pat į jas įsiskverbiant“ (p. 245). Kita vertus, dalies skaitytojų palankumą eilinį kartą sukels meistriškas gebėjimas trūkumus užmaskuoti vingria sintakse, faktografine medžiaga ir lietuvių romanistikoje taip stokojama intriga. Kadangi bent kelios potencialios siužetinės linijos užmegztos: neišspręstas žavingosios Balbetės likimas, neabejotinai kažką svarbaus nuveiks jėzuitų traumuotas mažasis Pranciškus Ksaveras ir kuprius Martyno Mikalojaus sūnus Juozapas, tad laukime tęsinio tikėdamiesi, kad jis bus geresnis. Arba apsižvalgykime aplink – lietuvių proza Sabaliauskaite nei baigiasi, nei prasideda.
