Romano „Paslaptingoji vakarienė“ (iš ispanų kalbos vertė Onutė Žemaitienė) autorius J.Sierra 2006-aisiais lankėsi tarptautinėje Vilniaus mugėje.
Daugiau kaip 30 šalių išleistame romane autorius siūlo netikėtą požiūrį į vieną genialiausių ir paslaptingiausių asmenybių žmonijos istorijoje – renesanso menininką ir mokslininką Leonardo da Vinci, padėdamas suprasti ir iššifruoti tokį sudėtingą dailininko kūrinį kaip freska „Paskutinė vakarienė“.
Galima nesutikti su J.Sierros hipoteze, galima visa, kas aprašyta, laikyti vaizduotės žaismu, bet tenka pripažinti, kad tikrovė autorių domina kur kas labiau nei fantastika. Istoriniai faktai, kuriais remiamasi romane „Paslaptingoji vakarienė“, kartais tokie įdomūs, kad jiems neprilygsta net rafinuočiausia išmonė.
Perskaitę „Paslaptingąją vakarienę“, nebegalėsite žiūrėti į didingiausią Da Vinci kūrinį taip, kaip anksčiau. Tuos, kurie žavėjosi „Da Vinčio kodu“, be abejonės patrauks šis nuostabus, tikrais šaltiniais paremtas romanas, visiškai nepanašus į „Kodą“. Nusivylusius „Da Vinčio kodo“ pabaiga sukrės „Paslaptingosios vakarienės“ finalas, atveriantis skaitytojams naują religijos formą – laisvę.
Šiame interviu Javieras Sierra paaiškino, kodėl plaka faktų ir fikcijos kokteilius, ir atskleidė įdomių faktų apie Leonardo da Vinci amenybę.
– Be „Paslaptingosios vakarienės“, esate parašęs dar kelis istorinius romanus. Akivaizdu, kad jums patinka maišyti faktų ir fikcijos kokteilius. Kuo jus taip traukia šis žanras?
– Imdamasis savo pirmojo romano jau buvau išleidęs dvi negrožines knygas apie istorijos ir mokslo paslaptis. Jose stengiausi iškelti aikštėn faktus, kurių mokslas negali paaiškinti, bet, jei atvirai, negalėjau skaitytojams pateikti atsakymų į klausimus, nesileisdamas į pavojingas spėliones.
Grožinėje literatūroje viskas daug paprasčiau – faktus galiu panaudoti kaip romano pagrindą, o tada, pasitelkęs vaizduotę, bandau įminti mįsles, kurių istorikai negali paaiškinti. Taip parašiau ir „Paslaptingąją vakarienę“.
– Rašant tokio pobūdžio knygas neužtenka remtis vien faktais ir juos tiksliai perteikti, tenka pasitelkti ir vaizduotę, kad istorija būtų originali ir įdomi. Kaip jums pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp išmonės ir faktų?
– Renkant medžiagą knygai viena sunkiausių užduočių yra atrasti vadinamąsias „juodąsias skyles“ istorijoje. Turiu galvoje intriguojančius, kontraversiškus faktus, kurių ekspertai negali paaiškinti ir iki šiol dėl jų ginčijasi, nors jie pateikti dokumentuose ir dažnai netgi labai detaliai, – būtent juos aš panaudoju kurdamas knygos siužetą.
Pirmiausia stengiuosi tiksliai aprašyti konkretų įvykį, o tada pasiūlau skaitytojui naują jo interpretaciją, paremtą veikėjų, kurių istorikai iki tol netyrinėjo, įsitikinimais ar liudijimais. Aš, kaip ir milijonai žmonių visame pasaulyje, manau, kad dauguma oficialių istorijos įvykių versijų, mums pateikiamų mokyklose, yra mažų mažiausiai ginčytinos.
Tokiu būdu tyrinėdamas istorijos paslaptis įgyju daugiau laisvės – galiu nusistatyti savus kriterijus, kaip vertinti tam tikrus įvykius, ir ieškoti atsakymų, nesukdamas galvos dėl įrodymų. – „Paskutinėje vakarienėje“ gausu prieštaravimų klasikinei doktrinai. Kada pirmąkart susidūrėte su šio paveikslo paslaptimis?
– Apžiūrinėdamas „Paskutinę vakarienę“ Milane suvokiau, kad freskoje esama tam tikro iliuzijos žaismo – ji sukurta taip, kad apgautų žmogaus akį. Norėdamas sugluminti žiūrovą Leonardo pavaizdavo šventuosius kaip eilinius žmones.
Žvelgiau į Šventosios Marijos Maloningosios vienuolyno sieną ir negalėjau išmesti iš galvos minties, kad tai, kas ten pavaizduota, smarkiai skiriasi nuo to, kas turėtų būti vaizduojama. Kur šventasis Gralis? Kodėl Kristus neaukoja Eucharistijos sakramento? Kodėl ant stalo nėra ėrienos patiekalo? Tą akimirką supratau, kad aptikau siužetą naujai knygai.
– Ir kituose Leonardo da Vinci kūriniuose esama paslėptų simbolių? O gal yra daugiau menininkų, mėgusių tokią simbolių kalbą?
– Tapydamas paveikslą „Madona grotoje“, Leonardo da Vinci rėmėsi uždrausta knyga „Apocalipsis Nova“. Jos autorius – eretikas pranciškonų vienuolis Amadėjus Portugalas tvirtino, kad pagrindiniai Naujojo Testamento veikėjai yra Mergelė Marija ir Jonas Krikštytojas, o ne Jėzus Kristus.
Būtent tai dailininkas ir pavaizdavo paveiksle. Slapta šio paveikslo simbolika artimai susijusi su eretiška Amadėjaus traktuote. „Madona grotoje“ man įrodė, kad Leonardo da Vinci buvo nesvetimos eretiškos idėjos ir kad jis tikrai skaitė draudžiamas knygas.
– Kokia buvo jūsų reakcija, kai pirmą kartą pamatėte „Paskutinę vakarienę“? Ar ir jums, kaip ir tėvui Augustinui Leirei, pasirodė, kad ji „alsuoja“?
– Taip. Leonardo da Vinci nutapė „Paskutinę vakarienę“ taip, kad žmogui atrodytų, jog jis stebi realią sceną. Viskas, ką matome freskoje, susiję su vieta, kurioje ji yra. Pavyzdžiui, šviesa nutapyta taip, tarsi sklistų pro Šventosios Marijos Maloningosios vienuolyno refektorijaus langus. Staltiesė ir indai lygiai tokie patys, kaip tie, kuriuos tuo metu naudojo vienuoliai.
Leonardo norėjo nutapyti ne biblinę, bet tikrovišką, kone fiziškai apčiuopiamą sceną. Esu tikras, kad „Paskutinė vakarienė“ buvo pirmas bandymas sukurti tai, ką mes šiais laikais vadiname virtualiąja realybe.
– Jūsų knygoje Leonardo da Vinci rašo iš dešinės į kairę, vilki baltais drabužiais ir nevalgo mėsos. Ar šie jo įpročiai istoriškai paliudyti? Ar yra dokumentas, įrodantis, kad da Vinci buvo kataras?
– Da Vinci tikrai nevalgė mėsos ir vilkėjo baltais drabužiais, bet nėra jokio dokumento, liudijančio, kad jis buvo kataras. Veikiausiai nebuvo. Man atrodo, jis jautė simpatiją paskutiniams katarams, kurie buvo persekiojami ir rado prieglobstį Konkorece, mažame kaimelyje prie Milano.
Dauguma katarų idėjų buvo artimos da Vinci, jį žavėjo jų pasipriešinimas popiežiui. Katarai buvo įsitikinę, kad popiežius išduoda Jėzaus Kristaus žinią. Jei atidžiau įsižiūrėsite į „Paskutinę vakarienę“, pamatysite, kad Leonardo sąmoningai supainiojo Judo ir Petro įvaizdžius, lyg duodamas suprasti, kad Jėzaus požiūriu būtent Petras, tai yra popiežius – tikrasis išdavikas.
– Ką manote apie Taro kortą, vaizduojančią popiežę Joaną?
– Manoma, kad būtent katarai sukūrė pirmąją Taro kortų malką. Kortos buvo skirtos ne burti, o mokyti žmones. Viduramžiais Pietų Prancūzijoje, kur katarų įtaka buvo ypatingai stipri, trubadūrai dažnai naudodavo kortas ir piešinius istorijoms pasakoti. Taro kortos buvo mokymo priemonė, padedanti skleisti neortodoksines idėjas. Ir popiežės Joanos korta buvo viena galingiausių visoje malkoje. Ji rodė, kad ir moteris gali būti Viešpaties tarnaitė, šventikė, – katarai tuo tikėjo, o Vatikanas atmetė kaip ereziją.
– Vienas Jūsų knygos personažų – Oliverijus Chakaranda, antikvarinių daiktų prekeivis, kurio „darbas – gelbėti nuo užmaršties praeities liekanas, pirmtakų paliktas po žeme“. Ar anais laikais irgi buvo aktyviai ieškoma senienų, jomis prekiaujama? Gal tokie žmonės kaip Chakaranda gali būti laikomi pirmaisiais archeologais?
– Senienų imta ieškoti dar gerokai prieš Chakarandą. XIV a. Romos gyventojai pastebėjo, kad seni akmenys, visur besimėtantys jų mieste, gali būti labai vertingi. Jie ėmė ieškoti statulų, kolonų, akmenų su Romos imperijos laikų įrašais ir netgi egiptietiškų obeliskų – jie manė, kad tai prarastojo žmonijos Aukso amžiaus liekanos. Kai kurie menininkai ėmė mėgdžioti radinius. Taip prasidėjo Renesansas. Knygų, atgabentų iš Graikijos ir Egipto, vertimai paskatino dar labiau domėtis antika. Tokius žmones galima laikyti kultūros archeologais, nes jie prikėlė naujam gyvenimui klasikinį meną, nugrimzdusį amžių glūdumoje.
– Esate minėjęs, kad parašyti „Paslaptingąją vakarienę“ jus įkvėpė Umberto Eco romanas „Rožės vardas“, kuriame autorius rašo apie senovines, nepaprastai retas knygas. Ar tai kaip nors atsispindi jūsų knygoje?
– Visos „Paslaptingojoje vakarienėje“ minimos knygos yra tikros. Apskritai esminė informacija, tapusi knygos pagrindu, yra paremta faktais: katarų judėjimas tikrai egzistavo – kaip ir „Apocalipsis Nova“ ar Jokūbo Voraginiečio „Aukso legenda“. Beje, šių knygų įtaka tais laikais buvo didžiulė. Umberto Eco pirmasis ėmė naudoti tokio pobūdžio nuorodas savo romanuose. – Ką skaitytojai sužinos perskaitę „Paslaptingąją vakarienę“?
– Pirmiausia, jie sužinos, kad viduramžiais ir Renesanso epochoje menas galėjo būti skaitomas. Menas turėjo ne tik estetinę reikšmę, tai buvo būdas skleisti politines ir religines idėjas, paslaptis ir įsitikinimus. Savo knygoje pateikiu kodą, kaip galima skaityti ne tik Leonardo da Vinci kūrinius, bet ir kitus Renesanso šedevrus. O sužinojus kodą, sunku atsispirti norui tokiu būdu dešifruoti ir kitus meno kūrinius...
– Ar rašydamas „Paslaptingąją vakarienę“ tikėjotės, kad ji taps tarptautiniu bestseleriu ir bus išleista daugiau kaip trisdešimtyje šalių? Ar nustebino skaitytojų reakcija?
– Baigdamas knygą galvojau: „Šis romanas – kaip šveicariškas laikrodis, viskas jame turi savo vietą.“ Ir viskas. Nė nedrįsau svajoti apie tokią sėkmę, nors buvau tikras, kad knygoje atskleidžiamos paslaptys skaitytojams bus įdomios.
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
