68 metų S.Šaltenio „Demonų amžius“ (išleido "Tyto alba") birželio 17 d. 17.30 val. bus pristatytas sostinėje, Lietuvos rašytojų sąjungoje. Knygoje skaitytojai ras romaną „Demonų amžius“ ir dvi pjeses – „Jasonas“ ir „Ija ir Europa“.
Ilgai brandintame romane it filmo juosta sukasi tarpukario poetės gyvenimo drama, turinti daug paralelių su rašytojos Salomėjos Nėries likimu. Romane aprašyta tikrovė – ir svajinga, ir žiauri.
Knygos tekstas įkvėpė ir Lietuvos kino studiją – jau vyksta parengiamieji filmo apie S.Nėrį darbai.
Apie knygą ir gyvenimą kalbintas S.Šaltenis prisipažino, kad vis dar klausia savęs, ką dar turi nuveikti šiame gyvenime. Jis teigė žinąs, kad pasaulio neišgelbės, tačiau griežtos jo mintys apie nūdienos padėtį išdavė – rašytojui pasaulis išties labai rūpi.
– Esate sakęs, kad jums įdomu gyventi. Kas gi įdomaus vyksta aplink jus ir jumyse?
– Jūsų toks vaikiškai tiesus klausimas kaip kabliukas netikėtai ištempė mane už žiaunos lyg kokį šamą nuo dugno.
Žinoma, negaliu papasakoti apie ką nors įspūdinga. Aš nešokinėju su parašiutu ar guma nuo tilto. Net jau nebeperšoku kaip jaunystėj iš vietos per aukštą tvorą ar stalą, niekur toli nekeliauju. Tik kasdien nupėdinu keliasdešimt kilometrų Antakalnio pušynais. Kartais nueinu iki parduotuvės. Seniai išmečiau televizorių, atjungiau internetą.
„Demonų amžiuje“ vienas herojus, stebuklingai išlikęs gyvas, vis klausia: „Ką aš turiu padaryti, Viešpatie, kad palikai mane gyvą?“ Ir aš gal gyvenu šiek tiek panašiai: bėgant metams vis labiau persmelktas tylaus dėkingumo, pagarbos jausmo, vis nejučiom bandau suvokti, ką turiu nuveikti?
Gal todėl, kad vaikystėje ilgai merdėjau, tačiau nežinia kaip kažkodėl išgyvenau. Paskui naktimis vis netikėtai atsibusdavau ir aiškiai matydavau pilną kambarį prie lovos besibūriuojančių, kaip dabar suvokiu, kažkodėl vis tebelankančių mirusių žmonių šešėlių. Todėl atsisėsdavau prie tėvo rašomojo stalo ir kantriai laukdavau ryto.
Žinoma, ilgiau gyvendami visi turėjom ar vis daugiau įgyjam galimybių ne kartą numirti ar žūti, bet vaikystės sukrėtimai, tikriausiai, neišvengiamai pakeičia mus, kitaip imame matyti pasaulį.
Bet už lango buvo dar keistesnis, nepaprastai ryškus gyvenimas su milžiniškom duonos eilėm, gaisrais, šaudymais, tremiamų į Sibirą vežimų vilkstinėm į Utenos stotį, su išprotėjusiais nuo tardymų tėvo mokiniais.
Milžiniškas Stalinas iš portreto žvelgdavo į mokyklos salę, kur tvyrodavo graudūs balti lietuviški debesėliai nuo dantų milteliais baltintų šokančių gimnazisčių drobinių batelių.
Ne kartą ką nors parašęs, dabar ir „Demonų amžių“, vis susigriebiu, kad veiksmas nejučiom kažkodėl vis baigiasi Kalėdomis. Kaip arklys, vis einantis ratu, atsiduriu ties šia vaikystėje taip jaudinančiai laukta švente.
Ant stalo ta proga būdavo užtiesta šeimyninė giminės relikvija – balta vyskupo Antano Baranausko staltiesė. Aplink – brangūs, mylintys žmonės, gili ramybė.
– Kuo džiaugiatės ir ko bijote gyvenime?
– Lola Šaltenienė (S.Šaltenio žmona – Red.) keli mėnesiai prieš mirtį įrašė į užrašų knygutę tokį nekasdienišką sakinį „Dėkoju už suteiktą malonę bendrauti“. Kartais sutinku žmonių, kuriuose daug šviesos. Man tai yra prabanga, sielos šventė.
Negaliu išgelbėti pasaulio. Jaunesnis vis šokdavau ką nors gelbėti, ir vis nukentėdavau. Neprivalau vargti su išdraskytais, pritvinkusiais pagiežos, pavydo, godulio žmonėmis.
Ko bijau? Labiausiai kartais nerimauju dėl artimųjų, mano mylimų žmonių. O pats, tiesą sakant, niekados didelių baimių neturėjau. Per tragiškus įvykius, šaudymus, žinoma, jaudinausi kartu su visais. Bet, turiu prisipažinti, buvau savotiškai laimingas ir viduje visiškai ramus, susitaikęs.
Gal todėl, kad įpratęs stebėti save iš šono. Sovietų kariuomenėje užvaikytas labai ryškiai netikėtai suvokiau, kad jie man nieko negali padaryti mano nemirtingai sielai.
Gyvenimo džiaugsmo, pilnatvės visados daugiau nei baimių, jei tik norim ir sugebam džiaugsmą pajausti ir įžvelgti smulkmenose, kaip auksinė žiežirba švystelėjusioje ir tuoj pat užgesusioje praeityje, kiekvienoje laimingoje mūsų gyvenimo akimirkoje.
– Knygoje aprašote, kaip Lietuva važiuoja į Maskvą įsiteikti sovietams. Ar labai dabartinė mūsų padėtis skiriasi nuo aprašomos knygoje?
– Įsivaizduokime, kad dabar Vokietiją valdo buvę gestapininkai, nacių, nusikalstamos partijos, augintiniai elegantiškais, demokratiškais kostiumėliais.
Jie, žinoma, santūriai pripažįsta, kad Hitleris darė ir klaidų, kad buvo perlenkimų su konclageriais, žydais. Tačiau jis, kaip rašytų mokykliniai istorijos vadovėliai, vis tiek buvo efektyvus organizatorius.
Vokietijoje suklestėjo pramonė, mokslas, muzika. Klaipėda, Sudetai juk iš tikrųjų nebuvo okupuoti, o tik išvaduoti, ginant vokiškai kalbančiųjų teises ir taip toliau. Žvelgiant į Vokietiją neįmanoma to įsivaizduoti, bet Rusija juk dabar panaši į tokį košmarišką, šizofrenišką sapną.
1940 metai, apie kuriuos rašau „Demonų amžiuje“, netikėtai priartėja, tik kitais pavidalais. Niekas dabar dar negali važiuoti į Maskvą parduoti visos Lietuvos. Bet po gabalėlį. Kodėl ne? Kai kas jau daug metų sėkmingai pardavinėja mūsų valstybę. Rusija išradingai pūdo Lietuvą.
Rusija sėkmingai supūdė Ukrainos valstybę, elitą, kariuomenę, tada ramiai okupavo Krymą.
Net kvapą gniaužia, kad didžioji dauguma rusų – ir inteligentų, ir žinomų mokslo, kultūros veikėjų – entuziastingai su imperinėmis pelkių ugnelėmis akyse ploja gestapo, tai yra, gėdingos nusikalstamos KGB organizacijos augintiniui, nepakeičiamam tautos fiureriui Putinui.
„Mirusių sielų“ autorius Nikolajus Gogolis prilygino Rusiją trikinkei. „Kur tu leki, Rusija?“ – klausiame ir mes, pašiurpę. Arba rašytojo Isako Babelio stiliumi galime sušukti: „O, Rusija, tu kloji veržlius bėgius į ateitį, į padūmavusius, taip rusišką sielą viliojančius beprotybės tolius virš naujos istorinės bedugnės.“
– Esate sakęs, kad jūsų knygos atsiranda subrandintos it vynas. Gal kvailokas klausimas, bet ar jums sunku rašyti?
– Visiškai nekvailas klausimas. Ir kraujas, kaip sakoma, ir žodžiai mūsų pasaulyje liejasi laisvai. Dabar reikia tik pinigų ir kiekvienas gali tapti rašytoju ir išsileisti gerai įrištus tomus.
Man kūryba yra lyg vaikystėje patirtas ryškus nustebimas, kai lyg rašai ir patys žodžiai lyg išnyksta. Kai gyveni ir ilgai brandini nuojautas, būtinai kažkas atsitinka – vos ne kaip Sauliui kelyje į Damaską (tai nuoroda į Caravaggio paveikslą – Red.).
Kiekvienas gali nufotografuoti, nupaišyti ar aprašyti, tarkime, kokį medį. Bet jei gena tave tobulybės ilgesys, jei atkakliai bandai suvokti ir nematomus dalykus, tą šlamančio medžio metafiziką, tai tas pats medis gali tavo kūryboje atrodyti ypatingas, lyg už jo ką tik būtų stovėjęs Dievas.
Su šviesaus atminimo peotu Sigitu Geda kažkada kalbėjome panašiai apie Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ – kaip aukščiausią lietuvių poezijos gaidą.
O šiaip rašyti įsisavintus, tiražuoti išmoktus senus dalykus būtų nesunku, bet neįdomu. Jei kas staiga priverstų ar sugundytų, ilgai negalvojęs, per naktį galėtumei sukurti visai neprastų ir meistriškai suregztų istorijų.
Kartais vis užklysta koks studentas ar kokia juokinga studentė metaliniais žiedais pradurtomis lūpomis ir aš žaibiškai sugalvoju jiems – jauniems ir vis daug žadantiems – siužetus, įkvepiu kraujo ir gyvybės į jų leisgyvius rašinius.
– Kas yra labiau nusikalstama – vilioti tą, kurio nevalia turėti, ar būti su tuo, kurio nemyli?
– Mylėti nėra joks nusikaltimas. Meilė, aišku, mus dažniausiai ištinka kaip katastrofa. Bet meilė be atsako irgi yra meilė. Vis tiek tai yra jausmų skrydis, nors sunkus, kankinantis ir tik vienu sparnu.
Juk yra daugybė atsargių, drungnų žmonių. Juokinga matyti, kaip, rodos, galingas vyras šokinėja nuo aukščiausių uolų, nardo tarp krokodilų ar gyvačių, laksto motociklu, bet kažkodėl yra visiškas bailys ir laukinis jausmuose, paniškai bijo įsimylėti, įsipareigoti.
– Jei knygos herojai atgytų, kuria moterimi susižavėtumėte gyvenime – Judita ar Une?
– Žinoma, susižavėčiau abiejomis moterimis, jų juokinga ištikima draugyste. Tikriausiai vakarais gertumėme raudoną vyną, įsišnekėtumėme apie meilę.
Kažkodėl esu nejučiom išklausęs daugybės meilės sužeistų moterų išpažinčių, aiškinęs joms apie niekšų vyrų charakterio ypatybes. Lyg aš būčiau koks moterų šnipas nejautrių ir apsmurgusių vyrų pusėje.
Kažkodėl pas mane, tik paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, ateidavo pasikalbėti ir ne vienas menininkas, bendradarbiavęs su KGB. Jie supylė į mane, lyg aš dirbčiau kunigu, savo išpažintis. Tyliu kaip užrakintas surūdijusia spyna, po šiai dienai jos guli kaip dumblas mano atmintyje.
Bet Juditos ir Unės moteriškos širdgėlos, jų paslaptys, aišku, man yra žymiai mielesnės nei pasimetusių vyrų. Nes aš pats jas ir sukuriu.
* * *
Plunksnos meistras buvo ir kultūros ministras
* S.Šaltenis (g. 1945 m. gruodžio 24 d. Utenoje) -- prozininkas, dramaturgas, publicistas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras.Vilniaus universitete studijavo filologiją.
* Dirbo Lietuvos kino studijos scenarijų redakcinėje kolegijoje. 1989 m. su A.Juozaičiu ir S.Stoma įsteigė savaitraštį "Šiaurės Atėnai" ir keletą metų jį redagavo. Buvo ir Seimo narys, ir kultūros ministras.
* Garsiausi S.Šaltenio kūriniai: "Kalės vaikai", "Duokiškis", "Riešutų duona", "Henrikas Montė", "Škac, mirtie, škac!", "Lituanica".
* Lietuvos kino studija pagal jo parašytus scenarijus pastatė keletą filmų.˙˙
