Už savo debiutinį romaną, išleistą 1990 m. Meksijoje, autorė pelnė tokį prestižinį literatūrinį apdovanojimą kaip Amerikos knygų prekiautojų asociacijos prizas. Knyga išversta į 33 kalbas, pagal ją pastatytas to paties pavadinimo filmas pelnė 11 prestižinių apdovanojimų „Ariel“, buvo nominuotas 4 „Auksiniams gaubliams“. Filmui scenarijų parašė pati Laura Esquivel, režisavo jos vyras Alfonso Arau.
Laura Esquivel, sekdama Lotynų Amerikos magiškojo realizmo tradicija, kuria charakterius, nenusileidžiančius Gabrielio Garcíos Márquezo ir Isabelės Allende’s herojams. Knygoje – dvylika mėnesių, dvylika tradicinės meksikiečių virtuvės patiekalų, dvylika neišsipildžiusios aistros epizodų.
Titai uždrausta ištekėti, nes pagal tradiciją jauniausioji šeimos duktė turi rūpintis motina iki pat mirties. Už jos karštai mylimo Pedro išteka vyresnioji sesuo, o Tita visą savo ilgesį, meilę, aistrą, pavydą ir neapykantą perkelia į virtuvę – ruošia įspūdingus patiekalus.
Į romaną sudėti tradiciniai meksikiečių receptai – savotiškos formulės, kuriomis atgaivinama šeimos ir žmogaus atmintis.
„South-West Review“ žurnalistė Claudia Loewenstein kalbina Laurą Esquivel apie knygą, filmą ir senovinius meksikiečių receptus.
- Jūsų knyga „Kaip vanduo šokoladui“ prasideda ir baigiasi ašaras spaudžiančia scena. Veikiausiai, puikiai žinote, kad žmonės apsiverkia skaitydami knygą arba žiūrėdami jos ekranizaciją. Kaip jums pavyko to pasiekti?
- Manau, taip yra todėl, kad aš pati esu verksnė. Bet verkti sveika, tai puikus būdas išlieti emocijas.
- Kiek žinau, šį romaną psichoterapeutai naudoja kaip priemonę, padedančią pacientams išlieti emocijas ašaromis. Ką manote apie tokį panaudos būdą?
- Puikus sumanymas, mano knyga ypač tinka motinos ir dukters santykiams analizuoti. Viena psichoterapeutė man prisipažino romaną „Kaip vanduo šokoladui“ dažnai naudojanti terapijos seansuose, ji perskaito ištrauką ir nagrinėja ją kartu su paciente. Ir didžiausią poveikį toks metodas daro motinoms ir dukterims, padeda spręsti jų problemas. Aš tai labai vertinu.
- Jungtinės Valstijose psichoterapija jau seniai madinga – kai pagalvoju apie tuos pokalbius, knaisiojimąsi po vaikystės skaudulius ir atviras diskusijas apie incestą, turiu pripažinti, kad intymių problemų afišavimas gali būti TV šou fenomeno pasekmė. Ar Meksikoje vyksta panašūs procesai?
- Meksikiečiai nelinkę atvirai kalbėti apie intymias problemas – kas žino, gal tai užkariavimo pasekmė? Jie įpratę nešioti kaukes ir apsimetinėti, net jei širdyje kunkuliuoja visiškai priešingi jausmai.
Labai retas žmogus gali atvirai kalbėtis apie tikruosius jausmus. Po teisybei, Meksikoje žmonės nelabai supranta atviravimo pokalbių laidose.
- Spėju, kad visas pasaulis panašiai žiūri į tokias laidas. Panašu, kad amerikiečiai – tauta, mėgstanti verkti kartu. Šiais laikais JAV visi žiūri pokalbių šou. Paskaičiavus išeitų, kad tokioms laidoms skiriamos bent penkios valandos per dieną, jos rodomos kasdien ir kone per kiekvieną televiziją.
- Gerai pagalvojus, o kas gi juos išklausys? Anapus ekranų sėdi milijonai žiūrovų ir klauso pokalbių apie kitų žmonių problemas, nes niekas neklauso jų pačių, – dažnai šalia nebūna nė vieno žmogaus, galinčio tą padaryti.
Reikalas tas, kad didžiuosiuose pramoniniuose miestuose vyksta fenomenalūs procesai – žmonės nebesusitinka pasakoti vienas kitam istorijų, todėl nyksta bendruomenės atmintis. Ryšys nutrūko.
Dabar tėvai išeina uždirbti pinigų pragyvenimui ir palieka vaikų auklėjimą televizijai – aš tai laikau katastrofa. Vaikai valandų valandas sėdi prie televizoriaus ir pamažu televizija jiems tampa svarbiausiu edukacijos šaltiniu.
- Jūsų knygoje aprašytas šeimos hierarchijos modelis yra visiška priešingybė klasikiniam modeliui – čia visa valdžia sutelkta motinos rankose. Motina vaizduojama žiauri ir valdinga, o vyrai – romūs it ėriukai.
Kodėl sukūrėte tokį Mamos Elenos portretą?
- Norėjau, kad ji reprezentuotų kaip tik tokį šeimos modelį. Kaip šeimos galva, Elena laikosi tradicijų ir perduoda jas vaikams.
Manau, nepaprastai svarbu, kad būtent motina šeimoje diegtų vaikams vertybes.
Kai kas mano, kad Elena – itin represyvios prigimties veikėja, bet aš į ją žiūriu kaip į moterį, sugebėjusią prilygti vyrams ir išsikovoti vietą jų pasaulyje. Ji nebepriklauso moterų pasauliui.
Mama Elena – racionalaus mąstymo šalininkė ir nori kitiems primesti savas taisykles, netgi tam tikrą socialinę tvarką.
- Todėl jai tenka labai vyriškas vaidmuo?
- Mano knygoje motina nėra moteriškas veikėjas, turiu galvoje, kad ji nėra moteris, sąmoningai žalojanti kitas moteris. Ji – vyrų pasaulio dalis, o jis smarkiai nutolęs nuo to, kas tradiciškai priskiriama moterų pasauliui: intymumas, gyvybė, reprodukcija, žemės stichija. Mama Elena žaloja moteris todėl, kad pati yra žalojančios visuomenės produktas.
- Jūsų romane svarbų vaidmenį atlieka maistas, jo ruošimas. Leiskite pacituosiu: „Atrodė lyg kokia alchemija ištirpdė jos sielą rožių žiedlapių padaže, kurapkėlėse, vyne ir patiekalo kvape.“ Nekyla abejonių, kad taip įtaigiai apie maistą gali rašyti tik tas, kuris apie tai nusimano.
- Maisto ruošimas – labai sena mūsų šeimos tradicija. Aš, kaip ir Tita, užaugau virtuvėje.
Gyvenau naujos statybos name, bet močiutės namas kitoje gatvės pusėje buvo statytas tais laikais, kai Meksikoje katalikai buvo persekiojami ir melstis bažnyčioje buvo draudžiama. Jos namuose buvo įrengta koplytėlė – tiesiai priešais virtuvę ir valgomąjį.
Pamenu, uosdavau riešutų, čili pipirų ir česnako kvapus, sumišusius su smilkalų, gvazdikų, vaistinių tepalų ir vaistažolių skleidžiamais aromatais...
- Ar knygoje užrašyti receptai tikri?
- Visi pateikti receptai yra autentiški. Kai kurie paveldėti iš mano šeimos, kai kurie – iš vyro šeimos. Pavyzdžiui, kurapkos rožių žiedlapių padaže receptas priskiriamas ikikolumbinei epochai – tai actekų civilizacijos paveldas. Aš tik pakeičiau keletą ingredientų. Iš esmės, rezultatas priklauso nuo virėjo – kiek jis įdėjo širdies į šį patiekalą.
- Įpinti maisto ruošimą į literatūrą – anaiptol ne nauja. Pavyzdžiui, Rexo Stouto detektyvas Niras Vulfas yra tikras smaguris. Noros Ephron romane „Kartėlis“ (Heartburn) pagrindinė veikėja periodiškai aptaria vienokį ar kitokį receptą. Bet jūsų romane maistas ir jo gaminimas tapo centrine pasakojimo ašimi. Kaip kilo knygos idėja?
- Kartą gaminau pietus ir plūstelėję kvapai pažadino prisiminimus apie motiną ir močiutę – atmintyje iškilo keli ypatingi nutikimai virtuvėje. Šie prisiminimai ir paskatino parašyti „Kaip vanduo šokoladui“.
Tiesiog panorau perkelti šį „mechanizmą“ į literatūrą, – juk dažnai patiekalai grąžina mus į praeitį ir atgaivina prisiminimus.
Atskleisti valgio receptą – lyg pasakoti meilės istoriją. Receptuose slypi kiekvieno iš mūsų asmeninė istorija, tai ne tik maistas, bet ir tam tikri įvykiai, šeimos tradicijos.
Todėl svarbu išsaugoti šeimos receptus ir nacionalinį kulinarijos paveldą. Jie mus sieja su protėviais.
- Knygai išėjus Meksikoje, susidomėjimas buvo toks didelis, kad žurnalas „Vogue“ jums pasiūlė rašyti kulinarinę skiltį.
- Taip, kiekvienam receptui aš sugalvodavau istoriją, bet ilgainiui šis užsiėmimas ėmė varginti. Po pusmečio šio darbo atsisakiau ir vėl ėmiausi scenarijų.
- Ar dažnai gaminate valgį?
- Rašymas atima daug laiko, todėl valgį gaminu rečiau nei norėčiau. Bet pasitaiko ypatingų progų, kai pataisau čili troškinį graikinių riešutų padaže, – iš patiekalų, aprašytų knygoje, šis – mano mėgstamiausias. Jo gaminimo procesas virtęs kone ceremonija.
Kadangi reikia išgliaudyti tūkstančius riešutų, ruoštis pradedu prieš savaitę – dažnai net pasikviečiu pagalbon draugus.
Virtuvė man – ypatinga vieta. Ji dovanoja gyvenimą, malonumą ir neišpasakytai stiprų jausmą, kad kažką išmanai. Tai šventa vieta. Virtuvėje jaučiu ramybę ir harmoniją su gamta.
Parengė Jūratė Dzermeikaitė.