J.Noreikienės romanas „Tikėjimo dugnas“, išleistas leidykloje „Baltos lankos“, pasirodys spalio 23 d.
Knygos pristatymas ir susitikimas su autore įvyks šeštadienį, spalio 25 d., 15 val. Vilniuje, prekybos centre „Panorama“ esančiame knygyne „Pegasas“.
Pristatyme dalyvaus psichologas bei filosofas Andrius Kaluginas, leidyklos „Baltos lankos“ vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka.
Pateikiame antrąją knygos ištrauką.
19
Namo grįžau tik po kelių dienų. Ne gyventi, tik pasiimti Furbio. Šeštadienį ketinau važiuoti į dukterėčios gimtadienį. Ko gero, kartu su Rička. Asmeninis psichoterapeutas... kaip tik tokio man šiuo metu labiausiai reikėjo. Paglosčiusi raudoną žaislo kailį, įkišau į dėžutę ir atsidusau. Visos mano iliuzijos baigėsi tada, kai pasirinkau jomis netikėti.
Gruodį temo anksti. Eiti miško takeliu buvo nejauku, vis kankino jausmas, lyg mane nuolat kažkas seka. Kad prasklaidyčiau slogią baimę, tyčia kuo nerūpestingiau mojavau garsiai braškančiu maišeliu.
„Zaganai, traukis, tarp mūsų viskas baigta. Tu vedęs, o aš turiu Ričką. Man gerai su Rička, man gerai, man viskas gerai...“ – lyg užkalbėjimą kartojau mintyse. Staiga žingsniai už mano nugaros sutankėjo. Nespėjau atsisukti – pajutau stiprų smūgį į galvą, ir man aptemo akyse.
Atsipeikėjau kažkokioje ankštoje, tamsioje ir šaltoje vietoje. Skaudėjo sutrenktą galvą, nebuvo erdvės net pasisukti. Be perstojo burzgė, siūbavo ir kratė – supratau, kad esu įkišta į automobilio bagažinę ir mane kažkur veža. Gulėjau susirietusi, surištomis rankomis ir kojomis, užklijuota burna. Puoliau iš visų jėgų muistytis, inkšti ir mykti, bet iš karto supratau, kad pagalbos neprisišauksiu. Nebent tik dar didesnę nelaimę. Subraškėjo mano užkliudytas maišelis – užpuolikas jį įsimetė į bagažinę kartu su manimi.
Tapo aišku, kad greičiausiai man atėjo paskutinioji, tiktai kodėl, ką aš padariau? Ar mane veža žudyti? Ar prieš tai kankins? Kur nors atokioje vietoje, žiauriai, skausmingai... Arba įmes į purviną ir drėgną rūsį, knibždantį žiurkių... Nenorėjau kentėti, nenorėjau mirti. Nenorėjau išnykti. Buvau jauna ir sveika, kitaip, nei visi tie pacientai, kuriuos palydėjau į anapus. Tačiau mano padėtis dabar buvo beviltiškesnė už jų, paguldytų į intensyviosios terapijos skyrių... Netgi placebas čia buvo absoliučiai bejėgis. Niekas, visiškai niekas nuo manęs nebepriklausė.
Važiavom nelygiais keliais. Stipriai krestelėjo, vėl suskaudo galvą, vėl atliepdamas į skausmą garsiai subraškėjo maišelis. „Zaganai... – sudejavau mintyse, savo maldavimą palydėdama gailiu mykimu. – Tu vienintelis sugebėdavai išgirsti mano mintis. Jeigu girdi, padėk man, juk aš tau padėjau... Gelbėk. Daugiau nebeturiu, į ką kreiptis. Noriu tikėti, kad tu girdi. Geriau jau būsiu beprotė, bet gyva... Zaganai, ar dar nevėlu pasirinkti?..“
Ta malda buvo kaip šiaudas skęstančiajam. Aišku, kad Zaganas negirdėjo mano minčių. Net ir riksmo nebūtų išgirdęs.
Mano košmariška kelionė staiga baigėsi, automobilis sustojo, variklis užgeso, o aš apmiriau iš siaubo. Dusliai trinktelėjo durelės, per girgždantį gruodą prie bagažinės priartėjo spartūs žingsniai. Susigūžiau iš visų jėgų pritraukdama prie savęs kelius ir prie šonų prispausdama alkūnes. Jų buvo ne vienas, o du. Laukiau, nebeįstengdama net galvoti. Pakilo bagažinės dangtis, ir aš pro ašaras tarp tankiai ore besisukančių snaigių įžiūrėjau žibintų apšviestą Kęsto siluetą. Būčiau atpažinusi, net ir nematydama jo veido. O kartu su juo buvo jo bendradarbis, Mukas. Šaltai blizgėjo akių baltymai. Mukas pasilenkė artyn, šnopuodamas tvirtai suėmė mane už pažastų ir išritino per bagažinės kraštą. Smukdama kaip maišas ant žemės verčiausi kūlio ir nusibrozdinau smakrą. Mykiau ir muisčiausi, kiek turėjau jėgų, ir Kęstas skaudžiai spyrė man į krūtinę. Susirietusi gailiai sucypiau.
– Tokias kales tik skandint! – suriko jis pasilenkęs man prie pat veido, pirštais suspaudęs kaklą.
Kęstai, ne, ne, Kęstai, pasikalbėkim, tu juk mylėjai mane... ir tebemyli, matau, nedaryk to... Tai žodžiai, kurių užklijuota burna negalėjau ištarti, jie įstrigo ašarų pilnoje mano gerklėje. Išplėtusi akis purtydama galvą, bandžiau jam pasakyti tai savo žvilgsniu, ir Kęstas akimirksnį sudvejojo. Ranka perbraukė man per krūtinę.
– Greičiau, – nekantriai paragino Mukas ir iškėlė iš bagažinės braškantį mano maišelį. Kęsto rankose atsirado kažkoks strypas. Užsimojęs jis trenkė man per galvą, ir stojo tamsa.
20
Šaltis, karštis... Svilinantis visą kūną, man nepavaldų kūną, nešamą per tamsą kažkur... Netoli prieky pradėjo pulsuoti dvi šviesos, panašios į Furbio akis. Ten buvo mano maišelis, nežinia ko prikrautas ir šaliku pririštas man po kaklu. Atrodė, kad per tylos spengsmą girdžiu ir Bethoveno melodiją. „Zaganai!“ – iš visų jėgų šaukė mano širdis, tas šauksmas buvau aš visa, daugiau jokių minčių, jokių paaiškinimų, ir tą pačią akimirką ant liemens pajutau jo rankas. Zagano skruostas prisiglaudė prie manojo, ir mudu pradėjom iš lėto kilti kažkur į tolumoje vaiduokliškai mirguliuojančią sidabrinę šviesą.
Visiškai atsidaviau Zagano malonei, jaučiausi rami. O gal tiesiog daugiau neturėjau jėgų pati kovoti. Pasiekę virš galvų mirgantį judantį sidabrinį dangų stabtelėjome. Zaganas ištiesė ranką prie mano veido, ir lipni juosta pati atšoko man nuo burnos. Pažvelgusi žemyn pamačiau, kaip į juodas gelmes krenta mano maišelis, o mano kojos ir rankos vėl buvo laisvos. Zaganas žvelgė man į akis ir šypsojosi. Jo veidas švytėjo sidabru.
Mes stipriai apsikabinom. Užsimerkiau, mano rankos godžiai glostė jo šilkinius į visas puses lyg spinduliai pasklidusius plaukus ir staiga užčiuopė kažką kieto. Nustebusi pažvelgiau ir apstulbau – į mane žiūrėjo velnias. Zagano veidas persimainė į pašaipų ožio snukį, ant kaktos stirksojo aštrūs ragai. Velnias staigiai loštelėjo atgal galvą ir ragais kirto į nusidriekusį virš mūsų sidabrinį dangų. Pažiro kibirkštys, dangus sutrupėjo į smulkias šukeles, o man nuo akinamos šviesos vėl aptemo akys.
Nežinau, kiek laiko praėjo. Pajutau, kad prie mano veido kažkas prisilietė. Kažkas šiltas. Keliskart kimiai cyptelėjo, ir man pavyko praplėšti apšarmojusias blakstienas. Mano veidą uostė šuo minkštu juodai rudu snukiu, panašus į taksą. Pamatęs, kad atsimerkiau, ėmė lodamas ir cypčiodamas šokinėti aplink.
– Džekai, Džekai! – iš tolo sušuko kažkokia moteris, bet šuo nuo manęs nesitraukė.
Surikti neįstengiau, buvau visiškai praradusi balsą. Pajudėti – taip pat. Skaudėjo visą kūną.
– Vajėzusmarija! – sušuko šuns šeimininkė ir numetusi slidžių lazdas pripuolė artyn. Pamačiusi, kad aš gyva, atsiklaupusi iš vidinės kišenės išsitraukė mobilųjį telefoną. Šuo nesiliovė lakstęs aplink.
