44
Sapne susitikau seserį. Taip, šįkart tai iš tikrųjų buvo sapnas, atpažinau iš karto. Mano sesuo atėjo su virve ant kaklo, nutrūkęs galas išsipešusiomis pakulomis nutįsęs tabalavo tarp kelių. Ji vilkėjo smėlio spalvos plono šilko suknelę. Ta spalva jai visiškai netiko, išryškino ir taip papilkėjusį veidą bei juodus paakius. Žiūrėdama man į akis, sesuo išsišiepė pajuodusiais dantimis, ir aš pamačiau tarp jų besiraitančias violetines kirmėles.
– Saule, ar laiminga, kad atėmei mano dukrytę? – sugergždė ji, o kirmėlės raitėsi ant lūpų. – Ar gražu šitaip? Negera sesė, oi negera.
– Aš neatėmiau, aš nenorėjau... – teisinausi traukdamasi atatupsta, kad ji nepaliestų manęs savo šaltomis rankomis.
– Saule, grąžink mano mergaitę. Keičiamės, – pasakė sesuo ir ištiesusi atgniaužė delną.
Delne lėtai ir skausmingai judėjo gliti sutraiškyta sraigė. Prasiskyrė sukiužusio kiauto lukštas, susmigęs į blizgančią šlapio smėlio spalvos mėsą, ir cypdamas išsipūtė gleivėtas burbulas.
– Nagi, – paragino sesuo. – Imk, čia tau. Gali pasilikti. O kas mano – atiduok.
Ji plojo sraigę delnu man į krūtinę. Pajutau po kaklu šaltą lipnią masę. Nuleidusi akis pamačiau, kad vilkiu alyvinę suknelę su geltonomis saulutėmis. Tą pačią, per ankštą, iš vaikystės.
– Ne! – ėmiau šaukti mojuodama rankomis. – Anabelė dabar mano, mano!
Pasišlykštėjusi nusibraukiau sraigę nuo krūtinės, bet vis vien jaučiau lipnumą, o sesuo stovėjo šalia ir juokėsi pajuodusiais dantimis.
– Ji niekada nebuvo tavo ir nebus! – šaipėsi. – Ar prisimeni, kaip nužudei mūsų tėvus? Tu neverta turėti vaikų!
Pabudau išpilta šalto prakaito. Lovoje buvo tuščia. Kur Zaganas? Sudvejojau – gal mano sapnas dar tebesitęsia? Drebančiomis kojomis įsispyriau į šlepetes. Tačiau prisiminusi jomis įmintą sutraiškytą sraigę nusipurčiau ir nuspyriau per grindis iki pat sienos.
– Zaganai... – apimta baimės sušukau pašnibždomis. – Zaganai...
Zaganas neatsiliepė. Basa nuėjau pažiūrėti į Anabelės kambarį. Ji palaimingai miegojo, abiem rankomis apsikabinusi mano padovanotą Furbį. Man žiūrint jo akys staiga sušvito ir vėl užsimerkė. O gal man tik pasivaideno. Tyliai uždariau duris ir atsirėmiau nugara. Anabelė dabar mano, aš už ją atsakinga. Negaliu leisti, kad jai kas nors nutiktų...
Nors ir kaip buvo baisu, užlipau į palėpę ir atvėriau Zagano laboratorijos duris. Privalėjau tai padaryti dėl Anabelės. Pasiryžau atidžiai peržiūrėti visas nuotraukas ir išsiaiškinti, kas jai yra numatyta ir nuo ko ją turiu saugoti. Sukabintose nuotraukose ieškojau dukterėčios, bet visur buvau tik aš. Mačiau vestuvių nuotraukas, mačiau save ir šonu gulinčią ant lovos, apvilktą tramdomaisiais marškiniais ir stovinčią priešais kryžių ligoninės koplyčioje su juodais išsitaršiusiais plaukais. Vaikystės nuotraukoje iš medžio tiesiau ranką į man ištiestą fotografo delną. Tiesą sakant, neatsiminiau, kad tą dieną kas nors mane būtų fotografavęs. Nors pati diena neištrinamai įstrigo atminty. Iki smulkmenų, iki suknelės su saulutėmis, iki seno tetos moskvičiaus ratų ant mūsų kiemo žolės.
– Ne viską atsimeni, – išgirdau sesers balsą ir persigandusi atsisukau.
Sesuo stovėjo man už nugaros su ta pačia šilkinių draiskalų suknele ir šypsojosi pajuodusia šypsena.
– Užsičiaupk! – surikau. – Ir traukis, čia mano namai!
– Ar atsimeni, ko tėvai važiavo į miestą? – nusivaipė ji. – Kieno užgaidą pildė?
– Nutilk! – dar garsiau užrikau ir rankomis užsispaudžiau ausis.
Nebenorėdama jos toliau klausyti išbėgau iš laboratorijos stipriai trinktelėdama durimis. Zaganą radau miegamajame lyg niekur nieko miegantį. Užlipusi keliais ant lovos puoliau purtyti.
– Zaganai, kur buvai išėjęs? Zaganai, ji čia, mano sesuo... Anabelei gresia pavojus... – kalbėjau, šaukiau, bet jis nereagavo.
Zaganas buvo taip kietai įmigęs, kad nesujudėjo net kai smarkiai užvožiau jam per petį. Apimta nevilties, pakėlusi akis tarpduryje pamačiau šviesų sesers šešėlį. Ji atslinko man iš paskos.
– Taip, mušk jį, užmušk šėtoną, – bjauriai sukikeno, bet nesiartino. – O aš turiu kitų reikalų.
Ir sesuo dingo iš tarpdurio. Supratau, kad ji kalba apie Anabelę, ir mane apėmė panika. Puoliau prie dukterėčios kambario. Sesuo laikė ją pakėlusi ant rankų, tarsi negyvą.
– Ne... – suaimanavau ir mečiausi prie jų. – Atiduok!
Anabelės veidas buvo baltas kaip popierius, lūpos pamėlusios.
– Tai aš jos motina, – drėbė sesuo ir pradingo. Kartu su mergaite.
Dairiausi po tuščią kambarį jausdama, kad baigiu išeiti iš proto. Ne, tai negali būti tikrovė, tikrovėje taip nebūna. Tai sapnas, tikrai sapnas. Tikrai tikrai sapnas, aš tuoj atsibusiu... Taip, trys, du...
