Pateikiame ketvirtąją „Lietuvos ryto“ žurnalistės Jurgitos Noreikienės romano „Tikėjimo dugnas“, kurį ką tik išleido leidykla „Baltos lankos“ ištrauką.
45
Nereikėjo to daryti. Pramerkiau akis labai keistoje vietoje. Aptriušusioje. Virš galvos zvimbė neoninė lempa. Sienos buvo plikos, lova metalinė. Aš buvau ligoninėje, bet nesupratau, kuo sergu. Mano kūnas atrodė sveikas, man nieko neskaudėjo. Nuleidau kojas žemyn ir pažvelgiau į kailines šlepetes. Tas pačias, kurias namuose nuspyriau į sieną. Ant šaltų grindų stotis nenorėjau, todėl turėjau įveikti pasibjaurėjimą ir apsiauti.
Ligoninė buvo ne mūsiškė. Ir ne ta, kurioje atsidūriau išsigelbėjusi iš upės. Koridoriaus gale pamačiau degant ryškesnę šviesą ir nuslinkau į tą pusę. Nudžiugau už budinčiojo stalo pamačiusi pažįstamą veidą.
– Rička... – šūktelėjau. – Ką čia veiki?
Jis pasižiūrėjo pavargusiomis akimis.
– Dirbu, ką daugiau, – atsakė. – Kaip jautiesi, Saule?
Atsakiau, kad puikiai. Tariau, kad apskritai nesuprantu, kodėl esu ligoninėje. Rička pats sau šyptelėjo. Man tai nepatiko. Jis žinojo apie mane kažką, kas jam kėlė pašaipą. Pareikalavau paaiškinti, bet Rička nieko neaiškino. Sakė neturintis teisės ir pridūrė, kad ryte man viską paaiškins gydytojas.
– Palatoje nėra jokių mano daiktų, net telefono, – pasiskundžiau. – Turiu paskambinti savo vyrui. Neapsimesk, kad nežinai, kas jis toks. Jis to nepakęs, pamatysi, – pagrasinau, o Rička tik sukryžiavo ant krūtinės rankas ir atsilošė.
Iš tiesų tai buvo nepakenčiama. Rička elgėsi taip, lyg mes būtume visai svetimi, lyg tarp mūsų niekada nieko nebūtų įvykę. Buvo aišku, kad iš jo nieko neišpešiu, todėl liko grįžti į savo palatą ir laukti ryto. Kantrybės, tik lašelio kantrybės – kiek čia truks. Už lango horizonte jau brėkšta. Girdėti paukščių balsai... Taip, tai dar vienas sapnas, bet jis nebus blogesnis už kitus, aš neabejoju, aš tikiu...
Gulėjau ant lovos, pasisukusi į lango pusę, klausydamasi paukščių ir nejučiomis pradėjau šypsotis. Širdyje tapo gera – pamaniau, kad šiame mano sapne bent Anabelė yra gyva ir saugi. Tam juk ir pasiryžau prabusti iš praėjusio sapno. Nors anas buvo laimingas. Beveik laimingas. Na, ne visai laimingas, bet... Koks dabar skirtumas. Kažin kur Zaganas? Noriu jį pamatyti. Tikiu, kad tuoj susitiksim. Zaganai, juk žinai – tikėti aš moku...
– Saule, kelkis, – pašaukė į palatą įėjusi slaugytoja.
Pamačiau Faustą ir atsisėdau.
– Eime, daktaras laukia, – paragino ji, ir aš įsispyrusi į šlepetes nusekiau iš paskos.
Atidariusi kabineto duris išsišiepiau iki ausų. Kabinete nugara atsišliejęs į palangę stovėjo Zaganas. Tie patys vešlūs auksiniai plaukai, žvalios kaštoninės akys. Norėjau iš karto pulti prie jo ir apkabinti, bet kartą pasimokiusi susilaikiau. Mačiau, kad jis nelinkęs glėbesčiuotis. Todėl tik atsisėdau ant ilgos oda aptrauktos kušetės.
– Matau, geros nuotaikos, Saule, – nusišypsojo Zaganas sėsdamasis ant kėdės priešais mane. – Ką sapnavai šį kartą?
Pasakiau, kad mano sapne sesuo norėjo išsinešti Anabelę. Buvo labai baisu. Nes aš myliu Anabelę kaip savo dukrą, dėl to ir atsibudau iš ano sapno, negalėjau leisti, kad jai kas nors atsitiktų. Zaganas sėdėjo ir kažką žymėjosi dideliame sąsiuvinyje – jį buvo pasidėjęs ant kelių.
– Kodėl aš ligoninėje? – paklausiau. – Aš juk sveika.
– Teismas ir medicininė komisija nusprendė kitaip, – gūžtelėjo pečiais Zaganas. – Negi tau čia nepatinka? Ar geriau būtų kalėjime?
Išsigandau. Už ką man grėsė kalėjimas? Už ligoninėje numarintus pacientus? Už morfijų? Ar mano bute tarp skudurų rado Kęsto lavoną?
– Jeigu neatsimeni, vadinasi, dar nesi pasiruošusi, – tarė Zaganas toliau kažką žymėdamasis sąsiuvinyje. – Todėl gerai, kad esi čia. Mes tau padėsim susitikti su tikrove.
– Su tikrove? – nustebau.
Zaganas anksčiau kalbėdavo visai kitaip.
– Kas ta tikrovė? – paklausiau jo. – Argi ne tai, kuo pasirenkam tikėti?
– Gal nori apie tai papasakoti? – pasidomėjo jis.
46
Zaganas paprašė išsipasakoti, kuo tikiu, ir aš nusprendžiau būti jam atvira. Žinojau – ne, tikėjau, – kad galiu juo pasitikėti. Neabejojau, kad mudu esame amžiams susieti, nesvarbu, kaip susidėlios gyvenimo mozaika.
– Zaganai, tu žinai geriau už mane, – nusišypsojau žvelgdama tiesiai jam į akis, ir jis sutrikęs nusisuko į langą. – Aš tikiu tuo, kas yra. Tai, kuo aš tikiu, ir yra tikrovė. Kad ir šitai...
Pakilusi žengiau prie Zagano kėdės ir atsistojau jam tarp kelių. Mano krūtinė buvo jam priešais akis. Prasisegiau keletą sagų, ir Zaganas atgalia ranka padėjo sąsiuvinį ant stalo.
– Ne, taip negerai, – sušnibždėjo ir godžiai įsikniaubė man į krūtinę, rankos kaip vagilės skubėjo liesti visą mano kūną. – Už tai galiu ir iš darbo išlėkti. Ką mes darom, Saule...
– Koks skirtumas, – nusijuokiau, ir jis parbloškė mane ant kušetės. – Tu mano vyras, tu velnias, tu manim tiki.
– Taip, dėl tavęs būsiu bet kas, – apsvaigęs šnibždėjo Zaganas segdamasis diržą. – Tyliau, tyliau... – maldavo drebančiu iš susijaudinimo balsu.
Mudu panirom į saldų svaigulį.
– Mano Saule, kas mūsų laukia? – numalšinęs aistrą sušnibždėjo prisiglaudęs, rūpestingai užsagstydamas mano sagas. – Turiu tave gydyti, bet tu... tu mane patį varai iš proto.
Mes niekaip negalėjom pasisotinti vienas kito lūpų.
– Gerai, – tyliai pasakė persibraukęs rankomis per plaukus ir vėl paėmė sąsiuvinį, bet vos tik žvilgtelėjo į mane mudu abu prapliupom juoktis. – Gerai... – pakartojo stengdamasis susitvardyti. – Prastas aš daktaras, bet tu man turi padėti, Saule. Mes abu norim, kad tu iš čia greičiau išeitum. Todėl... ar gali prisiminti, kas atsitiko tą dieną?
