N.Narmontaitės kalbinti kolegos papasakojo savo nuotykius scenoje, filmavimo aikštelėse, gastrolėse. Vienas jų - Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Algirdas Paulavičius, kuris prisiminė savo pirmuosius žingsnius scenos link J.Miltinio teatro studijoje ir netikėtą nuotykį.
Aktorius A.Paulavičius: „Tapau garsus, nė scenoje vaidinti nereikėjo“
Buvo Panevėžyje prie Senvagės restoranas „Seklyčia“ – vienintelis ir labai garsus. Išeina Juozas Miltinis su Vaclovu Blėdžiu iš restorano. Taksi anuomet buvo deficitas. Ir važiuoja pro šalį vežikas. J.Miltinis jį susistabdo, duoda pinigų ir liepia nuvežti į teatrą. J.Miltinis pats vadelioja, o V.Blėdis lekia iš paskos ir prašosi į vežimą: „Juozai, Juozai, paimk ir mane!“, bet J.Miltinis tik skubina arklį „No, no!“ ir dar liepia vežikui dainuoti. Matyt, buvo matęs, kaip Venecijoj gondolų savininkai dainas traukia.
Prisiklausęs tokių istorijų aš pats sau galvoju: „Perkūnas! Tas J.Miltinis turbūt eksperimentus su žmonėmis daro.“ Buvau naivus, bandžiau sau paaiškinti: „Čia teatras, čia bohema, turbūt taip ir turi būti.“ Bet atsitiko taip, jog aš pats išprovokavau, kad apie mane pasakotų istorijas.
Buvo švenčiamas J.Miltinio gimtadienis. J.Miltinis toje šventėje dalyvauti leido tik dviem žmonėms iš studijos:
– Jūs du dalyvausite mano baliuje. Aš jus kviečiu. O!
Baliui buvo renkami didžiuliai pinigai – nuo nosies po penkis rublius.
Miltinis sako:
– O jums nereikia mokėti, jūs – mano svečiai, o!
Tai buvo pirmas balius teatre, kuriame man teko dalyvauti. Susirinko labai daug žmonių – pilna fojė. Mudu, kviestiniai, atsisėdom kamputyje ir susidomėję stebim kitus. Aš tada dar net aktorių dorai nepažinau, nežinojau jų pavardžių. Na, Algimantą Masiulį buvau matęs vaidinant „Vienos dienos kronikoje“ (režisavo Vytautas Žalakevičius), Donatą Banionį žinojau ir dar savo dėstytojus. Va ir viskas.
Iš pradžių visi labai rimti buvo, oficialūs, bet po truputį, po truputį atsipalaidavo, kaklaraiščius atsilaisvino, prasidėjo šokiai, baikos, kažkokie žaidimai. O V.Blėdis – zavadila, energingas vyras, jam tik leisk – ir „Jurgelį meistrelį“ sušoks, ir tupinės, ir straksės.
Matom, A.Masiulis išėjo tango šokti... O juokinga, nes ne kaži kas jam išeina. Išlenkiam po taurelę, ir drąsiau pasidaro, linksmiau.
J.Miltiniui, jau perjuostam tautine juosta, vienas skulptorius iškilmingai įteikia jo galvą – biustą ir du butelius itališko „Cinzano“ vyno.
1965-aisiais toks vynas mums buvo tikras stebuklas. Etiketės nematytos, tik kažkokiame romane teko skaityti, kad jis nuostabus.
J.Miltinis garsiai sukomanduoja:
– „Činzaną“ kuo skubiau nuneškite į direktoriaus kabinetą! Čia mano vynas, jūs per prasti tokį gerti!
Po kurio laiko atmosfera dar labiau įšyla, jau ir mudu su kolega žaidžiam ir tupinėjam.
Staiga pribėga prie manęs V.Blėdis ir klausia:
– Ar žinai, kur direktoriaus kabinetas?
– Žinau.
Davė raktą ir sako:
– Atrakinsi, įsijungsi šviesą dešinėj, už portjeros ant palangės rasi du „činzano“ butelius. Eik ir vieną išgerk. J.Miltinis liepė.
– Gerai, – sakau apstulbęs. – Jeigu J.Miltinis liepė... – nors negaliu atsistebėti, už ką man tokia garbė.
Bet ir naivumas gi mano... J.Miltinis liepė! Pamaniau, turbūt Mokytojas kažkokį eksperimentą sugalvojo. Be to, kaip tu neklausysi J.Miltinio. Jeigu liepė – daryk, kitaip dar ims ir išmes iš studijos.
Ir vis dėlto man taip nedrąsu, taip nedrąsu. Kaip čia vienam tą vyną gerti?
Einu pro tarnybinį sargo kambarėlį. O čia scenos darbininkas Romas Gelažė bestovįs. Prieinu prie jo ir sakau:
– Romai, nori vyno?
– Norėčiau, – linkteli.
Pakylam laiptais. Kai Romka pamatė, kad sustojom prie direktoriaus kabineto, baisiai persigando.
– Nebijok, – sakau jam. – Man taip liepta, aš net raktą turiu.
Atrakinau duris, kaip pamokytas įjungiau šviesą, atitraukiau portjerą... Stovi du gražuoliai „Cinzano“ buteliai, abu po pusantro litro. O jau etiketės! Labai gražios.
Romka tik išpūtė akis.
– Nebijok, – raminu jį ir – krhhhh – atsuku kamštį.
Stikliukų neturim, bet po svetimas spintas juk nesirausim, tad tiesiai iš butelio – kliuku kliuku – ir maukiam dieviškąjį „Cinzaną“. Stovėdami išgėrėm tą butelį, tada užsukau kamštį ir tuščią butelį tvarkingai pastačiau ant palangės. Portjerą užtraukiau, šviesą užgesinau, duris užrakinau – užduotis įvykdyta.
O balius vyksta toliau su šokiais ir žaidimais. Ir mano nuotaika puiki įkalus tiek gero vyno.
Po kurio laiko prie manęs vėl pribėga V.Blėdis.
– A padarei, ką J.Miltinis liepė?
– Padariau.
– Tai dabar kitą, ir kuo greičiau!
„Nieko sau!“ – galvoju. Bet šįkart jaučiuosi drąsiai, nes žinau, kas ir kur.
– Gelaže, kylam, – sakau darbininkui.
Ir jis jau drąsus, nes niekas už išgertą vyną nebarė. Taigi iškliukinom ir antrą „Cinzaną“. Dar ir padiskutavom, kad baisiai keistas tas vynas, labai jau saldus.
O tuo metu J.Miltinis apačioje jau nerimauja, nervinasi.
– Blėdi, kur vynas? – klausia. – Tegu greičiau atneša!
Iš tikrųjų nutiko štai kas: V.Blėdis turėjo man pasakyti „atnešk vyną“, bet gal per tą linksmumą, gal netyčia pasakė „išgerk vyną“. Ką aš sėkmingai ir padariau.
Kai J.Miltinis ėmė jį raginti, V.Blėdis pagalvojo, kad maestro vieną mano atneštą butelį jau išgėrė ir dabar prašo kito. Grįžtu į fojė. V.Blėdis, pamatęs mane be butelio, čiumpa už riešo.
– O kur vynas? – klausia.
– Išgėriau, – sakau.
– O Jėzus Marija!!!
Iš to „Jėzus Marija“ supratau, kad įvyko kažkas baisaus.
– Išgėrei?!! – suriko V.Blėdis. – Einam pas J.Miltinį!!! – tempia mane per visą fojė ir rėkia: – Juozai, Juozai, jis tavo vyną išgėrė!!!
Dar niekada nebuvau matęs tokio nustebusio J.Miltinio veido. Jo akys tik išsiplėtė, pirštai ėmė nervingai barbenti į kėdės atlošą.
– Išgė-ė-ėrė???
V.Blėdis bakst pirštu į mane:
– Jis išgėrė!
– Piemuo, šiknius! – suriko J.Miltinis. – Tokį vyną stovint reikia gerti!!!
Aš prasikaltęs bandau teisintis:
– Mes stovėdami ir išgėrėme.
– Kas tie mes?
– Aš ir Gelažė.
– Kas ta Gelažė? Ir kas tą durnių, tą varjotą, tą idiotą A.Paulavičių priėmė į teatrą! Von!!! Kad daugiau nematyčiau!!!
Supratau, kad galas – esu išmestas. Štai tau ir balius – pirmas ir paskutinis.
Nuo tos dienos nebevaikščiojau į studiją. Dieną neinu, antrą, trečią. Galvoju, kaip dabar grįžt namo? Ką mamai pasakysiu? Ji taip norėjo, kad mediciną studijuočiau. O aš neįrodžiau, kad mano pasirinktas kelias teisingas. Už butą, mažiuką kambariuką, sumokėta už mėnesį į priekį. Galvoju, liksiu iki mėnesio pabaigos. Vaikštinėju mieste nusiminęs, susitinku savo kursioką.
– Ko tu į studiją neateini? – klausia.
– Kad mane išmetė.
– Ką tu! J.Miltinis susirūpinęs visų klausinėja, kodėl A.Paulavičius į užsiėmimus neateina.
Kai nuėjau, iškart pajutau, kad visi į mane žiūri su pagarba. Akimirksniu aš tapau garsus: visi – nuo sargo iki aktorių grandų – jau žinojo mano pavardę, rodė į mane pirštais ir kalbėjo:
– Čia tas, kuris J.Miltinio vyną išgėrė.
Ir mieste greitai pasklido gandas. Gatvėje jaučiau smalsius žvilgsnius, girdėjau kuždant:
– Čia tas, kuris išdrįso J.Miltinio vyną išgerti.
Taigi išgėriau J.Miltinio vyną – ir tapau garsus, nė scenoje vaidinti nereikėjo.
O pats J.Miltinis man neprikaišiojo, tik kartą – po kokių 15 metų – užsiminė.
Nuo lapkričio 6 d. prasidėjo N.Narmontaitės turnė po Lietuvą, per kurią ji pristato naująją savo knygą „Pegaso“ knygynuose. Lapkričio 14 d. 18 val. Kaune (PC „Akropolis“), lapkričio 19 d. 18 val. Šiauliuose (PC „Akropolis“), lapkričio 20 d. 18 val. Panevėžyje (PC „Babilonas“), lapkričio 24 d. 18 val. Marijampolėje, lapkričio 26 d. 18 val. Klaipėdoje (PC „Akropolis“).
