Gruodžio 9–10 d. Vilniuje įvyks tarptautinė mokslinė konferencija „Kristijono Donelaičio reikšmės“ (rengėjas – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Į šią konferenciją sugužės per 30 dalyvių, kai kurie iš jų – svečiai iš Prahos, Ciurocho, Pizos, Frankfurto, Kaliningrado, Maskvos. Konferencijoje pranešimą skaitys ir Brno Masaryko universiteto lietuvių kalbos dėstytojas, šio universiteto Laisvųjų menų fakulteto Bendrosios kalbotyros ir baltistikos instituto direktoriaus pavaduotojas, literatūrologas dr. V.Šeferis. Pokalbis su juo – apie literatūrą, sutapimus, Lietuvą, Čekiją ir didžiuosius gyvenimo projektus.
– Esate baigęs Vilniaus universitetą, 2003 m. Vienoje apgynėte disertaciją iš lenkų literatūros. Kaip susiklostė, kad Brno Masaryko universitete ėmėte dėstyti lietuvių kalbą, parengėte čekų-lietuvių ir lietuvių-čekų kalbų žodyną (2009 m.)? Tuo pačiu esate žinomas lietuvių literatūros tyrėjas, literatūros teoretikas. Ar nesudėtinga suderinti šias dvi sritis – kalbos dėstymą ir literatūros tyrinėjimą? Ar apsuptas čekiškos kultūros kartais nesijaučiate kaip vienišas karys?
– Į Brno mane atvedė keli sutapimai. Bebaigdamas disertaciją Vienoje dairiausi kokio lituanistinio darbo. Masaryko universitete tuo metu kaip tik plėtėsi neseniai akredituotos baltistikos studijos, Kalbotyros institutui reikėjo lietuvių kalbos dėstytojo. Be to, Vienoje pamilau žavią čekę, kuri studijavo Brno. Kas galėjo pamanyti, kad mano prašymas priimti dėstyti lietuvių kalbos Masaryko universitete man baigsis nuolatiniu darbu Brno, o žaviajai čekei – vedybomis su manimi.
Dėl kalbos dėstymo ir literatūros tyrinėjimo: šie dalykai nesunkiai suderinami. Tiek, kiek apskritai galima derinti bet kokį dėstymą su moksline tiriamąja veikla. Žinoma, dėstymas reikalauja nemažai jėgų ir laiko, bet šiek tiek jo lieka dar ir moksliniam rašymui.
Na o dėl vienišo kario sindromo – šis jausmas buvo ryškesnis pradėjus dirbti Brno. Tikrai nebuvo su kuo apsikeisti lietuvišku žodžiu. Bet nuo 2006 m. pas mus pradėjo dirbti antras lietuvių kalbos lektorius Almis Grybauskas – tad nesu vienintelis lietuvis institute. O svarbiausia – užaugo gražus būrys mūsų absolventų, su kuriais nuolat bendrauju. Turime būrelį magistrų ir doktorantų, su kuriais kalbamės tik lietuviškai. Dievaži, būna dienų, kai didžiąją dienos dalį čekiškai nė neprabylu. Tad vienišo kario liūdesys tikrai nekamuoja.
– Kaip dažnai apsilankote Lietuvoje? Ar jos pasiilgstate?
– Stengiuosi į Lietuvą važiuoti kuo dažniau, kelis kartus per metus. Man šis ryšys svarbus. Ne dėl ilgesio ir ne dėl atostogų prie jūros. Mano pasaulėvaizdis turi aiškų centrą, be kurio nesugebėčiau viduje išlikti integralus – tas centras pulsuoja tarp Vilniaus ir Mažosios Lietuvos (Tauragės, Panemunės, Staiginės). Tarp mano gimtųjų vietų ir tarp universitetinių studijų miesto. Turiu matyti abiejų šių vietų šviesą, tą specifinį kampą, kuriuo krenta besileidžiančios saulės spinduliai Jūros slėnyje už Tauragės kultūros namų.
Turiu bent pusdienį pasibastyti Vilniaus senamiesčio gatvėmis, su niekuo nekalbėdamas, tik klausydamasis jo šiurkštaus šurmulio, stebėdamas žmonių veidus. Turiu pajusti Karoliniškių gelžbetonio blokų skleidžiamą šaltį ir skurdą. Tai – ne ilgesys. Veikiau vaikystės chtoniniai syvai. Jie nutvilko kaip ledinis vanduo, bet leidžia apčiuopti save patį, tai, kas slypi už visų išmoktų gestų, frazių, sąvokų. Tiek manęs yra. Visi kiti sąmonės sluoksniai slūgso ant šio branduolio. Čia patenku į erdvę, kurioje bent kurį laiką neprivalau aiškinti savęs kitiems, o kitų – sau. Kas gyvena tarp kelių kultūrų, žino, kaip tai svarbu.
– Kaip vizituojantis lektorius Masaryko universiteto Laisvųjų menų fakulteto Bendrosios kalbotyros ir baltistikos institute pradėjote dėstyti 2002 m. 2003 m. tapote vyresniuoju asistentu, 2014 m. – instituto direktoriaus pavaduotoju. Dalyvaujate baltistikos konferencijose Lietuvoje ir kitur. Kaip apibūdintumėte susidomėjimą lietuvių ir latvių kalbomis bei kultūromis Čekijoje? Kokia Masaryko universiteto Baltistikos centro vieta, vaidmuo tarp kitų Europos ir pasaulio baltistikos centrų? Kokios šio centro perspektyvos?
– Susidomėjimas lietuvių ir latvių kultūromis bei kalbomis Čekijoje – minimalus. Bet pamažu didėja. Bandydami užčiuopti kokį ryškesnį susidomėjimą statistiniu lygmeniu, neužčiuoptume nieko, didžiajai čekų daliai Lietuva yra terra incognita, buvusi Sovietų sąjungos respublika ir tiek. Bet esama labai įdomių specifinių intelektualinių sluoksnių, kurie Baltijos valstybėmis domisi nepaprastai nuoširdžiai. Veikia simpatiškos tokių Lietuvos ir Latvijos draugų grupės Brno ir Prahoje. Keičiamasi naujienomis socialiniuose tinkluose. Tai daugiausia studentai ir jaunesnio ar vidutinio amžiaus dėstytojai. Bet yra ir kitų profesijų. Taigi baltistikos gyvybę palaiko tokios „ekskliuzyvinės“ intelektualinės grupelės. Viena vertus, jos negausios. Kita vertus – nepaprastai įdomios ir aktyvios. Brno baltistikos centro džiaugsmai ir rūpesčiai tokie patys kaip kitų Europos baltistikos centrų. Jaudinamės dėl menko studentų skaičiaus, dėl studijų finansavimo, dėl prastai paruoštų abiturientų, kuriems pirmajame kurse tenka aiškinti elementariausius dalykus.
Džiaugiamės, kai pavyksta išugdyti kelis ar keliolika padorių jaunų baltistų (veikiau baltisčių). Specifinis Brno baltistikos bruožas tas, kad mums pasisekė akredituoti solidžias savarankiškas bakalauro ir magistro studijų programas – taigi neturime slėptis už kitų programų ir specializacijų: pas mus studentai baltistiką studijuoja pilna apimtimi, o ne kaip priedą prie kitų studijų ar kokią trečiąją užsienio kalbą. Tokį statusą išlaikyti labai nelengva. Na, o perspektyvos... Jeigu Čekijos aukštojo mokslo finansavimo principai radikaliai nepasikeis, manau, turėtume išsilaikyti. Kaip ir visų valstybinių institucijų, ir mūsų instituto pamatai glūdi šiame valstybės finansavimo smėlyje. Tikimės, kad ekonominiai vėjai jo pernelyg nepustys. – Kristijono Donelaičio kūrybai esate paskyręs ne vieną mokslinę publikaciją, šiuo metu Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas rengiasi išleisti Jūsų monografiją „Kristijono Donelaičio Metų rišlumas“. Kodėl ėmėtės tyrinėti „Metus“ būtent kompozicijos aspektu? Ką naujo ir visuotinai svarbaus Jums pavyko atrasti?
– Metus kasdien skaitau jau kokie septyneri metai. Tai – puikios pratybos literatūrinei klausai lavinti. Šio teksto kompozicija man atrodė mįslinga. Norėjau pats suprasti, kokiais principais remdamasis „Metų“ pasakojimas juda į priekį, kokia vidinė logika sieja jo epizodus. O kadangi šis „Metų“ aspektas iki šiol tebuvo menkai tyrinėtas, su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu sutarėme, kad tokį tyrimą būtų prasminga paskelbti atskira knyga. Galbūt skaitytojams naujos galėtų pasirodyti kai kurios mano siūlomos išvados. Tarkime, atlikti tyrimai parodė, kad „Metų“ pasakojimo logika nekopijuoja gamtos ir darbų procesų: jeigu kas mano, kad K.Donelaitis aprašė Lietuvos gamtą ir būrų darbus visais metų laikais, tai monografijoje ras daug pavyzdžių, kurie šį teiginį sugriauna. Taip pat esu įsitikinęs, kad „Metai“ neturi fiksuotos teksto pradžios ir pabaigos – tai ne nauja mintis, bet tikiuosi radęs jai naujų argumentų.
Man pačiam svarbiausias „Metų“ suvokimo sandas – šio teksto organiškumas, natūralus plėtojimasis. „Metai“ – tai ne logiškai apskaičiuotas statinys, bet ramiai sūkuriuojanti upė. Svarbu tai, kad naujumo specialiai nesiekiau. Bandžiau apibendrinti visa tai, kas apie „Metų“ rišlumą ir kompoziciją buvo kitų pasakyta iki šiol, įvertinti visą įdirbį.
Ambicijų į visuotinumą neturiu. Žinoma, „Metai“ ir jų tvermė remiasi tokiais literatūriniais principais, kuriuos galėtume pavadinti visuotiniais. Kiek mano išvados prišlyja prie to visuotinumo, tiek ir jos bus prasmingos ne vien lietuviams.
– Atsakydamas į žurnalo „Metai“ klausimus apie K.Donelaitį 2013 m. esate sakęs: „Ir vėl norėtųsi grįžti prie K.Donelaičio kaip prie užuovėjos, priebėgos nuo globalios vartotojiškos kultūros. Jo kalbos visai kitas ritmas, jo žodžių – kitoks skambesys. Tai geras vaistas nuo visų rūšių marazmo – ar sovietinio, ar šiandieninio vartotojiško. Autentika, paprastume glūdintis genialumas ir – svarbiausia – dvasinės vertikalės matmuo: kai visa tai pamirštame, K.Donelaitis mums šiuos dalykus gali priminti.“ Kadangi esate ir slavų literatūrų žinovas, tai drįstu klausti: kokias panašias užuovėjas turi čekų, lenkų literatūros? Ar galėtumėte kuriuos nors šių literatūrų kūrėjus palyginti su K.Donelaičiu?
– Iš lenkų literatūros man labai svarbi Jerzy Stempowskio kūryba. Priebėga jos nepavadinsi – tai veikiau postapokaliptinė eseistika. Bet ramus, klasicistinis Stempowskio žvilgsnis į griūvantį pasaulį ir amžiais išliekantį žodį užgriebia pačią filologijos esmę. Svarbi man ir Czesławo Miloszo kūryba, pulsuojanti Lietuvos ir Lenkijos kultūrų sankirtose.
Iš čekų literatūros intymesnis santykis mane sieja su Josefo Škvoreckio proza. Vis ieškau laiko išversti jo „Skystablauzdžius“ („Zbabělci“), bet niekaip jo nerandu.
Ieškodamas paralelių K.Donelaičiui lenkų literatūroje regiu jų Mikalojaus Rėjaus (Mikolaj Rej) ir Adomo Mickevičiaus kūryboje. Keistokos, žanrine prasme itin maišytos Rėjaus prozos žavus „plepumas“ man primena Donelaičio kalbėjimą. Na, o Mickevičiaus Poną Tadą ir Metus sieja kalbos adekvatumas, sugebėjimas taip tarti žodžius, kad jų šviesoje vaizduojamas pasaulis atrodo tikroviškesnis nei tikrovė. „Žiemos rūpesčių“ pradžia ir antrosios Pono Tado knygos pradžia (kavos scena) man yra tobulos poetinės kalbos pavyzdžiai.
– Kristijono Donelaičio jubiliejiniai metai baigiasi. Ar per juos pajutote daugiau „donelaitiškos“ dvasios nei paprastai?
– Taip. Visas su Donelaičiu susijęs šurmulys mane žavi. Ir drauge kiek vargina. Jame gilūs ir esmingi dalykai pinasi su banalybėmis ir nenuoširdumu. Bet aš mėgstu šurmulį ir visą šią gilaus ir banalaus painiavą. Žinoma, žmonių nepakeisi – ir toliau dauguma skaitys ne Donelaitį, bet kokius nors straipsnelius apie jį. Ieškos tiesos ne „Metuose“, bet interneto svetainėse. Tačiau laikas atskirs pelus nuo grūdų – tuščios kalbos užsimirš, liks esminiai darbai: išleistos knygos, studijos, surasti archyviniai dokumentai. Galvoju sau – gerai išėjo, kad pasitaikė gyventi jubiliejiniais Donelaičio metais.
Man asmeniškai šie metai bus turbūt giliausio „Metų“ išgyvenimo laikotarpis: bibliotekos tyloje praleisti mėnesiai prie šio teksto, bandant jį išsiaiškinti sau pačiam, man buvo labai svarbus etapas ir savotiška filologinės laimės viršūnė.
– 2010 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido Jūsų monografiją apie Jono Basanavičiaus žmoną Gabrielą Eleonorą Mol, dabar laukiame pasirodant monografijos apie K.Donelaičio „Metus“, o kokius tolesnius tyrimus esate numatęs? Kuri lietuvių literatūros asmenybė ar sritis dabar sulauks Jūsų dėmesio?
– Kurį laiką prie Donelaičio dar liksiu: derėtų paskelbti tai, ką mudviem su dr. Liucija Citavičiūte pavyko rasti Vokietijos archyvuose, į kuriuos mus nusiuntė padirbėti Literatūros ir tautosakos institutas. Taip pat ir Basanavičiaus pėdsakai Čekijoje bei Austrijoje dar ne visi surasti – gal grįšiu prie šios temos.
Bet šiuo metu turiu kur kas rimtesnių uždavinių: namie auga dvi mažos dukrytės. Norėčiau joms įskiepyti gyvą santykį su lietuvių kultūra. Kad Donelaitis nebūtų tik knyga lentynoje, o Lietuva – spalvotų nuotraukų albumas. Tam reikia skirti daug laiko ir pastangų. Visus kitus planus atidėsiu vėlesniam laikui, kol baigsis šis didysis projektas. (Šypsosi.)
* * *
Tarptautinės mokslinės konferencijos „Kristijono Donelaičio reikšmės“ (2014 m. gruodžio 9–10 d.) programa Gruodžio 9 d. Antradienis.
Lietuvos nacionalinė filharmonija (Aušros vartų g. 5)
9.00 – 9.30 Registracija
9.30 – 10.00 Sveikinimai: Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas
10.00 – 12.00 1 sesija. Moderuoja Mindaugas Kvietkauskas, Sigitas Narbutas Marijus Šidlauskas.
Donelaičio žodžio skalsa - Ingė Lukšaitė. Lietuvininkai, Kristijonas Donelaitis ir Lietuvos kultūros branda - Liucija Citavičiūtė. Ar tiesa, kad Donelaitis rašė „tik sau“ ir neketino publikuoti savo kūrybos? - Vaidas Šeferis. Naujas požiūris į Kristijono Donelaičio Metų kompoziciją - Vladimiras Gilmanovas. Кристийонас Донелайтис и антидот апокалипсиса (к вопросу о герменевтике выживания в эпоху «тайны беззакония» (2 Фессалоникийцам 2:7)) / Kristijonas Donelaitis ir priešnuodis nuo apokalipsės (išgyvenimo „nedorybės paslapties“ (2 Tes 2, 7) epochoje hermeneutikos klausimu)
12.00 – 13.00 Pietūs
13.00 – 15.00 2 sesija. Moderuoja Jolanta Gelumbeckaitė, Gytis Vaškelis Sigitas Narbutas. Kristijono Donelaičio reikšmė lietuvių hegzametro raidai - Kęstutis Nastopka. Kristijono Donelaičio įrašų krikšto metrikų knygose sakytinė struktūra - Carmen Caro Dugo. Kristijono Donelaičio Metai ispanų kalba: vaizdingumo perteikimas, stiliaus išlaikymas - Adriano Cerri. Grybų pavadinimai Kristijono Donelaičio Metuose: vertimo ir identifikacijos problemos - Rimvydas Laužikas. Maistas Kristijono Donelaičio Metuose XVIII a. gastronominės kultūros kontekste
15.00 – 15.30 Kavos pertrauka
15.30 – 17.30 3 sesija. Moderuoja Vaidas Šeferis, Marijus Šidlauskas Jekaterina Zykova. Country Life sub specie aeternitatis: Kristijonas Donelaitis and the Tradition of Descriptive Poem / Kaimo gyvenimas sub specie aeternitatis: Kristijonas Donelaitis ir aprašomosios poezijos tradicija - Darius Kuolys. „Donelaičio kodas“ Lietuvos kultūroje - Viktorija Šeina. Tarpukario Donelaitis - Nerija Putinaitė. Kas belikę iš sovietinių Donelaičio įvaizdžių? - Dalia Dilytė. Neatsisveikinant su Donelaičiu: būsimų darbų apibrėžtys
17.30 – 18.30 Šventinis priėmimas konferencijos dalyviams Mažojoje salėje Gruodžio 10 d. Trečiadienis.
Taikomosios dailės muziejus (Arsenalas) (Arsenalo g. 3A)
9.00 – 10.30 4 sesija (Konferencijų salė, II a.). Moderuoja Darius Kuolys Naglis Kardelis. Lietuviškojo pasaulėvaizdžio atspindžiai Kristijono Donelaičio Metuose: filosofijos ir epinės poezijos jungtys - Regimantas Tamošaitis. Vargas ir perteklius Kristijono Donelaičio Metuose - Axel Ernst Walter. Kristijonas Donelaitis‘ Metai in der Tradition nationaler Epen in Europa / Kristijono Donelaičio Metai Europos nacionalinių epų tradicijoje
10.30 – 11.00 Kavos pertrauka
11.00 – 12.30 5A sesija (Konferencijų salė, II a.). Moderuoja Mikas Vaicekauskas Giedrė Jankevičiūtė. Kristijono Donelaičio poemos Metai vizualinio skaitymo prasmės Antrojo pasaulinio karo metais - Darius Petkūnas. Lietuvos Liuteronų Bažnyčios inicijuotos diskusijos dėl Kristijono Donelaičio portreto 1964 m. spaudoje - Aušra Kavaliauskienė. Kristijono Donelaičio epochos lietuvininkų apranga
5B sesija (Gobelenų salė, I a.). Moderuoja Vilma Zubaitienė Grasilda Blažienė. Kristijonas Donelaitis ir tikriniai vardai - Rolandas Kregždys. Kristijono Donelaičio kūrinių skolintinės leksikos – polonizmų – vartosenos ypatumai - Lionė Lapinskienė. Lingvistinis Petro Būtėno žvilgsnis į Kristijono Donelaičio Metus
12.30 – 14.00 Pietūs
14.00 – 15.30 6A sesija (Konferencijų salė, II a.). Moderuoja Grasilda Blažienė Jolanta Gelumbeckaitė. Kristijono Donelaičio Metų leksinė ir gramatinė anotacija - Florian Sommer. Antrinė predikacija Kristijono Donelaičio Metuose - Vilma Zubaitienė. Kristijono Donelaičio Metų kalba: santykis su XVII–XVIII a. Mažosios Lietuvos gramatikomis ir žodynais
6B sesija (Gobelenų salė, I a.). Moderuoja Liucija Citavičiūtė Ilja Lemeškin. Kristijono Donelaičio „paukščių pasaka“ rytų slavų epo perspektyvoje: Metų kompozicijos klausimu - Elvyra Usačiovaitė. Lietuvių senojo tikėjimo įvaizdžiai Kristijono Donelaičio Metuose - Rima Palijanskaitė. Kristijono Donelaičio ir jo literatūrinių personažų pasaulėžiūra idėjinių Vydūno dramų kontekste
15.30 – 16.00 Kavos pertrauka
16.00 – 17.30 7 sesija (Konferencijų salė, II a.). Moderuoja Mikas Vaicekauskas Žavinta Sidabraitė. Kristijono Donelaičio kūrybos lietuviškumas - Roma Bončkutė. Simonas Daukantas – Metų skaitytojas - Rūta Eidukevičienė. Kūrybinis tandemas: Hermano Buddensiego ir Eduardo Astramsko bendradarbiavimas verčiant Kristijono Donelaičio Metus į vokiečių kalbą
18.00 Konferencijos apibendrinimas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (Antakalnio g. 6)
Kiti Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimo renginiai konferencijos metu
2014-12-09 19.00 Lietuvos nacionalinė filharmonija (Aušros vartų g. 5) Šventinis vakaras Kristijono Donelaičio metų pabaigai 2014 metų Kalbos premijos įteikimas P rof. Viktorijos Daujotytės žodis apie Kristijoną Donelaitį. Koncertuos Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir dirigentas Petras Bingelis), aktorius Dainius Svobonas. Programoje – giesmės, Algimanto Bražinsko, Vlado Švedo, Giedriaus Kuprevičiaus, Vidmanto Bartulio kūrinių chorui vėrinys, Kristijono Donelaičio pamokslai Vilniaus universiteto bibliotekoje, Pranciškaus Smuglevičiaus salėje (Universiteto g. 3) veikia paroda „Šimtus jau metus saulelė tekėjo ir leidos“ (Martynas Liudvikas Rėza), skirta kultūriniams XVIII–XIX a. pradžios Prūsijos ypatumams, darbo laikas nuo 9.00 val. iki 17.00 val.
