Nuo A.Valionio poetinio debiuto praėjo vienuolika metų, tačiau šis laiko tarpas nepadarė įtakos rašytojo entuziazmui žaisti forma, anaiptol – trečiojoje knygoje forma užima vieną reikšmingiausių vietų atskleidžiant eilėraščių turinį, svorį ar net reikšmę („pokalbis su atspindžiu veidrodyje“, p. 37, „4 sezonai (ruduo, žiema, pavasaris, vasara)“, p. 33, „antimaterija“, p. 70).
Postmodernistiniai autoriaus žaidimai skaitytoją priverčia knygą skaityti (arba laikyti) netradiciniu būdu. Dauguma tekstų pavadinimų išdėstyti vertikaliai, kai kur šalia teksto atsiranda veidrodinis to paties teksto atspindys arba – autoriaus ranka pieštuku perrašytas tekstas, kurį, pirmąjį kartą pamačius, norisi instinktyviai ištrinti, nes šis, rodos, ne vietoje. Eilėraščiuose įterptos dailininko Ramūno Čeponio iliustracijos, minėtos netradicinės formos, knygos įrišimas juodais siūlais, sudaro tvarkingą vienovę, tačiau kyla klausimas, ar tai nenustelbia turinio, ar turinys galėtų egzistuoti be formos.
Pradedant kalbėti apie turinį, pirmiausia norisi paminėti skyrių išdėstymą, nes šie ryškiai skiriasi poetiniu svoriu ir tematika. Atrodo, jog jei autorius sugalvotų žaidimą „Atskirk skyrių“, skaitytojas be vargo gebėtų tai padaryti. Tokia tendencija išdėstyti tekstai primena pirmosios knygos „Skrendant nelieka pėdsakų“ recenzijos, kurios autorius Dainius Gintalas, mintį. Pasak jo: „Knyga, mano galva, aiškiai skyla pusiau, vos ne kaip kokiu skeltuvu atidalyta. Tekstai pradedant eilėraščiu „pabučiavimas, būrimo fragmentas“, pridedant ištisą skyrių „Bendratys“, byloja kitą kokybės pakopą, o prieš tai esantys tekstai – tėra minėtųjų papėdė.“
Apie papėdes papasakoti negaliu, kadangi puikiai geografijos neišmanau, tačiau galiu iš arčiau pažvelgti į A.Valionio trečiosios knygos pirmąjį skyrių „iš skiedrų, iš skiemenų“. Šiame skyriuje autorius pasirodo kaip talentingas glausto teksto bei žodžių ir jų formų specialistas: „vaikystės vasaras/ praleido kaime// jaunystės vasarų/ nepraleido“, p. 11, „Ant rūstaus/ lietaus/ bastaus// Nenusibastyk/ tik“, p. 34, „vėlės/ į plaukus/ vėlės/ įplaukus“, p. 47. Šie eilėraščiai, o ypač „užsitęsusi sausra“: „Ištversim,/bala nematė.“, p. 15, „menu“: „Ši diena pagaminta mums:/ nesuvalgykim jos pietums.“, p. 14 – atsiskleidžia perskaičius pavadinimus, kurie, kaip ir minėjau, užrašyti vertikaliai, todėl skaitytoją pirmiausia pasiekia tekstas, po to – pavadinimas ir dar po to po to – mintis. Iš šio skyriaus matyti, jog turinys ir forma yra lygiaverčiai komponentai, kurie užtikrina balansą ir neatskiriamą vienovę.
Antrasis skyrius – „...kad kūnai ir peiliai patektų į geras rankas“. Visiškai kitaip ir apie kitką kalbanti poezijos knygos dalis. Čia nebesinori minėti įmantravimų formomis, nes jos dažnai nublanksta prieš tekstų turinį. Sakau nublanksta, kadangi atsakau į sau anksčiau iškeltą klausimą, ar turinys gali egzistuoti be įmantrios formos. Šio skyriaus atveju – gali. Čia norisi sustoti, skaitant pasigėrėti ir įsiklausyti. Lyrinis subjektas nebekalba trečiuoju asmeniu, kaip tai darė pirmajame skyriuje. Iš stebėtojo jis virsta visa patiriančiu, besikalbančiu su mylimąja. Bene gražiausia meilės istorija slepiasi po „apgadinti vandens ir smėlio“ eilėraščiu: „ištark mane/ būk gera// kad būčiau ištartas ir tikras// nes kol tyli manęs nėra// tik tykantis sniego tigras// kvėpuojantis tau į plaukus// sulaukėjęs sulaukęs “, p. 73. Paraleliai meilės atsiranda muzika, išryškėja pauzės. Tekstuose lyrinis subjektas ima solfedžiuoti, o šiam tonaciją duoda eilėraščių pavadinimai. Eilėraštis „Stiklas į lietų“ skirtas kameriniam chorui, tad toks prierašas skatina tekstą suvokti kiek kitaip, ieškoti savų muzikinių variacijų, mintyse niūniuojant dar neužrašytomis kamerinio choro partijų natomis.
Trečias skyrius „ėdžios pilnos pernykščio švino“ lyg iškrenta iš knygos ir egzistuoja kaip atskiras vienetas. Įdomiausia tai, jog pirmiausia parašiau šios pastraipos antrąjį sakinį ir tik tuomet knygos dešiniajame šone pamačiau vertikalų dar vieną šio skyriaus pavadinimą – „atskiras skyrius“. Negalėčiau pasakyti, jog šį skyrių sudaro vien tik poezija. Jos, jei nežiūrėsime metaforiškai, mažai. Du eilėraščiai, vienas dailininko R.Čeponio darbas ir dvi įmantrios formos su pavadinimais. Tokia skyriaus apžvalga skamba nerimtai, bet būtent, kad skamba, nes vis dar tas choras ir „vagonų vargonai/ \ gerai temperuotas klavyras, pylimas, žvyras“.
Meilė ir mirtis – amžinos temos mene, kurių neatsisako ir A.Valionis. Visą ketvirtąjį skyrių (na, neskaitant trumpučio „Interviu“, nes jis lyg įvadas į kita tekstą) užima eilėraštis „Besirõpa | Trumpas eilėraštis apie nežudymą, arba Vendetta chaná“, kuris yra ilgiausias, dvylika puslapių besitęsiantis, tekstas. Štai, dar vienas neįprastas dalykas knygoje – suproziškėjusi poezija. Ją galima šitaip pavadinti dėl išplėtotos istorijos turinio, kuri čia, kaip reta kitiems autoriaus tekstams, nėra rimuota.
Drįsčiau teigti, jog šis skyrius kompensuoja pirmojo pustuščius lapus, tad, gamtos sergėtojai, turėkite tai omenyje. Istoriją pasakojantis lyrinis subjektas ilgai ruošiasi (po to arba iškart eilėraščio pavadinime paaiškėja) nežudymui: „Išsiplėčiau, reik pristabdyt, reziumuoju, per/ Tuos keliolika metų primeskit, vaizduotėj kiek/ Atkakliau, divizijų kiek išguldžiau plikom rankom,/ Jei sudėsim į krūvą, kur padėt tiek belaisvių “, p. 107, tačiau istorijos pabaigoje norisi paklausti – kiek savęs Tu sunaikinai per tą laiką, m?
Aptariant penktąjį skyrių, norėtųsi ir vėl atkreipti dėmesį į tekstų turinį. Ne į tai, kas juose parašyta, bet kokiu būdu jie buvo parašyti. Po paskutiniojo „kaktusas dykvietei suteikia spalvą“ skyriaus tekstų yra paaiškinimai. Jie mums atverčia dar tris istorijas, kurios eilėraščius paverčia įdomesniais, tačiau, kiek stipriais – pasakyti negalėčiau. Viena įdomesnių poeto idėjų apžaidžiant tekstą pasirodė „Žiniatinklis KA pilis“. Skaitytojui liko tik sekti daug kartų per „Google“ vertimo programą, įvairiomis kalbomis (rusų-anglų-prancūzų-ispanų-gruzinų-švedų-graikų-estų-turkų-latvių-lenkų kalbas ir vėl atgal į lietuvių) verstą Maironio eilėraštį „Trakų pilis“, kurio pirmųjų eilučių galutinis variantas skamba taip: „Formos su kerpių ir šių Lakai/ pilies, kur labai garsus!/ Čia yra pareigūnas/ ir kapinės miego. // Tačiau per pastarąjį šimtmetį, sienos griūtis/ ir nuostolis kiekvieną dieną, jis nebūtų!“, p. 117.
Manau, jog teigti, kad tai yra eilėraštis, būtų per drąsu, bet, jei jį pavadintumėme postmodernistiniu kūriniu – viskas stotų į savo vietas. Paskutinis tekstas knygoje – Dariaus ir Girėno skrydžio poema, kurios paskutinės eilutės „Daugiau šviesos/ į mūsų vartus.“, p. 130, nulėmė knygos pavadinimą. Poemoje išlaikomas rimas, ritmas kapoti garsai („Užsklandos tarp poemos dalių: Stepono Dariaus ir Stasio Girėno testamentas – priesakai „Jaunajai Lietuvai“, užrašyti Morzės abėcėle.“, p. 133), turinys vejasi formą. Tačiau šis skyrius pasirodė kiek sunkus savo vidiniu svoriu. Nors tekstai tik trys, tačiau perpinti su forma, idėja, priešparašymo istorijomis ir pan., jie apsunkina, tuomet žaidžiant Væl(n)ioniškus žaidimus norisi kiek atsikvėpti ir grįžti į antrąjį skyrių.
Šį tekstą norėtųsi baigti talpiai ir tikslingai, kad kiekviena šio pradėto žaidimo detalė būtų vienodai svarbi. Taigi žaidimas padedantis atsakyti į klausimą – „kaip tapti nesikartojančiu autoriumi?“:
Artūrai, Valioni, mokyk rašančiuosius! x2
A.Valionis rodo: Taip taip, va ir va kaip...
O, jūs, vaikai, taip darykit, kaip Valionis daro!
A.Valionis rodo: Taip taip, va ir va kaip...
Taip taip, va ir va kaip...
Žaidimui artėjant prie pabaigos, autorius, dainuodamas: „Taip taip, va ir va kaip...“, demonstruoja savo trečiąją knygą.
P. S. Mieli žaidėjai, šiuose 1112 žodžiuose viskas yra netikra, tiek pat, kiek tikra.
