1.
Toks žmogus mėgo dulkinti kilimus. Tik pamatys kilimą – tuoj ir išdulkina. Jam patiko visi kilimai – stori, ploni, puošnūs, apdryžę...
O kaip su mažais kilimėliais?
Niekas nematė... Bet niekas ir nesekė. Visiems labiau rūpėjo Rusijos veiksmai.
2.
Rusija mėgo dulkinti mažas ar net bejėgiškos būklės valstybes. Kitos valstybės smerkė tokius Rusijos veiksmus, bet stengėsi laikytis atokiau, nes ir pačios nebuvo didelės.
Tačiau ką gi Rusijai daryt? Pasauly tebuvo kelios anos didumo valstybės: Kinija, Amerika... O šitų Rusija nemylėjo. O dulkint vis tiek norisi...
3.
Jei valstybės kitaip bendrautų... Jei viena valstybė su džiaugsmu atsiduotų kitai: „Daryk su manim, ką nori!..“
Sulauksi!.. Visos mat išdidumo turi.
O tiesa yra tokia, kad valstybės nemyli kitų valstybių. Net pačios geriausios myli tik save.
Ir kas iš to? Valstybė gali nemylėti ar net nekęsti kitos valstybės, o vis tiek traukia jos kitoniškumas, vis tiek norisi ją griebt...
4.
Olandija mėgsta sūrius spaust, ir niekas to nelaiko iškrypimu. Tiek jau visi pripratę.
Olandija – sena valstybė. O jeigu jauna ir stipri būtų?..
Kažin, kas atrodytų natūraliau: sūrį spaust, ar spaust į kampą kitą valstybę?
5.
Graikija visam pasauliui atvirai demonstruoja savo senienas. Todėl Rusija nedulkina Graikijos.
Galėtų ir kitos valstybės nesigražint, negundyt...
Bet kur tau! Yra netgi tokių valstybių, kurios nuolat stengiasi garsinti savo vardą.
Silpnas tas garsas...
Betgi Rusija nekurčia.
6.
Prancūzai mažais gurkšneliais sriubčioja šampaną... Prancūzai ryja sraiges, austres, varles... Ar jie taip elgiasi dėl to, kad neturi ko valgyt? Kaipgi...
Aišku, kad rusams tai nepatinka. Rusai nori, kad prancūzai ėstų silkę, o sriaubtų degtinę. Todėl nebus keista, jei sykį rusai ateis į Paryžių ir patvarkys prancūzus.
Mums visiems nepatinka, jei koks tipas išsidirbinėja ar maivosi...
Esam tolerantiški, bet slapčiom džiaugiamės, kai toks gauna į snukį.
7.
Kaip jaučiasi tos valstybės, kurių niekas nedulkina?
Prastai. San Marinas net futbolą prakiša Lietuvai.
O tai reiškia, kad San Marino pasąmonėj: „Patvarkyk mane!“
Mano indėlis
Sakot: pasaulį reikia pradėti keisti nuo savęs. Tai duokit man pinigų! Susidėsiu dantis ir sąnarius. O tada jau imsiu veikt.
Bet prižadu: išrinktas Lietuvą pradėsiu keisti irgi nuo savęs. Įsisavinęs Europos lėšas, pasikeisiu butą, mašiną ir žmoną.
Jei išrinksit į Europos Parlamentą – ir Europą keisiu nuo savęs. Įsigysiu vilą Ispanijoj, jachtą Adrijoj ir meilužę Maltoj.
O jei už savo pastangas būsiu išrinktas pasaulio teisuoliu?
Tik jūs netrukdykit man dirbt – nepagadinsiu ir pasaulio.
Technologijos
Dažnai skundžiamės, kad veikėjai neveikia arba veikia ne taip, kaip mums reikia.
Betgi norint, kad veikėjas veiktų, jį būtina pakraut! O kad neveiktų pakrautas veikėjas – šitaip nebūna.
Būna, kad veikėjo neįmanoma pakraut. Tai itin reti atvejai, ir kaltas ne veikėjas, o netobulas rinkimų mechanizmas, netyčiom iškėlęs tokį veikėją.
Tačiau daugelis veikėjų kraunasi greitai ir lengvai. Mažesnio galingumo veikėjus gana pakrauti sykį per ketverius metus. Galingesnius – dažniau. Užtat kaip veikia!
Tai kodėl veikėjai neveikia paprasto žmogaus labui?
Reikia žinoti, kad ir nedidelio galingumo veikėjui negana 220. Nuo tiek net barzdaskutė veikia vos keliasdešimt minučių.
Ar prasčiokas – net ir visas jėgas įtempęs – daugiau pakraus?
O va tarp oligarcho kištuko ir veikėjo lizdo – visai kitokios įtampos.
Ar žinote, kad...
Į Olimpinių žaidynių programą bus įtrauktos ir ginklavimosi varžybos.
Daugelis mano, kad tokios varžybos taps populiariausia Olimpinių žaidynių rungtimi, mat labiau nei įprastiniai žaidimai sutelkia žmones, padeda jiems atitrūkti nuo kasdienių problemų ir net atsako į klausimą, kas kaltas. Tai itin svarbu atsilikusioms šalims.
Žaidynių programoje numatytos trys ginklavimosi varžybų rungtys.
Privalomoji programa – kiekvienos šalies dalyvės kariuomenė (toliau – komanda) privalo užgrobti vieną ir tą pačią šalį (Bus parinkta kokia nors nenaudinga šalis, galbūt Graikija).
Trumpoji programa – komanda užgrobia nustatytą plotą kiek įmanoma greičiau.
Laisvoji programa – bet kurios šalies komanda laisvai užgrobia bet kurią kitą patinkančią šalį.
Dviejose pirmosiose rungtyse vertinamas vien meistriškumas. Laisvojoj programoj – tiek meistriškumas, tiek artistiškumas.
Kai kurie jauni pulkininkai tvirtina, kad meistriškumas – kai valstybė užgrobia kitą valstybę, šiai nepaleidus nė vieno šūvio.
Tam prieštarauja labiau patyrę: tokios varžybos nepritrauks žiūrovų. Tegu kraujas liejasi laisvai! Yra gi valstybės donorės.
Bet visi sutinka, kad ilgai trunkantis pozicinis karas – tai jau parolimpinių žaidynių rungtis.
Specialistai tvirtina: tikrasis meistriškumas – operacijų greitis ir griuvėsių mastai. Tarkim, Rusija okupuoja Lenkiją per tris dienas. Už tai – dešimt balų. Bet per didelį skubotumą sugriaunama visa Varšuva. Nulis balų.
Vokietija gi okupuoja Prancūziją per trisdešimt dienų. Trys balai. Užtat Paryžiuj nesugriautas nė vienas pastatas. Dešimt balų.
Nesunku paskaičiuoti: pagal meistriškumą rezultatu 13:10 pirmauja vokiečiai.
Į žmonių aukas nebus atsižvelgiama. Nors manoma, kad kai kurie nesąžiningi teisėjai už mažesnį aukų skaičių gali kilstelti balą.
O kas gi tas artistiškumas?
Visų pirma tai – klaidinantys judesiai. Grasinama vienai valstybei, o užpuolama visai kita. Taip pat – žmonių žudymas su šypsena, įvairiaspalvės dūmų uždangos ir t. t.
Daugelis pranašauja, kad varžybų čempione taps Rusija.
Nebūtinai.
Meistriškumu nei Jungtinių Valstijų, nei daugelio Europos šalių komandos nėmaž nenusileidžia Rusijai. Tik joms stinga agresyvumo ir psichologinio nusiteikimo kovai. Ir, kas be ko, Rusija visas komandas smarkiai lenkia artistiškumu.
Kovingumu Rusijai nenusileidžia ir kai kurios arabų valstybės bei daugelis Afrikos šalių. Bet šioms dar stinga meistriškumo.
Smarkiai ginkluojasi ir tos šalys, kurių tradicinė religija – krepšinis – nepakanti kitaip metantiems. Nušlavėm! Sutrypėm! Sumindėm! – tai religinių fanatikų šūkiai. Tad nieko nuostabaus, kad pagal agresijos lygį prie lyderių specialistai priskiria ir Lietuvą.
Ar bus bronza? Tai priklausys nuo daugelio aplinkybių, o visų pirma nuo taisyklių, kurios dar galutinai nepatvirtintos.
Mat jei kausis po penkis pulkus – tai FIBA modelis – mes galim kaip lygūs grumtis su bet kurios valstybės komanda.
O jei bus pasirinktas FIFA modelis ir kiekvienoj komandoj turės būti po vienuolika pulkų – mums tiesiog pritrūks meistrų.
Linkstama prie nuomonės, kad ginklavimosi varžybose svarbu ne tik dalyvauti, bet ir laimėti. Svarbi smulkmena: nors laimėtojai nugalėtas šalis pasiima sau, privalo suteikti joms tokią plačią autonomiją, kad šios galėtų ginkluotis ir kariauti tarpusavyje.
Tarkim: žaidynių laimėtoja Rusija gauna penkiolika šalių. Tos šalys kovoja viena su kita dėl Rusijos čempionės vardo. Antros vietos laimėtoja Vokietija gauna dešimt šalių, ir tos kovoja Vokietijos čempionate. Šitaip nuolat keliamas meistriškumas iki pat kitų Olimpinių žaidynių, kuriose pasaulis bus perdalijamas iš naujo.
Manoma, kad ilgainiui kitos sporto šakos nunyks, ir olimpinėj programoj liks tik viena rungtis. Žaidynės vyks ne kas ketveri, o kas keturiasdešimt metų. Žmonijos patirtis rodo: būtent tiek laiko reikia, kad spėtum atstatyti senus miestus ir pastatyti gražiai griūvančius naujus. Taip pat, kad spėtum viską pamiršti ir viskuom persisotinęs vėl imtum nuobodžiaut.
O niurzgiantiems skeptikams siūloma sąžiningai atsakyti, kas jums atrodo įspūdingiau: mėtyti kūjį ar bombas? Bėgti šimtą metrų be prasmės ar bėgti į slėptuvę? Šokti ant ledo keturias minutes ar likti ant ledo keturiasdešimčiai metų?
Ko reiktų, kad viskas čia būtų kitaip
Man nepatinka, kad Žemė skrieja aplink Saulę. Aš norėčiau, kad ji ramiai kybotų erdvėj. Tada ir žmonės būtų ramesni.
Dar man nepatinka, kad Žemė sukasi apie save, nes taip ima suktis ir kai kurios nestabilios valstybės. Lietuva jau visai nusisuko nuo lietuvių.
Taip pat man nepatinka ir tai, kad danguje nebėra Dievo.
Dievas, aišku, yra, bet kitose vietose. Kai kas sako – Dievas yra visur.
Rusų irgi yra visur. Ir net lietuvių. Bet argi nebūtų geriau, jeigu jie būtų savo vietose?
Todėl aš norėčiau, kad Dievas sėdėtų danguje, kaip buvo prieš Kristų ir net viduramžiais.
Vis šiek tiek prilaikydavo žmones, ir tie nesukeldavo pasaulinių karų.
Juozas ERLICKAS