Knygoje pasakojama apie žmonių, kurie nekariavo fronte, likimus, apie tai, kad išgyvenimas užnugaryje, „moterų miestuose“, reikalavo ne mažesnės ištvermės, išminties ir drąsos.
Berlynas, 1943-ieji. Mieste užtemdytais langais žmogaus gyvybę kartais lemia neatsargiai ištartas žodis. Moterys čia kariauja savus karus – dėl maisto, meilės, išlikimo. Panašiai kaip Zigrida Šrioder – paprasta vokietė, vokiečių kareivio žmona, kasdien skubanti į darbą, gebanti išgyventi, gaudama normuotą davinį.
Zigrida stengiasi atsiriboti nuo tikrovės, nematyti to, kas vyksta, ignoruoti nacių režimo amoralumą. Tačiau yra ir kita Zigrida – moteris, pažinusi aistrą su mylimuoju žydu, kuris atveria jai akis, priverčia suprasti, kas iš tiesų vyksta.
Netrukus moteris pasijunta įtraukta į gyvenimą, apie kurį prieš tai nieko nežinojo, ji turi pati nuspręsti, kas yra gera, o kas bloga, kas tiesa, o kas melas.
„Moterų miestas“ – tai įtraukiantis slepiamos aistros, kankinamų moralinių apsisprendimų ir karo grėsmės persmelktas romanas.
Šiame interviu menotyrininkui ir rašytojui Noah Charney „Moterų miesto“ autorius pasakoja apie scenarijų rašymą, kūrybą kavinėse ir sugebėjimą rašyti iš moters pozicijų. Pokalbis publikuotas blogs.artinfo.com.
- Iš kur esate kilęs?
- Užaugau nedideliame priemiestyje šiaurinėje Kentukio dalyje. Anapus upės kasdien matydavau Sinsinatį. Taigi, vertinant kultūriniu požiūriu, esu veikiau pietų Ohajo gyventojas, o ne pietietis. Beje, taip ir neįgijau pietietiško akcento.
Vėliau, kai lankiau mokyklą Leksingtone, žmonės negalėjo patikėti, jog esu kilęs iš pietinės Jungtinių Amerikos Valstijų dalies.
- Kur ir ką studijavote?
- Bakalauro laipsnį įgijau Transilvanijos universitete Leksingtone, Kentukio valstijoje. Rimtai, aš nejuokauju. Transilvanijos universitetas yra seniausia aukštoji mokykla į vakarus nuo Apalačų kalnų – jis buvo įkurtas 1780-aisiais, kai Kentukis dar priklausė Virdžinijai ir buvo vadinamas Transilvanija.
Lotyniškai šis žodis reiškia „anapus miškų“. Beje, taip pavadinau savo animacinį filmuką, sukurtą studijų metais. Tiesa, matyt, reikėtų pridurti, kad studijavau politinius mokslus.
Magistrantūrą baigiau Pietų Kalifornijos universitete, tik šįkart pasirinkau scenarijaus rašymo studijas. Ten susipažinau su profesoriumi Shelly Lowenkopfu, kuris mane ir pavertė romanistu. Vis dėlto iki šiol rašau knygas lyg kurdamas filmą.
- Kaip scenarijaus rašymo studijos paveikė Jūsų kūrybą?
- Dažnai girdžiu sakant, kad mano kūryba labai kinematografiška. Detaliai aprašau visas scenas ir veikėjų veiksmus – lyg matyčiau juos didžiajame ekrane. Rašydamas galvoju ne apie skyrius, o veikiau apie scenas, be to, naudoju įvairias scenaristų gudrybes – pavyzdžiui, reversavimą.
Atidžiau įsižiūrėję, kiekviename filme ar seriale rasite tam tikrų momentų, kai netikėtas įvykis pakeičia veiksmo eigą. Tai ir yra reversavimas. „Moterų mieste“ taip pat rasite jo pavyzdžių.
Daug dėmesio skiriu dialogams, nes jie pagyvina pasakojimą ir padeda plėtoti veikėjų charakterius. Taip pat mėgstu parodyti skaitytojui, kas vyksta, nekomentuodamas pačių įvykių – stengiuosi paveikti skaitytoją vizualika.
- Jūsų romanas „Moterų miestas“ iškart pateko į „New York Times“ skelbiamą perkamiausių knygų sąrašą, o tai svarbus pasiekimas bet kuriam rašytojui. Kaip reagavote?
- Šią žinią pranešė mano neprilygstamoji redaktorė Amy Einhorn. Nesu tikras, ar anglų kalboje yra žodis, galintis perteikti mano ekstazę.
Tuo metu keliavau po šalį reklamuodamas „Moterų miestą“ ir lankiausi jau septynioliktame mieste. Mano dienotvarkė atrodė maždaug taip: oro uostas-viešbutis-knygynas, tad nebuvo progos tinkamai atšvęsti. Bet kai grįžau namo, mudu su žmona atkimšome butelį šampano.
- Papasakokite apie savo dienotvarkę. Ką veikiate rytais?
- Nuvežęs jaunėlį į mokyklą ir žmoną į darbą, paprastai užsuku į vietos kavinukę „The Loose Goose“ pusryčiauti. Tada imuosi „Facebook“ ir „Twitter“ – tiesą sakant, socialiniuose tinkluose praleidžiu tikrai per daug laiko.
Paskui keliauju į pašto skyrių patikrinti pašto dėžutės. Triskart per savaitę stengiuosi apsilankyti sporto salėje – kartais man netgi pavyksta! Po to, jeigu lieka laiko, bandau rašyti.
Rytais skiriu kelias valandas rašymui – paprastai tris, nors jokių darbo grafikų nesudarinėju.
Tikrai nepasiilgstu tų laikų, kai dieną turėjau dirbti, o rašyti tekdavo vakarais iki pirmos–antros valandos nakties.
- Gal turite kokį išskirtinį įprotį ar gebėjimą?
- Galiu pakelti vieną antakį. Tiksliau, galiu pakelti abu antakius – po vieną.
- Kodėl nusprendėte rašyti knygą apie moteris, likusias namų fronte per Antrąjį pasaulinį karą? Ir kodėl pasirinkote būtent Vokietiją?
- Pasirinkau Vokietiją, nes norėjau atskleisti, ką reiškia būti kitoje pusėje ir gyventi šalyje, kurią kita pasaulio dalis smerkia. Ten žmonės kasdien susidurdavo su moralinėmis dilemomis, primetamomis nusikalstamo represinio režimo.
Ypač mane domino moterys – norėjau perteikti, kaip jos jaučiasi ir elgiasi tokiomis aplinkybėmis, nes vos keli romanai pasakoja apie moteris, liekančias užnugaryje, vyrams išėjus į frontą. Mano knygos herojė Zigrida Šrioder yra tipiška vokiečių kareivio žmona, moteris, kurios vyras buvo pašauktas į armiją ir kuri turi pati apsispręsti, kaip gyventi ir kuo tikėti.
- Sprendžiant iš knygos pavadinimo, pagrindinės „Moterų miesto“ veikėjos yra moterys. O jūs – vyras. Ar kilo sunkumų kuriant veikėjas moteris?
- Nepasakyčiau. Malonu girdėti skaitytojų liaupses, kad puikiai pavyko atskleisti moters vidinį pasaulį, bet jeigu atvirai, rašydamas tikrai nesvarsčiau, kaip vienoje ar kitoje situacijoje elgtųsi būtent moteris. Tiesiog bandžiau įsivaizduoti, ką darytų mano personažai.
Norėjau išvysti karo metus moters akimis, todėl iš pradžių ketinau rašyti romaną, kuriame veiktų vien moterys. Bet pasiekus šimtąjį puslapį, ši idėja išsikvėpė.
Ar galite dabar įsivaizduoti „Moterų miestą“ be vyriškos Egono arba Volframo energijos? Zigrida, kaip ir visos vokietės, gyvena slegiama mizoginiško režimo, kuriam moteris tėra reprodukcinis vienetas. Taigi dėl kontrasto reikėjo ir veikėjų vyrų. Vis dėlto, nepaisant šiokių tokių pokyčių, moterys liko dėmesio centre.
Zigrida – tai moteris, kuri buvo cenzūruojama visą savo gyvenimą. Jai sakė, kad ji bloga dukra, bloga žmona, netikusi šeimininkė ir prasta virėja. O dabar, siaučiant chaosui, kokį gali sukelti tik karas, ji įgyja galimybę pažinti save, realizuoti savo aistrą ir talentą, taip ilgai slopintus savyje. Galiausiai ji išsilaisvina iš slegiančios egzistencijos pančių ir atranda tikrąją save.
- Kiekvienoje knygos scenoje aptinkama įdomių detalių, susijusių su pastatais, drabužiais, maistu ir kitomis karo metų realijomis. Kokių tyrimų ėmėtės rašydamas „Moterų miestą“, kad skaitytojui prieš akis atgytų 1943-ųjų Berlynas?
- Ilgai tyrinėjau šį periodą, bet kai prireikė atkurti karo metų Berlyną, pradėjau nuo 1923-aisiais išleisto Baedekerio kelionių gido „Berlynas ir jo apylinkės“. Rašydamas „Moterų miestą“, naudojausi įvairiais žemėlapiais, studijavau transporto grafikus, skaičiau prisiminimų knygas apie to metų buitį ir kasdienį gyvenimą, žiūrėjau filmus, lankiausi knygoje aprašomose vietose, medžiojau istorines detales.
Pavyzdžiui, galiu visą valandą planuoti knygos veikėjo kelionę metro – man tai visiškai įprasta. Esu labai skrupulingas ir nuolat ieškau kokių nors įdomybių, galinčių pagyvinti pasakojimą.
- Knygoje įvykius matome Zigridos akimis. Ar nebuvo šovusi mintis tam tikslui panaudoti ir Erichą?
- Geras klausimas. Ericha – be galo stiprus personažas, bet ji turi tiek paslapčių, kad neišdrįsau suteikti jai balso – kitaip mano pastangos kurti įtampą būtų nuėjusios perniek. Negalėjau leisti, kad skaitytojas nors trumpam atsidurtų Erichos galvoje – ji būtų išdavusi per daug paslapčių.
Kita vertus, nesvarbu, kokie įdomūs būtų kiti knygos veikėjai, nesvarbu, kaip skaitytojas juos myli ar nekenčia, aš norėjau papasakoti būtent Zigridos istoriją. Norėjau atskleisti, kaip ši moteris nugali niūrią rutiną ir pamilsta gyvenimą, net ir rizikuodama jo netekti.
- Kaip manote, kokių minčių skaitytojui gali sukelti jūsų knyga? Ko tikitės?
- Nenorėčiau atskleisti, kuo baigsis „Moterų miestas“, bet tikiuosi, kad skaitytojai supras, kaip pasikeitė Zigrida. Moteryje, kurią matome paskutiniuose puslapiuose, sunku atpažinti tą nelaimingą būtybę, įstrigusią kasdienės rutinos girnose, su kuria susipažįstame pirmame skyriuje. Taigi, tikiuosi, kad skaitytojai išvys moterį, pasiryžusią rizikuoti viskuo, kad tik išsaugotų savo meilę.
- Kaip manote, kokias tris knygas turėtų perskaityti jūsų skaitytojai ir kodėl jos jums patinka.
- Pirmiausia norėčiau rekomenduoti Williamo Styrono romaną „Sofi pasirinkimas“ (Sophieʼs Choice). Jame yra visko: meilės, sekso, mirties, beprotybės, sielvarto – ko dar galima norėti iš knygos? Turiu pripažinti, kad jaučiu prielankumą Stingui – jaunam pietiečiui, pasineriančiam į tamsiausias Holokausto paslaptis.
Man „Sofi pasirinkimas“ – geriausia visų laikų knyga. Labai pasisekė, kad turėjau galimybę susitikti su Billu Styronu likus keliems metams iki jo mirties, ir pasakyti, kaip stipriai mane paveikė jo knyga. Deja, nesusiprotėjau prigriebti savojo knygos egzemplioriaus ir likau be autografo...
Taip pat siūlyčiau paskaityti Margaret Atwood „Katės akį“ (Catʼs Eye). Čia, kaip ir kitose Atwood knygose, gražia kalba apipinama nuostabi, širdį verianti moters istorija. Mano galva, šis romanas – tikras šedevras. Jis toks intymus ir skaudus, kad sukrečia tiek vyrišką, tiek moterišką auditoriją.
Toliau eilėje rikiuojasi Jane Smiley „Tūkstantis akrų“ (A Thousand Acres) – šiuolaikinė tragedijos „Karalius Lyras“ versija, tik jos veiksmas vyksta Ajovoje – pačioje Amerikos širdyje. Jane Smiley pavyko sukurti patrauklią istoriją, stulbinančią savo realizmu ir spalvingais personažais.
Man patinka ir Johno Updikeʼo „Triušio Angstromo“ tetralogija – visas knygas perskaičiau įpusėjęs trečiąją dešimtį. Updikeʼas man padėjo suprasti, koks paveikus gali būti esamasis laikas ir kaip galima užaštrinti net ir paprasčiausias scenas.
- Kaip gimsta knyga ir jos siužetinės linijos? Ar prieš pradėdamas rašyti braižotės kokius nors grafikus, susidėliojate gaires? O gal tiesiog leidžiate siužetui pačiam plėtotis?
- Niekada nieko nesibraižau. Jei dėl kokių nors priežasčių tenka susidėlioti knygos planą, kuo greičiausiai metu jį lauk. Paprastai pradedu nuo veiksmo vietos ir personažų – tuo metu jau miglotai numanau, kur jie mane nuves, tad tiesiog sėdu spausdinti. Iš esmės plėtodamas istoriją ir formuodamas pasakojimą remiuosi veikėjų raida.
- Kas turi nutikti pirmame knygos puslapyje ir pirmame skyriuje, kad užsimanytumėte ją perskaityti?
- Pirmas puslapis man turi šį tą pasakyti apie istorijos, kurią ruošiuosi skaityti, stilių. Mane turi sudominti, gal net priversti virpėti pasakojimo ir veikėjų šėlsmas, o kalba – intriguoti. Jei manęs neįtraukia pirmas puslapis, antrą puslapį skaitau jau su gerokai mažesniu entuziazmu.
Pirmame puslapyje, pirmame skyriuje ir apskritai visame kūrinyje turi būti juntama savotiška trintis, – jos šaltiniai gali būti įvairūs: aprašymai, personažai, stilistinės ypatybės ir t.t.
Knygoje turi būti konfliktas, kitaip ją bus neįdomu skaityti. Rašydamas laikausi seno gero principo: konfliktas lygu grožinė literatūra.
- Kokie Jūsų rašymo įpročiai? Gal turite ritualų, susijusių su rašymo procesu?
- Spėju, kad turite galvoje kažką kita, o ne mano akinius su plastikine nosimi ir vešliais ūsais? Tiesą sakant, nesu susikūręs jokių ypatingų rašymo įpročių ar ritualų. Pagrindinis mano darbo įrankis – nešiojamasis kompiuteris.
Anksčiau rašiau ranka į bloknotą, bet dažnai nesugebėdavau perskaityti savo rašliavos. Nešiojamasis kompiuteris išsprendė šią problemą. Be to, man patinka dirbti kavinėse ir panašiose vietose – gal todėl, kad mėgstu foninį veiksmą.
Mėgstu dirbti kur panorėjęs ir kada panorėjęs – pavyzdžiui, automobilyje laukdamas, kol sūnui baigsis pamokos. Kodėl neišnaudojus tų kelių minučių? Išsitraukiu kompiuterį ir rašau – bet kur, bet kada. Netgi stomatologo laukiamajame. Arba traukinyje Krokuva–Amsterdamas. Tereikia spustelėti mygtuką.
- Kaip atrodo Jūsų darbo vieta? Ką galima rasti ant darbo stalo? Koks vaizdas atsiveria pro jūsų kabineto langą?
- Taip, aš ne visada dirbu kavinėse, turiu kabinetą ir namie – beje, stengiuosi juo naudotis kuo dažniau... Jo sienos nudažytos raudonai ir nustatytos knygų lentynomis. Šiuo metu ten karaliauja chaosas, visur stūkso stirtos knygų ir popierių.
Mano stalas stovi prie lango, pro kurį matyti kiemelis, bet aš dažnai nuleidžiu žaliuzes arba priešais langą pasikabinu milžinišką lentą, kurioje prismaigstyta lapelių su pastabomis, atvirlaiškių ir nuotraukų.
Kai dirbu, nemėgstu grožėtis vaizdais – jie mane blaško. Paklausite, kodėl tada man patinka girdėti ir matyti žmones aplink save, kai dirbu kavinėse? Nežinau. Garbės žodis, kai pradedu rašyti, mane supantis pasaulis išnyksta – taigi, iš tikrųjų man nėra skirtumo, kur dirbti.
- Ką veikiate vakarais?
- Tikrai neieškau nuotykių: papietauju, apsitvarkau, paguldau jaunėlį į lovą, pažiūriu su žmona televizorių ir einu miegoti. Tiesa, kartais vėlų vakarą nukeliauju į savo darbo kabinetą ir dirbu ten iki antros valandos nakties.
- Kas jus visada prajuokina?
- Vaikai.
- O kas gali pravirkdyti?
- Vaikai...
- Ar jūs prietaringas? Kokiais prietarais tikite?
- Niekada nenešk namo gėlių iš kapinių. Niekada nepasakok savo košmaro prieš pusryčius, kitaip jis išsipildys.
- Ar yra frazė ar žodis, kuriais piktnaudžiaujate?
- Rašydamas? Mano redaktorė sakė, „Moterų miesto“ rankraštyje pernelyg dažnai kartojosi žodis „pakaitalas“, teko praravėti. Rodos, dabar jis minimas vos 3–4 vietose. Jei turite galvoje šnekamąją kalbą, aš priklausau kartai, kuri serga „žinai...“ liga.
- Papasakokite apie save ką nors, ko niekas nežino.
- Universiteto laikais buvau aktorius. Didžiausias mano pasiekimas buvo karaliaus vaidmuo E. Ionesco pjesėje „Karalius miršta“ ir Torvaldo vaidmuo H. Ibseno „Lėlių namuose“.
Magistrantūros studijoms taikiausi į Teatro fakultetą Jeilio universitete, bet prastai pasirodžiau per stojamuosius ir man neliko nieko kita, kaip tapti rašytoju...
- Ar buvo akimirka, kai pajutote: „Viskas, man pavyko. Aš – rašytojas.“
- Nesu tikras, ar buvo toks konkretus momentas. Įsimintinų akimirkų buvo ne viena: pavyzdžiui, kai buvo nupirktos „Moterų miesto“ leidybos teisės, arba kai knyga pasirodė knygynuose ir aš pirmą kartą paėmiau ją į rankas. Ir, žinoma, dar ta akimirka sužinojus, kad „Moterų miestas“ įtraukas į „The New York Times“ bestselerių sąrašą.
O juk pradžia buvo visiškai kitokia: pamenu, aklai siuntinėjau savo rankraščio ištraukas tūkstančiams agentų, kol galiausiai pavargau ir nusprendžiau, kad gana man to rašymo. Pasakiau sau: „Liaukis svaičioti ir susikaupk ties kasdieniu darbu – pradėk rūpintis savo karjera.“
Tą vakarą atsidaręs elektroninį paštą radau agento, pageidaujančio pamatyti visą rankraštį, laišką.
Tai mane ir išgelbėjo. Nors galiausiai tas rankraštis liko nenupirktas, kitas jau buvo „Moterų miestas“.
- Ką patartumėte pradedantiems rašytojams?
- Niekada nepasiduokite. Jeigu jaučiate, kad turite rašyti, tai ir rašykite. Raskite laiko ir rašykite. Ar girdite mane? Neatidėliokite rytojui.
Parengė Jūratė Dzermeikaitė