Portalas lrytas.lt siūlo ištraukas iš naujos autoriaus knygos „Antroji Evangelija pagal Užkalnį“. Tai jau penktoji A.Užkalnio knyga.
Knygoje – tų laikų žmonės ir jų sąmonė. Ten filmai, formavę pasaulio suvokimą ir dėlioję šmaikštumo taupyklę, tabletės ir kiti vaistai, gydę labiau vaizduotę, negu kūną, laisvalaikis ir saviraiška, sugalvoti valstybės ir prievarta sušerti žmonėms, ir sportas nesportiškiausioje pasaulio šalyje. Knyga visus tarybinius žmones surūšiuoja į kelias kategorijas, nes visi iš esmės buvo vienodi ir skyrėsi tik lytimi ir likusia distancija iki grabo lentos.
Siūlome šeštąją ištrauką „Tarybiniai vaistai“.
* * *
Kalbant apie vaistinėles, reikėtų pasakyti, kad Tarybų Lietuvoje tradiciškai namų vaistinėlės niekada nelaikytos ten, kur buvo jų vieta Vakaruose ir Šiaurės Amerikoje – vonios kambaryje (būtent čia tarybiniai žmonės matydavo vakariečius, vartojančius vaistus – tabletes nuo nervų arba raminamuosius, – kai anie sumanydavo nusižudyti ir išgerdavo visą buteliuką).
Pirmiausia taip buvo todėl, kad tarybiniai žmonės niekada netikėjo, jog vaistų reikia tada, kai jų reikia. Vaistų reikia visada ir kuo daugiau, nes niekada nežinai, kada ir ko galėsi gauti, todėl reikia kaupti viską, ką įmanoma sukaupti ir laikyti – ne tik aspiriną, bet visokius raminamuosius, migdomuosius, tepalus gerklei ir visa kita, ką tik pagamina medicinos pramonė. Normalios šeimos vaistų atsargos į mažą vonios spintelę netilpdavo – tam reikėdavo vidutinio dydžio spintelės, primenančios drabužių spintą. Mano tėvų ir pažįstamų namuose viskas atrodė būtent taip.
Vienintelė problema, neleidusi išsipildyti tarybinio žmogaus svajonei apie farmacijos atsargas visam gyvenimui, buvo vaistų galiojimo laikas, todėl tarybinis žmogus priimdavo paprastą sprendimą: galiojimo laiką paprasčiausiai ignoruodavo („vis tiek geriau seni vaistai negu jokių“). Nedrąsi tarybinė propaganda bandė su tuo kovoti ir priminti, kad pasenusių vaistų laikyti negalima, tačiau kas klauso propagandos?
Net ir gydytojo patarimai paprastai būdavo ignoruojami. Žmonės paisydavo tik nurodymų drabužių etiketėse – kaip skalbti, kokią temperatūrą nustačius laidyti (mano močiutė sakydavo prosyti, ir kas ją dabar pataisys, kai ji žiūri iš dangaus į jus, skaitančius šią knygą, ir šypsosi) ir ar tinka cheminiam valymui. Šie ženklai, kaip ir matavimo vienetai (metrai ir kilogramai), dėl nesuprantamų priežasčių (kažkodėl Tarybų Sąjunga nesugalvojo nuosavos drabužių priežiūros ir skalbimo žymėjimo sistemos) buvo tokie patys kaip ir Vakaruose.
Tad vaistai kaupdavosi namie ne metais, o dešimtmečiais. Kiekvienas save gerbiantis gyventojas, arba greičiau gyventoja (vyrai paprastai žinojo, kad geriausiai gydo degtinė ir pirtis), žinojo pagrindinių prekių ženklų vaistus (dešimtmečiais nesikeisdavusius, nes kam keisti sėkmingą daiktą – būtent todėl ligi šiol vaistinių tinklai noriai ieško nostalgijos prekių ženklų ir be jokių skrupulų veža juos iš Rusijos baisiose, šlykščiose pakuotėse, atrodančius taip, kaip Berlyne kai kuriose parduotuvėse parduodami baisaus dizaino Vokietijos Demokratinės Respublikos laikų gaminiai), juos noriai vartodavo ir kitiems patardavo, o jei kiti neklausydavo patarimų, tai jiems suduodavo tuos vaistus per prievartą.
Štai beveik baigtinis (abėcėlės tvarka) vaistų ir medžiagų, sudariusių tarybinio gydymo pagrindą, sąrašas.
Vienas iš praktiškai nepasendavusių vaistų (todėl tarybiniams pacientams atrodė įtartinas, be to, dar ir juodos spalvos). Aktyvinta anglis yra labai akyta, todėl sugeria viską, kas yra bloga skrandyje. Vienas gramas anglies turi neįtikėtiną 500 m2 paviršių. Ji pati nieko negydo, tik išvalo tai, kas gali pakenkti arba jau pradėjo kenkti.
Dar aktyvintos anglies tabletėmis naudojosi dailės studentai, jei negaudavo anglies pieštukų (anglį piešimui parduodavo tik dailės parduotuvėse, kur įleisdavo tik Dailininkų sąjungos narius, o tablečių galėjai nusipirkti absoliučiai kiekvienoje parduotuvėje – kaip ir prezervatyvų, tik jų niekas nenorėjo, nes tarybiniai prezervatyvai buvo pageidaujami taip pat, kaip ir Vilkaviškio gamybos džinsai).
Pats populiariausias tarybinis vaistas nuo skausmo tais laikais, kai Tarybų Sąjungos pacientai dar buvo neatradę dabar plačiai vartojamų ibuprofeno ir paracetamolio. Kitur žinomas kaip metamizolis, šis vaistas, pradėtas skirti Vokietijoje dar 1921 metais, po Antrojo pasaulinio karo pamažu buvo išimtas iš apyvartos visame išsivysčiusiame pasaulyje – Švedija jį uždraudė jau 1972 metais, JAV – 1977-aisiais. Tarybų Sąjunga nepriklausė išsivysčiusiam pasauliui, todėl šis vaistas, pavojingas dėl šalutinio poveikio, gertas saujomis nuo beveik bet kokio skausmo. Žmonės, ištvėrę ilgalaikį analgino vartojimą, jau nebijo nieko, net mirties.
Šį vaistą mėgo ir vertino pagiringi asmenys, norintys ryte pasijusti geriau. Šnypščiančių gėrimų (kai tabletė įmetama į vandenį), sukurtų aspirino pagrindu, pavyzdžiui, Alka-Seltzer, atsiradusio JAV 1931 metais, tarybinis žmogus nežinojo.* Labai keista, turint galvoje, kaip buvo aktualu Tarybų Sąjungos gyventojui po išgertuvių atgauti sveikatą.
Tarybiniai žmonės buvo įsitikinę, kad ryte kamuojant pagirioms būtinai reikia dar šiek tiek išgerti (pavyzdžiui, susiversti porą butelių alaus arba įkalti šimtą gramų degtinės). Procedūra iki šiol vadinama pachmielu, ji, medikų nuomone, visiškai nepagerina savijautos (išskyrus tuos atvejus, kai ligonį kamuoja abstinencijos sindromas, kitaip tariant, kai pacientas jau yra alkoholikas) – tiesiog blogai jautiesi ir dar esi šiek tiek girtas.
Šios knygos autorius ir leidėjai rekomenduoja vaišintis atsakingai ar bent jau taip, kad kitą rytą nereikėtų galvoti apie papildomas gaivinimosi priemones.
Reto baisumo vaistas, antiseptikas išorinėms žaizdoms, kuriuo nutepliodavo vaikus ir taip paversdavo juos baidyklėmis, tarsi medicininių eksperimentų aukomis iš nacių koncentracijos stovyklos. Kad šis vaistas pats geriausias žaizdoms gydyti, tikėjo ne tik pacientai, bet ir gydytojai (net ir laisvoje Lietuvoje maždaug 2010 metais tokių dar buvo, galbūt yra ir iki šiol).
Niekur kitur pasaulyje šis vaistas nenaudojamas, juo labiau kad dažo efektyvumas, kovojant su bakterijomis, jokiais priimtinais būdais neįrodytas, be to, yra puikių efektyvių pakaitalų, kurie neišpeckioja asmens kaip kokios Helovino kaukės.
Vadinamoji zelionka – tai anilino dažo, taip pat naudojamo dažyti audiniams, spirito tirpalas. Tepalo pavadinimas asocijuojasi su gana baisiais laikais: kalinių žargonu „ištepti kaktą zelionka“ reiškė nušauti žmogų arba įvykdyti jam mirties nuosprendį sušaudant. Šio posakio kilmė makabriškesnė, nei manote: Josifo Stalino teroro laikais po sušaudymo nuteistieji ant šlaunies briliantine žaluma būdavo pažymimi numeriu lengvai ir paprastai apskaitai, prieš palaidojant kokioje nors duobėje. Numerio ant kaktos nerašydavo, tai buvo tik jau vėliau sukurtos legendos dalis.
* Vienas plačiausiai parduodamų vaistų Vakarų pasaulyje Alka-Seltzer žinomas ir dėl populiarių reklamos klipų, kuriuos farmacininkai užsakydavo geriausiose reklamos agentūrose. Šio vaisto reklama 1971 metais išleido į apyvartą nuostabiai paprastą frazę „Pabandyk, tau patiks!“ („Try it, youʼll like it!“), kuri šiandien anglų kalboje taikoma absoliučiai viskam: nuo narkotikų iki kepsnio ar pasiūlymo bendraklasei pasimylėti.
* * *
A.Užkalnio knygą „Antroji Evangelija pagal Užkalnį“ galite įsigyti čia.
