Kai Ievos, atsikėlusios po dar vienos operacijos, paklausiau, apie ką toji knyga, autorė paaiškino paprastai: apie paukštelį, kuris neturi sparnų, bet jam vis tiek reikia skristi. Knyga buvo sukurta, kai dailininkė grūmėsi su liga. Ji dar neturi jėgų pati dalyvauti knygų mugėje, bet jos sukurtą knygą galima įsigyti mugėje įrengtame Dailininkų sąjungos leidyklos „Artserija“ stende ir knygų šalies studijoje „Tu gali sukurti knygą“. Taip pat ji pardavinėjama Vilniuje Latako gatvėje esančiose dviejose galerijoje „ArgenTum“ ir Vilniaus grafikos meno centre.
– Papasakok apie ją.
– Tai knyga-istorija, vos kelių žodžių ir sakinių. Apie paukštelį, turintį problemų, panašių į žmonių problemas. Kuris randa būdą skristi neturėdamas sparnų“, – pasakojo I.Babilaitė.
– Kaip ją sugalvojai?
– Istorijų sufleris būna sūnaus piešinių interpretacijos, reakcijos į įvairius ženklus. Kad pieštum vaikams, privalai įsižiūrėti, įsiklausyti, būti šalia (nebūtinai šalia savų vaikų). Bandau suprasti, kur vaiko žvilgsnis krypsta, ko jis ieško, į ką atkreipia dėmesį. Jau seniai nebekovoju su įvairiais aplūžusiais žaislais ir „nereikalingomis detalėmis“ bandydama jas išmesti. Padariau išvadą, kad knygose vaikams būtinai turi būti kokia nors neįprasta „nesąmonė“. O nesąmonių poveikis tiesiog puikus. Vaikai savo galvelėje viską sudėlioja taip, „kaip turi būti“ .
– Bet kodėl knygoje atsirado paukštelis? Jis man labai patiko: pamačiusi eskizą norėjau prašyti, kad jis būtų ant mano žurnalistinės knygos viršelio: keistai šoklus, bet ir palaužtas. Bet paaiškėjo, kad jį nupiešei savajai knygai „Skrisiu“.
– Paveikslėlių knygomis bandau perteikti jausmą, pataikyti tiesiai į širdį ir pasiūlyti kitą istorijos interpretacijos galimybę, kitaip, nei skaitytojas tikisi. Tas paukštelis pasirodydavo mintyse ir eskizuose vis kitokiu pavidalu, kol sujungiau personažą su norima papasakoti istorija.
– Pasakok tą istoriją.
– Mama ir tėtis – du paukščiai, apkabinę saulę, – laukia nesulaukia savo vaikelio paukštelio. Bet jis gimsta neturėdamas sparnų. Bando kilti ir plasnoti, bet išeina tik budinkšt. Skausmas ir neviltis.
„Mama, apvilk mane sparnuotais rūbais“, – prašo paukštelis, kai suvokia, kad sparnai jam neišaugs.
– Ir kas nutinka tada?
– Skrenda popieriniu lėktuvėliu. Bet juk iš tiesų nesvarbu, kuo skristi, svarbiau suprasti, kad gyventi galima net labai sunkiomis aplinkybėmis.
– Tavo knyga išradinga ir įdomi – su visokiomis skylėmis puslapiuose, į kurias knieti pirštą įkišti. Iškarpymais, keistomis detalėmis.
– Naudojau iškirtimus ir kalkinį popierių. Permatomas popierius leido išryškinti judesį ir galimybę sakinį, žodį perskaityti atvirkščiai. Galiu visiems sakyti, kad knyga išleista dviem kalbomis – lietuvių ir atvirkštine.