Kuo skaitytojus vilioja detektyvai? Kokios pasaulinės šio žanro kryptys? Kodėl Lietuvoje išleidžiama mažokai kriminalinių romanų? Apie visa tai kalbėjomės su 51 metų eseistu Ernestu Parulskiu, didžiuliu detektyvų mėgėju.
„Be darbinių knygų, aš daugiausia skaitau pramoginę literatūrą, – kalbėjo E.Parulskis. – Tiesa, iš milžiniškos pramoginės literatūros pasiūlos – nuo meilės romanų iki sąmokslo trilerių – aš dažniausiai renkuosi detektyvus.
Mat detektyvai, kaip pramoginis žanras, man yra priimtiniausias, nes juose yra tie pramogos elementai, kurie mane žavi – mįslė ir jos sprendimas. Šalia to visada atsiranda nuotykio elementas – ten ir pabėgiojama, ir pašaudoma.
Be to, detektyvinė literatūra yra vienas sąžiningiausių antropologinių literatūros žanrų. Norint susukti gerą kriminalinį siužetą, kuris privalo būti fiktyvus, autorius priverstas išgalvojimą kompensuoti realybe. Ir tai duoda netikėtos naudos.“
– Kokios?
– Skaitydamas ypač mažesnių šalių detektyvus faktiškai gauni tiksliausią tos šalies pjūvį – tiek turistinį, tiek antropologinį, tiek socialinį, tiek ekonominį.
Pastaruoju metu skaitau nemažai islandų detektyvų. Taigi manau (turbūt, klaidingai), kad per juos islandų visuomenę pažįstu pakankamai gerai, nors Islandijoje nesu buvęs.
Tuose detektyvuose aprašoma sveikatos apsaugos sistema, jeigu nusikaltimas įvykdytas ligoninėje, arba, tarkime, transporto organizavimo sistema, arba švietimo ypatybės.
Taigi islandų detektyvų skaitymas padeda pažinti šalį. Negana to, toji šalis tampa įdomi. Panašiai atsitinka skaitant švediškus ar itališkus detektyvus.
Tarkime, italų rašytojo Andrea Cammileri detektyvai apie komisarą Montalbaną, kurių veiksmas vyksta Sicilijoje, suteikia galimybę pažinti ir šio Italijos regiono kulinarinį paveldą, nes tiek autorius, tiek jo herojai mėgsta pavalgyti. Be to, jo knygose griaunami ir tam tikri mitai – tarkime, apie mafiją.
– Kokie konkretūs detektyvai pastaruoju metu jums įstrigo, labiausiai patiko?
– Įstrigo daug, bet paminėsiu tik kelis, priklausančius skirtingai geografinei aplinkai. Pavyzdžiui, su nepaprastu smalsumu laukiu lenkų rašytojo Mareko Krajewskio kūrinių.
M.Krajewskiui būdinga tai, kas nesvetima ir daugeliui gerų šiuolaikinių detektyvų autorių: savo herojams suteikti įvairiausių sugebėjimų arba įvairiais būdais gadinti jiems gyvenimą, tarkime, sugriauti šeimą.
M.Krajewskis savo knygų siužetams pasirinkęs ypatingai retą aplinką. Tai – tarpukario ir pokario Lenkijos ribinių teritorijų būsenos. Tarkime, kai kurių jo detektyvų veiksmas vyksta Vroclave (Breslau), kuris prieš karą priklausė vokiečiams, o po karo tapo lenkų miestu. Per tokias nepaprastai įdomias ribines būsenas jis ir veda savo herojų Monką.
Labai daug skaitau angliškų detektyvų. Vienas laukiamiausių autorių iš detektyvų tėvynės –– Robertas Galbraithas. Tai Hario Poterio autorės J.K.Rowling slapyvardis.
Skaitydamas R.Galbraithą matau, kaip kinta kriminalinių romanų mados. Romanų (jų parašyti du, pirmasis, „Gegutės šauksmas“ išleistas lietuviškai) herojus Kormoranas Straikas yra šiuolaikinis klasikinio britų kriminalinio romano klonas, o tai skaitymo džiaugsmą gerokai sustiprina.
Trečioji užkliuvusi autorė – suomių rašytoja Salla Simuka, atvykusi ir į Vilniaus knygų mugę. Kadangi aš labai domiuosi Skandinavų detektyviniais romanais, vis pagaudavau save ieškantį ką nors suomiška. Tai, ką iki šiol rasdavau, buvo nelabai skaitoma literatūra.
Štai tos jaunos moters S.Simukkos romanas „Raudona kaip kraujas“ bent man įrodė, kad pagaliau ir Suomija prisidės prie reiškinio, vadinamo skandinavišku detektyvu, vystymosi.
– Kaip jūs aiškintumėte skandinaviškojo, ypač švediškojo detektyvo populiarumą?
– Švedų detektyvą pasauliniu reiškiniu pavertė Stiego Larssono „Tūkstantmečio saga“ – ir į lietuvių kalbą išversti romanai „Mergina su drakono tatuiruote“, „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“ ir „Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“.
Tačiau švedų detektyvo tradicija ir iki S.Larssono buvo nepaprastai turtinga. Švedų kriminalinių romanų autoriai jau seniai buvo verčiami į kitas kalbas, taip pat ir į anglų.
Bet S.Larssono garvežiui truktelėjus paskui jį į pasaulinę rinką pajudėjo ir daugybė kitų šios šalies detektyvinių romanų autorių. Ne visi jie yra kažkuo ypatingi reiškiniai, bet dauguma jų puikiausiai tinka pramogai, poilsiui.
– Skandinavijos šalys laikomos vienomis iš labiausiai išsivysčiusių pasaulyje, kur nusikalstamumas nėra itin didelis. Kodėl būtent šiame Europos regione klesti detektyvo žanras?
– Yra tokia ne visai korektiška statistika, kurią, tiesą sakant, aš pats ir surinkau. Jos esmė – kuo šalyje daugiau realaus kriminalinio gyvenimo, tuo prastesnė padėtis detektyvų atžvilgiu.
Tai, beje, galioja tiek Lietuvai, tiek Estijai. Šios dvi Baltijos valstybės Europos Sąjungoje pirmauja pagal žmogžudysčių skaičių. Nė vienoje jų detektyvo žanras nėra pasiekęs aukštumų, nors rašančiųjų detektyvus yra tiek Lietuvoje, tiek Estijoje.
Tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija, Vokietija, Švedija ar Lenkija tikrų žmogžudysčių statistiškai yra daug mažiau, todėl, kaip aš spėju, atsiranda savotiškas išgalvotų žmogžudysčių poreikis.
– Rusijoje nusikalstamumas tikrai nemenkas, bet, regis, ir detektyvinių romanų toje šalyje netrūksta?
– Mano manymu, detektyvo kokybę liudija tai, ar jis yra išverčiamas į anglų kalbą. Amerikiečių ir britų leidėjai dirba su milžiniška ir labai kokybiška tiek vietine, tiek ir kriminalinių romanų pasauline pasiūla.
Detektyvas, praėjęs tokio tankumo filtrą, suteikią skaitytojui šiokios tokios kokybės garantiją. Aš jau minėtą M. Krajewskį iš pradžių perskaičiau angliškai ir tik vėliau susiradau lenkiškus leidinius.
O štai iš rusų kalbos britai verčia, leidžia ir perka tik Boriso Akunino romanus – dėl viso pikto primenu, kad kalbame apie detektyvinę literatūrą.
Vienas verčiamas rašytojas iš tūkstančių šį žanrą Rusijoje puoselėjančių, – labai menkas rezultatas, rodantis, kad detektyvų kiekybė Rusijoje nėra kokybiška. Mano paties patirtis rodo tą patį – šalia B.Akunino galėčiau paminėti tik vieną ar dvi dėmesio vertas pavardes.
– Kokios dabartinės pasaulinės detektyvinių romanų tendencijos, kryptys?
– Lyginant su tarpukario klasikais dabartiniams detektyvų rašytojams norom nenorom tenka bristi iš grynojo siužeto. Jeigu anksčiau užtekdavo mįslės su tokiais papildiniais kaip humoras, keli personažų charakterio bruožai, tai šiandieninio detektyvo atmosfera jau privalo būti kuo tirštesnė. Tuo detektyvai artėja prie tradicinių romanų.
Ta atmosfera tirštinama įvairiausiais būdais. Kartais pasirenkami egzotiškiausi istoriniai periodai ir juose apgyvendinami herojai. Neretai veiksmas perkeliamas į tokias neįprastas šalis kaip Tailandas ar Islandija.
Labai dažnai pagrindiniam herojui prikuriama įvairių kliūčių, jau nebeužtenka, kad jis būtų alkoholikas ir turėtų bėdų šeimoje.
Dabar reikia tą herojų ir fiziškai paluošinti – tam tinka ir kojos amputacija, Parkinsono liga, amnezija ir artėjančio Alzheimerio simptomai. Skaičiau prancūzišką detektyvą, kur bylą narplioja akla, kurčia ir nevaikštanti herojė.
– Kodėl Lietuvoje jaučiamas savotiškas gerų detektyvų nepriteklius?
– Lietuvoje detektyvų greičiausiai parašoma daug, bet labai mažai išleidžiama. Tų išleistų jokiu būdu negalėčiau vadinti prastais. Aš net sakyčiau, kad jie yra geri detektyvai. Tik jų yra labai mažai.
Be to, autoriai nenori rašyti romanų serijų. Išskyrus galbūt Kazį Almeną, kuris leidžia jau ketvirtą ar penktą savo sovietinio detektyvo serijos knygą. Tai išties šaunūs kūriniai.
Kita vertus, sunku kalbėti apie tuos detektyvus, kurie parašyti, bet neišleisti. Aš spėju, kad tie neišleisti detektyvai greičiausiai yra publicistiniai – juose laikraščio istorijos apaugintos įsivaizduojamomis situacijomis. Tai nėra itin įdomu nei skaitytojams, nei leidėjams. Mat jie pernelyg susiję su tikrove.
Kad pats sau neprieštaraučiau, pasakysiu, jog dokumentinė tikrovė detektyvuose yra gerai tuo atveju, jeigu šalia jos egzistuoja stipriai sukalta fikcija. O štai lietuviškuose detektyvuose tikrovė dažnai pranoksta sugalvotą liniją.
Dar blogiau, kai užsimenama, kad knyga parašyta remiantis tikrais įvykiais. Tai nepadaro knygos menkesne, bet pastumia ją į kiek kitą žanrą. Detektyvas privalo būti visiška pramanas, nes kitaip mes, patyrę skaitytojai, jų neskaitysime.
Knygų mugės renginiai, skirti detektyvo žanrui
Vasario 21 d. 15 val. „Litexpo“ parodų rūmų Forume rengiama diskusija „Kokie ir kam mums reikalingi detektyvai?“. Joje diskutuojama apie tai, kodėl Lietuvoje vis dar maža rašančiųjų ir skaitančiųjų detektyvines istorijas. Bus aptariama, kokie detektyvų autoriai Lietuvoje ir pasaulyje yra įdomiausi, verčiausi dėmesio. Diskusijoje dalyvaus A.Katkevičius, E.Parulskis, A.Puklevičius.
Vasario 21 d. 15 val. salėje 5.5 vyks renginys „Kas ko ieško? – psichologinės detektyvų formulės. Dalyvauja J.Valentaitė, E.Šeputytė-Vaitulevičienė, S.Ridzevičius, G.Petronienė.
Vasario 21 d. 17 val salėje 5.3 rengiamas susitikimas su suomių rašytoja S.Simukka. Tai viena įdomiausių šios šalies detektyvinių romanų autorių, jau spėjusi išpopuliarėti pasaulyje. Jos knygą „Raudona kaip kraujas“ išleido „Alma littera“.
Vasario 22 d. 12 val. salėje 3.2 įvyks K.Almeno detektyvinio romano „Trispalvė Iljičiui“ pristatymas.
Vasario 22 d. 14 val. rengiama diskusija „Detektyvų vaivorykštė“, kurioje dalyvaus V.Bartusevičius, B.Mackonytė, K.Almenas, P.Borowskis.˙˙
