Portalas lrytas.lt siūlo ištraukas iš naujos autoriaus knygos „Antroji Evangelija pagal Užkalnį“. Tai jau penktoji A.Užkalnio knyga.
Knygoje – tų laikų žmonės ir jų sąmonė. Ten filmai, formavę pasaulio suvokimą ir dėlioję šmaikštumo taupyklę, tabletės ir kiti vaistai, gydę labiau vaizduotę, negu kūną, laisvalaikis ir saviraiška, sugalvoti valstybės ir prievarta sušerti žmonėms, ir sportas nesportiškiausioje pasaulio šalyje. Knyga visus tarybinius žmones surūšiuoja į kelias kategorijas, nes visi iš esmės buvo vienodi ir skyrėsi tik lytimi ir likusia distancija iki grabo lentos.
Siūlome septintąją ištrauką „Tarybinių žmonių tipai: vidutinio amžiaus moteris“.
* * *
Kas tokia ir kaip apsirengusi?
Tarybinių laikų moteris turėdavo ištekėti anksti, kad nebūtų laikoma senmerge (nebūtinai studijų laikais, tačiau po aukštosios mokyklos baigimo, kai moteriai jau maždaug 23–24 metai, buvo likę palyginti nedaug laiko: 28 metai jau buvo pažengęs amžius, esant 29-erių prasidėdavo rimta panika su didžiuliu spaudimu iš giminių, 30 metų be sutuoktinio – jau nuosprendis). Tokia tvarka paaiškina, kodėl net visiškai niekam tikę vyrai susirasdavo antrąją pusę: geriantys, smirdantys, atrodantys net ne kaip beždžionės, o kaip ligotos žiurkės (tiesa, kai kurie jų – neilgam: nors būti senmerge baisus nuosprendis, tačiau būti ištekėjusiai ir išsiskyrusiai palyginti ne taip baisu, gal triskart mažesnė socialinė stigma).
Vidutinio amžiaus moteris pavargdavo nuo vaikų ir stovėjimo eilėse, nes maistą pirkdavo ne tik turintys labai daug pinigų ar galintys naudotis pagerintomis parduotuvėmis.
Tarybinė moteris rengdavosi gana nepatraukliai, ypač kai dėl netinkamos mitybos figūra labai greitai tapdavo nebe tokia, kaip studijų laikais, kai bet koks aptemptas golfas ar marškinėliai atrodė puikiai. Pasipuošdavo viso labo kokia nors sege arba karoliais, kurie patys buvo negražūs ir dar labiau pabrėždavo drabužio bjaurumą. Žiemą tarybinė moteris rengdavosi dar baisiau nei vasarą: jei sijonas, suknelė ar megztukas dar atrodydavo pusėtinai, tai žieminė apranga būdavo vienodai baisi (vyresnės moterys striukių nevilkėdavo, nes nesolidu, o gražių paltų tarybinė pramonė niekada nesiuvo). Kartais pagelbėdavo avikailis (dublionkė), bet neišvengiamai vaizdo beviltiškumą užbaigdavo auliniai batai su amžinai gendančiais užtrauktukais. Tarybinių laikų žurnaluose apie užtrauktukų priežiūrą, tepimą muilu (kad geriau slystų), remontą ir kitokį gelbėjimą būdavo rašoma kone kas mėnesį. Kokybiški užtrauktukai būtų išsprendę šią problemą, tačiau tarybinė lengvoji pramonė niekada brangiai furnitūrai pinigų nešvaistė.
Netinkama mityba (bulvės, bulvės ir dar kartą bulvės) lėmė negražią veido spalvą, o geros kosmetikos trūkumas tą išvaizdą sparčiai blogino. Populiarus tarybinių laikų mitas, esą tarybinė kosmetika tik kvepia neskaniai, tačiau yra geresnė, nes natūrali ir be jokios chemijos, taip ir lieka tikrų tikriausias mitas. Tereikia palyginti to paties amžiaus tarybinių moterų išvaizdą su jų kolegėmis iš Vakarų ir pamatai, kas yra kas.
Keturiasdešimties metų tarybinė moteris dažniausiai atrodė visiškai suvargusi, pakritusiais paakiais, su daugybe raukšlių, iš akių sklindančia senatve ir ne vienu auksiniu dantimi, šviečiančiu burnoje. Posakis, kad „keturiasdešimties gyvenimas tik prasideda“, joms atrodė teisingas nebent kalbant apie pomirtinį gyvenimą.
Ką veikdavo visą dieną?
Eidavo į darbą arba darbovietę (ne dirbdavo, bet eidavo į darbo vietą), per pertraukas stengdavosi apsipirkti, galbūt apsikirpti ir megzdavo. Megzta daug. Kokybiški mezgimo siūlai dažnai būdavo vienas iš nedaugelio dalykų, ką sau leisdavo pirkti iš perpardavinėtojų („spekuliantų“) net ideologiškai tyra tarybinė moteris. Kitas dalykas būdavo kokybiškas vokiečių bendrovės „Bayer“ aspirinas, šnekamojoje kalboje vadintas „bajerio aspirinu“.
Po darbo taip pat bandydavo šį bei tą nusipirkti, namie gamindavo valgyti, skalbdavo ir lygindavo, prižiūrėdavo vaikus, grįžusius iš mokyklos, ir kalbėdavosi telefonu su draugėmis. Kalbėti laidiniu telefonu tame pačiame mieste galėdavai nemokamai, todėl pliurpti porą valandų buvo visiškai normalu.
Savaitgaliais tarybinė moteris važiuodavo į kolektyvinį sodą (žemės lopinėlį už miesto), kur kankindavo visą šeimą būtinybe sodinti, ravėti, rauti, krauti ir tampyti krepšiais (tašėmis*) daržo gėrybes. Tai buvo nuosprendis visai šeimai, ypač vaikams, kuriems ne tik tekdavo važinėti prigrūstu viešuoju transportu į sodą, kur jie visai nenorėjo būti (retas turėjo nuosavą automobilį), bet ir dirbti tai, kas visiškai nepatiko – knisti žemę. Premija už tai buvo maistas, kurio jie mažiausiai norėdavo. Parodykite man vaiką, svajojantį apie apkeptas cukinijas.
* Žodis „tašė“, kilęs iš vokiečių kalbos žodžio tasche, reiškiančio krepšį, nepelnytai persekiojamas, nes ištisa tarybinių moterų karta tik taip krepšius ir vadino.
* * *
A.Užkalnio knygą „Antroji Evangelija pagal Užkalnį“ galite įsigyti čia.
