Šioje knygoje ji aiškiu, tvirtu balsu pasakoja savo istoriją, nieko neslėpdama ir atskleisdama visas savo paslaptis. Skaitytojui prieš akis prabėga Livijos paauglystės metai tėvo – įtakingo romėnų aristokrato – namuose, pirmoji santuoka su Tiberijumi Neronu, netikėta meilė jaunam ir ambicingam Romos imperatoriui ir kiti svarbūs jos gyvenimo įvykiai.
Skaitant romaną nereikia iš anksto nusimanyti apie to meto asmenybes ir politikos peripetijas, nes visas detales papasakoja pati Livija. Jei ieškote įdomaus romano apie protingą, galingą moterį, palikusią ryškų pėdsaką istorijoje, knyga „Aš esu Livija“ dovanos jums daug malonių akimirkų.
- Kodėl debiutinės knygos veiksmo vieta pasirinkote senovės Romą? Kuo šis laikotarpis patraukė?
– Prisimenu, dar vaikystėje su malonumu skaičiau Rosemary Sutcliff romanus apie romėniškąją Britaniją. Vėliau sekė „Aš, Klaudijus“ – knyga ir TV mini serialas, supažindinę mane su Livija – tiesa, ten ji buvo vaizduojama kaip didžiausia piktadarė. Koledže lankiau klasikinių civilizacijų kursą, kurio dėka atradau Plutarcho „Rinktines biografijas“. Mane tiesiog pakerėjo dramatiška senovės Romos istorija.
Buvau sukrėsta, kad vėlyvuoju Romos imperijos periodu romėnai susidurdavo su problemomis, kurios aktualios ir šiandien. Skaitydama Cicerono korespondenciją, pasijutau artimesnė jam, nei viduramžių karaliams, apie kuriuos irgi teko skaityti iš pirminių šaltinių. Sprendžiant iš laiškų, Ciceroną galima būtų laikyti kone modernių pažiūrų politiku. Bet, žinoma, toks jis nebuvo. Romėnų pasaulis kažkuo primena mūsiškį, bet kartu jis ir labai skiriasi. Gal todėl jis mus taip žavi...
- Pabaigos žodyje rašote, kad Livija buvo galingiausia moteris senovės Romos istorijoje. Ar ši detalė turėjo įtakos Jūsų pasirinkimui?
– Taip, iš dalies būtent šis faktas paskatino mane rinktis ją knygos heroje. Aš visada domėjausi moterimis, drįsusioms reikštis politikoje, bet didžiąją dalį mūsų istorijos, bent jau užfiksuotos rašytiniuose šaltiniuose, moterų įtaka pasaulio galingiesiems buvo visaip ribojama.
Šiais laikais vis daugiau moterų sulaukia pripažinimo ir užima aukštas pareigas valstybinėse institucijose. Kartais klausiu savęs, ką tai reiškia pasauliui, – tikiuosi, kad mūsų laukia pokyčiai į gera...
Esama įrodymų, kad Livija, pasitelkdama savo įtaką, stengėsi Cezario Augusto valdymą padaryti švelnesnį. Galiausiai ji už tai sumokėjo – romėnų istorikai, kuriems buvo nemaloni vien mintis apie galingą moterį, apjuodino jos vardą savo raštuose.
Tyrinėdama Livijos gyvenimą, apstulbau, kad ji elgėsi kaip tikra šių laikų pirmoji ledi – užsiėmė labdaringa veikla, padėdavo nelaimių – gaisrų ar žemės drebėjimų aukoms. Padėdama Augustui valdyti imperiją, ji stengėsi kurti tobulą romėniškos šeimos gyvenimo modelį. Jos propaguota vizija ir apskritai rūpestis šeima, kaip institucija, man atrodo labai modernūs. Taigi, knygoje kartu galėjau panagrinėti klausimą, kas nuo tų laikų pasikeitė ir kas liko nepakitę.
- Knygoje vaizduojate Oktavianą kiek netikėtai – vargu, ar skaitytojai pripratę prie tokio jo portreto. Ką naujo sužinojote apie imperatorių, žvelgdama į jį Livijos akimis?
– Visuomeniniame gyvenime Oktavianas išties būdavo negailestingas. Bet jam tikrai buvo nesvetimos žmogiškos emocijos, įskaitant ir meilę, – kaipgi kitaip galima būtų paaiškinti jo santykius su Livija grynai psichologiniu požiūriu? Žvelgdama į jį Livijos akimis, mačiau paauglį, patekusį į gyvačių lizdą, – būtent taip galima būtų pavadinti to meto Romos politiką.
Tai nereiškia, kad Oktavianui viskas turi būti atleista, bet jis tikrai gyveno žiauriame pasaulyje. Knygoje Livija mato, koks jis pažeidžiamas, supranta, kad nėra garantijos, jog eidamas į mūšį jis nugalės ar bent liks gyvas.
- Pasakojimas apie pietų pokylį, kai Tiberijos Neronas su kūdikio besilaukiančia Livija pakviečia Cezarį Augustą į savo namus, palieka tiesiog neišdildomą įspūdį. Tai viena įspūdingiausių scenų – ne todėl, kad ten susirenka tiek garsių asmenybių, bet todėl, kad joje atsiskleidžia nauja, netikėta kiekvieno personažo pusė.
Ar rašyti šią sceną buvo taip pat malonu, kaip ir skaityti?
– Patyriau didelį džiaugsmą ją rašydama – ypač man patiko tas momentas, kur svečių kalba pasisuka apie dievus ir mitologiją. Žinojau, kad Augustas bandė parašyti tragediją apie „Iliados“ herojų Ajantą, bet paskui nusprendė, kad tam neturi talento, ir atsisakė sumanymo. Man buvo įdomu, kodėl pagrindiniu tragedijos veikėju jis pasirinko būtent Ajantą.
Nė vienoje jo biografijoje neradau paaiškinimo. Viskas atsiskleidė, kai „Iliadoje“ perskaičiau apie Ajanto maldą dievams, kuria jis prašė šviesos mūšio lauke. Turint galvoje, kad Augustas jautė ypatingą pagarbą žinių ir šviesos dievui Apolonui – tai užfiksuota rašytiniuose šaltiniuose – toks jo pasirinkimas įgyja prasmę. Bet grįžkime prie pietų scenos. Per pietus Cezaris Augustas pasakoja apie Ajantą, kiti svečiai taip pat atskleidžia, kokios dievybės jiems labiausiai patinka, o aistros tarp Cezario ir Livijos vis labiau kaista – patyriau neišpasakytą malonumą, bandydama perteikti, kaip didėja jųdviejų tarpusavio trauka.
- Jums puikiai pavyko suteikti žmogiškų bruožų to meto įžymybėms. Ar buvo tokių veikėjų, kuriuos perprasti ir atkurti knygos puslapiuose buvo sunkiau nei kitus?
– Man buvo sunku perprasti Marką Antonijų. Jis tiesiog man nelabai patiko. Ne todėl, kad jo romanas su Kleopatra pavertė jo žmonos Oktavijos gyvenimą pragaru, bet todėl, kad jis buvo bereikalingai brutalus – pavyzdžiui, keršydamas Ciceronui už kalbas, kuriose šis pasisakė prieš jį, jis įsakė nukirsti Ciceronui galvą ir rankas, o tada užkabinti jas ant oratorių tribūnos Romos forume.
Be to, mane sukrėtė Marko Antonijaus abejingumas šalininkams per Peruzijos karą. Jo brolis, žmona ir du mažamečiai sūnūs (nekalbant jau apie Liviją) buvo likę apgultame mieste, o jis nieko nedarė, kad jiems padėtų.
Nepaisant to, aš labai stengiausi pažvelgti į viską Antonijaus akimis, suvokti, kodėl Oktavija liko jam ištikima, kuo jis jai atrodė toks žavus. Nenorėjau, kad jis būtų eilinis niekšas, primenantis komiksų piktadarį.
- Livijos sesuo Sekunda, ištekinta ne už politiko, o už pirklio, nemėgsta būti dėmesio centre. Galima sakyti, ji – visiška Livijos priešingybė, bet padeda seseriai išsiaiškinti, ką iš tikrųjų romėnai mano apie ją. Ar Sekunda yra reali istorinė asmenybė? Jei taip, kodėl apie ją taip mažai žinome?
– Nors romėnų istorikai Livijos tėvui skyrė nemažai dėmesio, apie kitus jos šeimos narius man pavyko rasti tik informacijos nuotrupas.
Žinoma, kad jos tėvas įsūnijo suaugusį giminaitį, kad šis perimtų giminės vardą, vadinasi, biologinio brolio Livija neturėjo. Deja, man nepavyko išsiaiškinti, ar Livija turėjo seserų. Vis dėlto, jei sesers būta, akivaizdu, kad ji laikėsi nuošaly.
Livijos laikais romėnėms būdavo suteikiama moteriška giminės vardo forma, taigi, jei Livija ir turėjo seserį, ji taip pat buvo vardu Livija, – suprantama, romane tokia painiava nereikalinga. Todėl aš pasitelkiau Sekundos vardą – tai įprastas prievardis antrai dukteriai.
Padovanojau Livijai jaunesnę seserį, nes Livija man atrodė iš tų moterų, kurioms tinka vyresniosios sesers vaidmuo.
Visiškai galimas daiktas, kad Livija turėjo giminaičių, su kuriomis ji buvo pažįstama nuo vaikystės, bet nėra aišku, ar ji su jomis bendravo. O aš norėjau, kad Sekunda Livijai būtų gyvas priminimas apie jos praeitį.
- Kiek žinau, Jūsų romanas pateko į konkurso „Amazon Breaktrough Novel Award“ finalą. Papasakokite, ką jums, kaip rašytojai, reiškė dalyvavimas šiame konkurse?
– Šis konkursas labai naudingas pradedantiems rašytojams, nes prasimušti labai sunku, o tai puikus būdas būti pastebėtam. Pateikus paraišką su 300 žodžių knygos ištrauka, būna dar trys etapai – autorius sulaukia savo rankraščio recenzijų, bet nebūtinai patenka į kitą etapą. Manau, dauguma žmonių, recenzijų laukia su baime – aš tikrai bijojau...
Bet atsiliepimai apie kūrybą gali būti labai vertingi, dalyvavimas konkursuose suteikia naudingos patirties. Konkurso dalyviai įsteigė savotišką diskusijų klubą, kuriame dalijasi žiniomis apie rašymą ir kritinėmis įžvalgomis apie vienas kito knygas. Mus siejo abipusis palaikymas ir draugystė – tai puikus jausmas!
Puikiai praleidau laiką apdovanojimų ceremonijoje Sietle. Man renginys pasiekė kulminaciją, kai buvo skaitoma ištrauka iš mano knygos „Amazon“ įsteigtame studentų miestelyje.
Buvau apipilta dovanomis – gavau daugybę knygų ir elektroninę skaityklę „Kindle“, – neslėpsiu, tai irgi buvo malonu. Visi „Amazon“ darbuotojai, su kuriais teko bendrauti – tiek susiję su konkursu, tiek dirbantys „Amazon Publishing“ – mane palaikė ir už tai esu jiems labai dėkinga – ypač šių žodžių nusipelnė mano redaktorius Terry Goodmanas!
Parengė Jūratė Dzermeikaitė