„Vaizduojami ne tik pačių lietuvių stereotipai, bet ir tai, kaip mus suvokia tų šalių, į kurias emigruojame, atstovai. Tarkime, Lietuva stereotipiškai yra gretinama su Rusija arba Lenkija. Prie stereotipų dar galima minėti lietuvių ar latvių moteris, kurios pasirenka santuoką su užsieniečiu. Jau daugelyje romanų ta tema vienaip ar kitaip paliesta“, – dėstė L. Laurušaitė.
– Kokia yra dabartinė emigracijos literatūra?
– Tai daugiau dokumentinis, reportažinis, socialinis literatūros tipas. Gal tik talentingesniems rašytojams pavyksta užkabinti gilesnius egzistencinius klodus. Iš esmės didžioji dalis tos literatūros slysta paviršiumi. Dauguma knygų tiesiog pradings, neišliks istorijoje. Dabar jos gal ir aktualios, nes aktuali problema.
– Ką būtų galima paminėti iš lietuvių kūrinių kaip ryškiausius, vertingiausius tekstus?
– Visų pirma – Dalios Staponkutės, kuri e egzistenciškai yra labai stiprūs. Žinoma, paminėčiau ir Marių Ivaškevičių, taip pat Unės Kaunaitės romaną, nes jis man patiko savo vertybinėmis nuostatomis – vis dėlto iš trijų emigrantų du stipriai reflektuoja savo situaciją ir nusprendžia sugrįžti į Lietuvą.
Taip pat – Paulinos Pukytės „Bedalį ir labdarį“. Tai labai įdomus tekstas, nes autorė sugeba visiškai netikėtai pažvelgti į situaciją ir užfiksuoti kraštutinį nesusikalbėjimą tarp vietinio ir emigranto. Ironiška forma, bet kūrybiškai sukonstruotas tekstas. Jį reikia skaityti kaip visumą, o ne po vieną fragmentą.
– Jūs minėjote, kad pažvelgus į latvių literatūrą, susidaro įspūdis, kad latviai apie emigraciją kalba mažiau.
– Man susidarė įspūdis, kad Lietuvoje emigracija labiau suvokiama kaip problema. Apie ją daugiau kalbama: yra televizijos laidų, skirtų emigrantams, laikraščiuose emigrantų problemoms ir aktualijoms skirtos atskiros rubrikos. Galbūt įtakos turi ir tai, kad Latvijoje yra prastesnė leidybos situacija, išeina mažiau knygų.
-Sociologai įvardija ne vien ekonomines emigracijos priežastis. Jų yra daug ir susijusių su tam tikra jausena, gyvensena. Ar išvykimo priežastys atspindimos literatūroje?
– Priežastys įvardijamos. Jų labai daug, ir spektras vis plečiasi. Kuo daugiau pasirodo knygų, tuo daugiau iškeliama ir temų, problemų. Iš pradžių, žinoma, pagrindinė emigracijos priežastis buvo ekonominė – noras praturtėti, užsidirbti.
Dabar atsiranda daugiau tekstų jaunų žmonių , kurie važiuoja studijuoti, nori pažinti pasaulį, pamatyti kitų kultūrų, praplėsti akiratį. Emigracija, matyt, tampa ir mados dalyku. Jaunimas emigruoja tiesiog iš smalsumo.
Pavyzdžiui, U. Kaunaitės romano, kurį dabar ką tik skaičiau, veikėja samprotauja : vienas brolis dirba Londone, kitas – irgi kažkur Britanijoje, tad likti jai Lietuvoje – jau nebe prestižas. Veikėja tarsi seka brolių pavyzdžiu.
– Ar galima išskirti pagrindines, dominuojančias temas?
– Temos daugiausia susijusios su darbu, lietuvių ar latvių išnaudojimu emigracijos šalyse. Vis dėlto esame suvokiami kaip subjektai, atvykę iš posovietinės erdvės, iš kurių galima išspausti paskutinį prakaito lašą. Tai ryškiai atsispindi literatūroje.
Taip pat vaizduojama studijų realybė, išryškinami kitų tautų charakterio bruožai. Kartais pasijuokiama ir iš savo silpnybių, nes lietuviai paprastai suvokiami kaip konservatyvūs ir nelabai linkę integruotis į kitas kultūras.
Tačiau išeivijos literatūra koreguoja tokį ribotą supratimą: mes bandome integruotis. Išryškėja mūsų pačių bruožai – taip pat ir neigiami. Ypač Zitos Čepaitės kūrinyje „Emigrantės dienoraštis“ pasijuokiama iš lietuvių ir daugeliu atvejų – iš jų ribotumo.
– Tyrinėjate ir latvių literatūrą. Ar temos ir patirtys latvių literatūroje yra panašios?
– Taip, labai panašios. Netgi sakyčiau esama tokios problemos, kaip posovietinių šalių ir didelių, ekonomiškai stiprių šalių susidūrimas. Jis išryškėja daugelyje, ypač darbo emigraciją vaizduojančių, kūrinių.
Andros Manfeldės romane moterys, tik nuvykusios svetur, dirba žuvų fabrike, paskui – kambarinėmis. Vilio Lacičio romano veikėjas dirba statybose.
U. Kaunaitė savo romaną yra pavadinusi „Žmonės iš Alkapės“, nors iš įvairių užuominų ryškėja, kad omenyje turima Lietuva, tik jai suteiktas mitinis pavadinimas. Per knygos pristatymą autorė prisipažino nenorėjusi visko suvesti į lietuvišką situaciją, nes tai kur kas platesnis reiškinys.
– Svarbiu kūriniu galima vadinti M. Ivaškevičiaus „Išvarymą“, kuriame svarbi „išvarymo“ metafora. Jūs radijo paskaitoje minėjote, kad latvių literatūroje minima „išvalymo“ metafora. Ką reiškia tas „išvalymas“?
– Išeivių, tarsi nereikalingų ataugų, atsisakymą. Žmonės tarsi priversti emigruoti, kažkur išvažiuoti, net jeigu patys to nenori.
A. Manfeldės romane parodyta, kaip moterys, palikusios mažus vaikus, sergančias motinas, kreditų naštą, alkoholikus vyrus , tiesiog neturi kitos išeities, yra priverstos išvykti, kad užsidirbtų, padengtų skolas, sumokėtų už motinų gydymą.
– Ar galima sakyti, kad fiksuojami mentaliteto bruožai? Koks išryškėja lietuvio emigranto paveikslas?
– Gana nesimpatiškas. Su saviškiais kartais netgi vengiama bendrauti. Z. Čepaitės knygoje gėdijamasi lietuvių kalbos, o lietuviai tarsi dirgina vieni kitus. Pavyzdžiui, viena lietuvė moteris lifte pasijunta blogai vien dėl to, kad šalia – daug lietuvių.
Manau, tikrai galima kalbėti apie neigiamą lietuvio įvaizdį emigracijoje.
Išvžiuojančios studijuoti jaunos merginos bastosi po pasaulį, dažnai finansuojamos turtingų tėvų. Jos praranda bet kokią orientaciją, tapatybės orientyrus, nebežino, kaip save realizuoti, vadina save „prarastąja XXI a. karta“ arba „N generacija“. Šiuolaikinis žmogus nebežino, su kuo jam tapatintis.
– Kalbant apie emigraciją, yra tam tikri stereotipai požiūryje į lietuvius, kitas tautas, į mišrias santuokas, darbą. Kaip jie pasireiškia literatūroje?
– Kuo daugiau skaitau tokių kūrinių, tuo daugiau randu stereotipų, klišių, pasikartojančių įvaizdžių. Kita vertus, į stereotipus nereikėtų žiūrėti vien neigiamai. Stengiuosi juos traktuoti kaip pasikartojančius įvaizdžius. Emigracijoje jie gali būti svarbūs kaip atrama, palaikant tautinę tapatybę.
Stereotipų yra pačių įvairiausių. Pavyzdžiui, Lietuvą įprasta vaizduoti kaip lietaus šalį, kurioje niūru ir pilka. Kulinarinis stereotipas – lietuvių gaminami tautiniai patiekalai. Tarkime, Inos Pukelytės romane „Prancūziškas romanas“ verdami cepelinai.
Vaizduojami ne tik pačių lietuvių stereotipai, bet ir tai, kaip mus suvokia šalių, į kurias emigruojame, atstovai. Tarkime, Lietuva stereotipiškai yra gretinama su Rusija arba Lenkija.
Daugelyje romanų aprašomos lietuvių ar latvių moterys, kurios pasirenka santuoką su užsieniečiu. Tai taip pat stereotipas.
Ne viename romane vaizduojamas lietuviško vardo iškraipymas. Pavyzdžiui, U. Kaunaitės romane Kristijonas vadinamas „Chris“, Eglė vadinama „Ugly“ – bjauriąją. Užsieniečiai , keisdami vardą, tarsi iškraipo ir mūsų tapatybę.
– Ar stereotipai griaunami, ironizuojami?
– Tai daro tik talentingesni rašytojai – pagrindinis literatų srautas juos daugiausia kartoja, tiražuoja, įtvirtina.