Dalia Sruogaitė gimė Kaune, rašytojo Balio Sruogos ir istorikės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės šeimoje. 1943 metais ji baigė Vilniaus Kunigaikštienės Birutės gimnaziją. Po metų kartu su motina pasitraukė nuo artėjančios Sovietų Sąjungos kariuomenės į Vokietiją, kur tikėjosi susitikti su Štuthofo koncentracijos stovykloje įkalintu tėvu.
1946-1949 metais Bonos universitete studijavo muzikologiją ir meno istoriją, lankė teatrologijos seminarą Kelno universitete. Persikėlusi į JAV, dalyvavo Čikagos lietuvių kultūros gyvenime, teatro veikloje. Kartu su poetu Algimantu Mackumi ir būsimu Lietuvos Prezidentu Valdu Adamkumi dirbo „Margučio radijuje“. Čia 1953 metais su Petru Jurkštu įsteigė literatūros valandėlę „Pelkių žiburėlis“, kuriai vadovavo iki 1977 metų. Režisavo daugelį radijo spektaklių, tarp jų – ir Balio Sruogos dramą „Apyaušrio dalia“.
2001 metais Dalia Sruogaitė grįžo gyventi į Lietuvą. 2012-aisiais išleido knygą „Atminties archeologija“, kurioje aprašė dramatiškus jaunystės metus, pasidalino prisiminimais apie rašytojus Balį Sruogą, Vincą Mykolaitį-Putiną, Vincą Krėvę-Mickevičių, Alfonsą Nyką-Niliūną.
D.Sruogaitė turėjo išskirtinę atmintį ir aštrų protą, tačiau nespėjo atsiskleisti Lietuvos kultūriniame gyvenime, nes per vėlai grįžo į Lietuvą, sako ją artimai pažinojusi teatrologė ir literatūrologė Irena Veisaitė.
Ji teigė prisimenanti D.Sruogaitės norą perduoti Lietuvai Jungtinėse Valstijose sukauptą patirtį, kur ji buvo ypatingai įsitraukusi į išeivijos kultūrinį gyvenimą, buvo viena draugijos „Šviesa“ įkūrėjų.
„Dalia truputį per vėlai atvyko į Lietuvą: kada ji sugrįžo į tėviškę, aišku,Lietuva jau buvo ne visai ta, kurią ji paliko, ji nesuspėjo pakankamai įsitraukti į Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Todėl būdama absoliučiai aštrios atminties, aštraus proto, kokį jaunystėje retai kas turi, ji jau neturėjo fizinių jėgų tai panaudoti ir pakankamai pasireikšti Lietuvoje“, – sakė D.Sruogaitės bičiulė.
„Ji buvo išskirtinė asmenybė, ji buvo paskutinis mohikanas – su ja išėjo lietuvių inteligentijos karta, kuri gimė dar nepriklausomybės laikais. Su ja baigėsi ištisa epocha“, – netektį įvardijo literatūros ir teatro tyrinėtoja.
Pasak I.Veisaitės, nors jos draugystė su D.Sruogaite prasidėjo tik jai sugrįžus į Lietuvą po 2000-ųjų, jas siejo bendra praeitis: jos tėvas, rašytojas Balys sruoga buvo geras buvo I.Veisaitės „antrosios motinos“ Stefanijos Ladigienės, kuri I.Veisaitę priglaudė savo šeimoje karo metais, draugas.
„Kai mes susitikome, mes pajutome, jog esame iš to paties kamieno, kad turime bendras šaknis – abi vaikystę praleidome Kaune, nepriklausomoje Lietuvoje, kuri iš esmės mus ir suformavo, mūsų santykį su pasauliu, Lietuva, su žmonėmis. Mūsų draugystė buvo labai artima, turėjome daug bendrų nuostatų gyvenime“, – sakė I.Veisaitė.
Anot I.Veisaitės, Dalia ypatingai skaudžiai prisimindavo išsiskyrimą su tėvu B.Sruoga karo metais, kuris, anot mokslininkės, išvežtas į Štuthofo koncentracijos lagerį sukūrė „ne tik lietuvių, bet ir pasaulinės literatūros šedevrą“ – romaną „Dievų miškas“. Jį vėliau į anglų kalbą išvertė D.Sruogaitės duktė Aušrinė.
„Dalia labai apie tai kalbėjo, prisiminė viską. Reikėtų pabrėžti, kad Sruoga nebuvo kalinys, jis buvo įkaitas. Visa grupė inteligentų, nuvežtų į Štuthofą ir ten įkalintų, jie buvo įkaitai (...). Ji nepaprastai sekė, skaitė visus B.Sruogos raštus, laiškus iš Štuthofo, kuriuos man rodė, prašė manęs redaguoti jų vertimą, juose nebuvo galima visos tiesos rašyti. Jis nepaprastai mylėjo Dalią: ji visuomet vadino jį Baliu, niekuomet nevadino tėvu. Tai pabrėžė jų nepaprastą draugystę ir dvasinį ryšį, kurį ji turbūt jautė iki pat gyvenimo pabaigos“, – prisiminė I.Veisaitė.
