Per Kristinos rankas pereina ir visi festivalio svečių pranešimai, vėliau sugulantys abiem kalbomis į tęstinius Nidos sąsiuvinius, muzikinių programų komentarai. Festivaliui moteris išverčia apie keturis lankus teksto.
Negana to, šiemet ir pernai Th.Manno festivaliui K.Sprindžiūnaitė išvertė iš vokiečių kalbos dvi dokumentinės prozos knygas – Floriano Illieso „1913: šimtmečio vasara“ bei Lea Singer „Koncertas kairiajai rankai“, atveriančias spalvingą Europos meno gyvenimo panoramą ir istorinių personažų galeriją Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse bei tarpukariu.
Ir tai ne viskas, kuo ypatinga ši vertėja.
– Ar įmanoma išmokti tokio virtuoziško vertimo, kokiu kasmet stebinate Nidos publiką? Gal tam būtinas įgimtas talentas? – paklausiau K.Sprindžiūnaitės.
– Turi tiesiog jausti potraukį šiam darbui – versti ne sukandęs dantis, ne dėl pinigų, o dėl to, kad smagu.
Mano vertėjavimo universitetai buvo praktika. Baigusi Vilniaus universitete žurnalistiką, negalėjau sau leisti antrų studijų. Dirbau periodinėje spaudoje ir radusi progą vertėjavau. Man visada patiko dirbti su kalba, ieškoti atitikmenų, būti informacijos perteikėja, o vokiečių kalba „užkrėtė“ pirmoji jos mokytoja dar Šakių vidurinėje mokykloje.
10-ajame dešimtmetyje, pervartų laikais, į Lietuvą atvykdavo daug užsieniečių – progų tobulėti nestigo. Talkinau ir VU Žurnalistikos institutui versdama kviestinių lektorių paskaitas, per tai gavau kelių mėnesių stažuotę Vokietijoje.
Vertimas tapo tikru kasdieniu darbu, kai įsidarbinau televizijoje, vėliau – kino studijoje. Gavusi pasiūlymą talkinti vokiečių filmavimo grupei kuriant juostą apie Vilnių, galutinai atsisveikinau su žurnalistika.
Tarp kitko tas vokiečių filmas man buvo gera ilgų pasažų vertimo mokykla. Tada kalbinome daug senų vilniečių – norėjosi, kad jie pamirštų kamerą, kad pasakojimas iš jų plūste plūstų. Taip kalba kadre išlieka gyva ir pašnekovas papasakoja daug daugiau.
Nuoseklus vertimas žodžiu yra kaip muzika – tiesiog persijungi į kitą būseną, panyri į ją. Jei mintis natūraliai išskleidžiama, nereikia užsirašinėti – viską prisimeni.
Tačiau, be kasdienės praktikos, gerai versti neišmokys jokios teorijos. Reikia nuolat laviruoti tarp kalbų, kad pajustum jų melodiją ir ritmą, sugebėtum sklandžiai pereiti iš vienos į kitą.
Tiesą sakant, aš nesu tokia kietuolė, kaip Europos Sąjungos parlamente dirbančios kolegės, kurios galėtų išversti bet kokį tekstą būdamos bet kokios būsenos. Man ne taip jau lengva persijungti, tarkime, į oficialias kalbas iš lapo.
– Tačiau jūs galite rinktis tai, kas jums įdomu?
– Jei leidžia aplinkybės. Ne visad būna iš ko rinktis. Tada geriau žvirblis rankoje, negu briedis girioje. Daugiausia verčiu raštu. Esu išvertusi įvairių dalykinių leidinių, knygų švietimo temomis, netgi porą meilės romanų.
Būna, kad pasičiumpu ir per didelį kąsnį – tada reikia pačiai ūgtelėti, kad apžiočiau. Tačiau vertėjui praverčia įvairiausia praktika, kaip muzikantui būtini pirštų bėglumo ir kitokie pratimai formai palaikyti.
Gyventi iš vertimų nėra paprasta. Juk prie ilgų ir sudėtingų tekstų tenka gerokai pasikrapštyti – išstudijuoti kontekstą, įsitikinti, kad vertime nepalikta siūlių.
– O jei kontekstas skurdus – juk verstinės dokumentinės prozos apie kultūros ir meno žmones turime nedaug?
– Šiais interneto laikais prieinami įvairiausi šaltiniai, kompetencijos įgyti tikrai galima. Tačiau kartais tenka kliautis ir tiesiog savo galva – pasikaustyti ir užrašyti, kas į ją ateina, liepus sau nesibaiminti, kad gal ne visai tiksliai pataikiau.
Ne visada padeda enciklopedijos ir žinynai, nes tokių subtilumų, kokių prireikia dokumentinei prozai, jų straipsniuose nėra.
Kartais prie vieno žodžio prasikuiti pusę dienos: tyrinėji visus jo emocinius ir semantinius atspalvius, kol galiausiai į galvą ateina tinkamas.
Sprendžiant vertimo rebusus prireikia įvairių sričių specialistų konsultacijų. Pavyzdžiui, kaip trumpai ir vaizdžiai pavadinti blizgantį popierių, į kurį 3-ajame dešimtmetyje buvo vyniojamas šokoladas? Tada aliuminio folijos dar nebuvo. Tokių dalykų žodyne nerasi.
Versdama „Koncertą kairiajai rankai“, buvau mirtinai įstrigusi 2-ajame puslapyje: maniau, kad niekada lietuviškai neįvardysiu intymiojo linksmos įstaigos gyventojos inventoriaus – visokių kempinėlių, gumyčių, volelių ir t.t.
Darbas su knygos „materija“ – įvairių terminų, pavadinimų tikslinimas – yra pats juodžiausias. Kad neišradinėtum dviračio, turi patikrinti pavadinimų lietuviškos vartosenos tradicijas. Kartais reikia apsispręsti, tarkime, ar užtenka pavadinimui tik lietuvišką galūnę pridėti, ar verčiau jį išversti. Tariesi su išmanančiais žmonėmis, diskutuoji su kolegomis.
Pavyzdžiui, versdama F.Illieso „1913“, supratau, kad to meto Europos dailės judėjimų ir reiškinių įvardijimo tradicijos pas mus beveik nėra – lietuviškai tai mažai aprašinėta. Taigi kartais garsiai pasakai sau: vertėjo laisvė – begalinė.
– Knygoje „1913“ plačiausiai aprašomas dailininkų ir literatų pasaulis, o „Koncerte kairiajai rankai“ – muzikų. Kurią knygą versti buvo sunkiau?
– Abi nebuvo lengvos. F.Illiesas rašo lengvo pašnekesio stiliumi, o viskas, kas ant lapo lengva, vertimui pasiduoda sunkiai. Tuo metu L.Singer sakiniai labai informatyvūs, bet jos pasakojamasis stilius iš pažiūros taip pat paprastas, tad reikėjo pasukti galvą, kaip suformuluoti lietuvišką sakinį, kad gausi informacija jo neapsunkintų.
Kalbą svarbiausia pajusti kaip muziką – ji pirmiausia veikia emociškai, o po to jau galima pažvelgti į ją racionaliai. Kita vertus, persiėmęs kalbos melodija, kartu persiimi raiškos priemonėmis, kurių lietuvių kalboje visiškai nereikia. Pirmojoje versijoje dažniausiai būna daug balasto, kurį reikia genėti ir ravėti, kad prisikastum prie stiliaus lengvumo.
Iš pradžių intuityviai verčiu tai, kas visiškai aišku. Kai turiu kad ir šleivą kreivą juodraštį, tai jau skeletas, jį kur kas lengviau tobulinti, lipdyti ant jo „mėsą“. O įveikus visą tekstą, savaime išnyksta ir dalis pradžioje niekaip nepasidavusių klaustukų.
Malonu būna, kai susiduri su jau sutiktais personažais ir reiškiniais, kurių nebereikia aiškintis. Tarkime, versdama L.Singer knygą apsidžiaugiau vėl sutikusi seną pažįstamą seksualinio švietimo žurnalų leidėją Magnusą Hirschfeldą, apie kurį buvau vertusi filmą, vėl išniro dailininkas Gustavas Klimtas, kiti menininkai ir įvykiai iš „1913“.
– Vis lyginate kalbą su muzika. Gal pati muzikuojate?
– Muziką mėgstu nuo mokyklos, nes turėjau nuostabų muzikos mokytoją. Jo sužadintas muzikos poreikis niekada nedingo, tik stiprėjo. Gaila, tėvai man neleido lankyti muzikos mokyklos dėl silpno regėjimo.
– O vertėjauti silpnaregystė netrukdo?
– Nebent tik tuo, kad yra tekę ne kartą įrodinėti kitiems, jog silpnai matantis žmogus yra veiksnus, kaip ir visi kiti, o dirbtiniai suvaržymai – paprasčiausiai nehumaniški.
Medikai norėjo man uždrausti studijuoti aukštojoje mokykloje, vėliau – dirbti kompiuteriu. Atseit, tai pakenksią akims. Tarsi pastangos perskaityti daugelį etikečių būtų toms akims menkesnis krūvis. Laimė, pavyko draudimus apeiti.
Tikrai nemanau, kad kompiuteris gadina akis – juk gali reguliuoti šrifto dydį ir kitokius nustatymus, kad dirbti būtų patogiau. Bet pailsinti akis – būtina.
Kai laukia dideli krūviai, stengiuosi nepasiduoti įtampai, matyti tik artimiausią darbų atkarpą ir džiaugtis ją įveikusi. Jei prasidedant Th.Manno festivaliams galvočiau apie viską, kas manęs laukia, tikrai būtų silpna.
