- Papasakokite šiek tiek apie savo knygą.
– „Butas Paryžiuje“ – romanas, paremtas tikru faktu. 1940 metais, Paryžių okupavus vokiečiams, jauna moteris užrakino savo namus ir iškeliavo į Prancūzijos pietus. Ji niekada čia nebegrįžo. 2010 metais, neilgai trukus po jos mirties, agentė persiuntė man straipsnį apie laike sustingusius apartamentus. Paryžiuje paliktas butas nuo grindų iki lubų buvo prigrūstas antikvarinių baldų, vertingų meno kūrinių, čia rado ir iki šiol nežinomą garsaus dailininko Giovanni Boldini tapytą moters portretą.
Apie mirusią moterį beveik nieko nežinoma, neaišku, kodėl ji apleido butą ir daugiau nei pusę amžiaus jame nesirodė. Žinoma tik tiek, kad jos senelė buvo dailininko Boldini mūza, Belle Époque laikų kurtizanė Marta de Florian.
Kas nutiko Martai de Florian? Kodėl jos anūkė paliko neįkainojamų meno kūrinių pilnus apartamentus ir niekada į juos nebegrįžo? Romane „Butas Paryžiuje“ ir stengiuosi atsakyti į šiuos bei kitus klausimus, pasitelkdama į pagalbą „Sotheby‘s“ baldų ekspertę Eiprilę Vout ir pačią Martą de Florian.
- Nuostabi intriga! Ar medžiagą knygai rinkote Prancūzijoje?
– Paryžiuje esu lankiusis daugybę kartų. Tiesą sakant, kaip tik Paryžiuje sulaukiau ir agentės skambučio, kad leidyklai patiko mano romanas. Bet specialiai rinkti medžiagos šiai knygai ten nekeliavau. Užteko to, ką jau žinojau apie šį miestą, ir to, ką radau internete, spaudoje, knygose. Kai kurios iš tų knygų išleistos beveik prieš šimtą metų.
- Kaip finansų analitikei patinka būti rašytoja?
– Reiktų klausti kitaip: kaip rašytoja tapo finansų analitike? Juk pirmiausia tapau rašytoja!
Vidurinėje mokykloje netyčia pakliuvau į finansinės apskaitos užsiėmimus. Jau ketinau sprukti, bet staiga pastebėjau, kad šalia sėdi labai mielas vaikinas. Mes tapome gerais draugais ir štai prašom – aš be galo be krašto pamilau buhalteriją...
Debetai, kreditai, balansas – tai juk taip gražu. Draugų nuomone, šie įgūdžiai man padeda ir rašyti, nes romanai juk turi būti griežtos struktūros.
Buhalterinę apskaitą studijavau ir kolegijoje. Bet vos baigusi mokslus supratau, kad man patinka ne buhalterija, o finansų mokslai.
Skirtumą gali suprasti tik apskaitininkai ir finansininkai. Susidomėjau investicijų valdymu, o dabar vadovauju vienos didelės programinės įrangos kompanijos Finansų planavimo ir analizės skyriui. Be visa to, aš rašau. Galima sakyti, kiekvieną dieną. Jau ne vienus metus.
- Jūs parašėte ne vieną knygą, bet išleidote tik „Butą Paryžiuje“. Kas jus, menininkę, verčia nenuleisti rankų ir bandyti vis iš naujo?
– Mano rankraščius atmetė daugybę kartų, bet aš vis dar tikiu savo galimybėmis. Man teko laimė sutikti puikią agentę, ji mane labai palaiko ir taip pat manimi tiki. Vis atrodo, kad jau beveik pavyko, tik tas „beveik“ tęsiasi daugybę metų.
Tokia dainelė be pabaigos: jei neparduosiu knygos, rašysiu kitą, paskui dar vieną ir dar... Taip ir parašiau jau ne vieną! Ne kartą norėjosi spjauti į viską, bet nepasidaviau.
O kuo daugiau rašai, tuo labiau tobulėji. Tad ir atmesti rankraščiai duoda naudos. Tai lyg treniruotė prieš svarbias rungtynes.
- Ar jūs iš tų rašytojų, kurie pirmiausia sugalvoja veikėjus, ar vis dėlto pradedate nuo siužeto?
– Paprastai mane užkabina kokia nors siužeto smulkmena. Tada aplinkui imu burti veikėjus, kuriu charakterius. Dažnai būna taip, kad jau įpusėjus darbą staiga lyg iš niekur ima ir išnyra dar koks nors veikėjas!
Romane „Butas Paryžiuje“ iš pradžių nebuvo Margaritos. Ji pasirodė tik tada, kai Marta stebėjo Žanos Hugo vestuvių procesiją. Teko kažkaip paaiškinti, iš kur ji ten atsirado, ir galiausiai ji tapo svarbiu personažu.
- Michelle, Jūsų tėvas – taip pat rašytojas. Ar galima Jūsų tekstuose atpažinti jo įtaką?
– Abejoju. Tėvas žurnalistas, rašo daugiau negrožinius tekstus. Rašė verslo temomis į „San Diego Tribune“, jo reportažus publikavo „The Wall Street Journal“. Už vieną tiriamąjį straipsnį net buvo nominuotas Pulitzerio premijai. Mano teta, tėčio sesuo, taip pat rašytoja. Ne per seniausiai pasirodė jos memuarų knyga „Blood Brother“.
- Pakako perskaityti jūsų autobiografiją, kad suprasčiau, jog patinka jūsų humoras. Ar kūryboje humoras užima tokią pat svarbią vietą kaip ir jūsų gyvenime?
– Be jokios abejonės! Rašydama stengiuosi kuo dažniau pajuokauti. Draugai yra sakę, kad pagrindinė veikėja Eiprilė labai panaši į mane. Man regis, jiems taip atrodo dėl Eiprilės humoro.
Man augant namuose buvo dažnai ir daug juokiamasi. Mano tėvai, brolis su seserimi išties nuostabūs, o tėtis net turėjo savo humoro skiltį „San Diego Magazine“. Mano vyras linksmiausius dalykus visada sako su rimta veido išraiška – juokingesnio žmogaus dar nesu sutikusi. Ir įsiverkusias ar nusiminusias dukras mes visada stengiamės prajuokinti. Ir mums dažniausiai pavyksta. Nors vyresnioji, jau paauglė, labai nervinasi – juk taip stengiasi iš paskutiniųjų likti pikta ir susiraukusi!
- Esate minėjusi, kad rašėte jau mokykloje. Kaip pradėjote? Ar jus kas nors pastūmėjo? O gal vieną dieną ėmėt ir pagalvojote: „Hm, kodėl man netapus rašytoja?“
– Mokykloje buvau pakerėta knygų paaugliams serijos „Sweet Valley High“, pati kurpiau panašias istorijas apie žavius šviesiaplaukius Kalifornijos paauglius. Tuo laiku, man regis, dar nelabai įsivaizdavau, ką reiškia dirbti ir užsidirbti, maniau, kad tėvai amžinai mokės už mane sąskaitas. Klausimas „kuo būsiu, kai užaugsiu“ buvo truputį iš pasakų srities. Nemąsčiau apie tai, kol vyresnėse klasėse perskaičiau Johno Irvingo „Maldą už Oveną Minį“. Tada viskas pasikeitė, supratau, jog rašytojas – tai rimta.
Panašiu laiku suvokiau ir sąskaitų problemą, ir kaip reikia gyventi Kalifornijoje, tad ėmiau kurti svajones apie savo finansų imperiją, o kūrybą kuriam laikui atidėjau į šalį.
Trisdešimt pirmojo gimtadienio vakarą sėdėjom San Diego restorane, tada pareiškiau vyrui: „Ketinu ką nors daryti su šiuo savo pomėgiu!“ Šiek tiek užtrukau, bet galiausiai savo pasiekiau.
Parengė Eglė Albinaitė