Laikantis vasaros tradicijos, šis komentaras vis dar skirtas knygai. Julios Cameron tekstas „Kūrėjo kelias“ originalo kalba išleistas 2002 m., lietuvių kalba – 2014 m.
Knyga įvardinta kaip praktinės kūrybingumo pamokos ir naudinga tiek pradedantiems, tiek aktyviai kuriantiems žmonėms, tiek visiems besimokantiems. Ji sudaryta kaip 12 savaičių kursas ir aptaria 12 svarbių dalykų, kuriuos būtina susigrąžinti, kad kartu su jais sugrįžtų ir kūrybingumas.
Vertingų įžvalgų joje maloniai gausu. Įtaigiai formuluojami autorės teiginiai padeda išlįsti iš stereotipinio mąstymo, net ir jei žmogus mano, jog jis jau mąsto kitaip. Tarkime, vienas motyvuotai anuliuojamų stereotipų, kad menininko kelias – tai liūdno veido vienišiaus, o dar geriau – kankinio kelias.
Įdomi įžvalga: nesvarbu, kokie gimimo metai įrašyti pase, menininkas visada yra paauglys, o paaugliai mėgsta daiktus, apie kuriuos galima pasakyti „mano“ – mano kėdė, mano puodelis. Svarbu yra turėti savą erdvę ir ritualus.
Tačiau pasakyti sau, kada yra gana, nelengva nei menininkui, nei kitos srities profesionalui. Viena garsi rašytoja kartojo: „Man labiau patinka rožės ant mano stalo nei deimantai ant mano kaklo.“ Tiesa, jog didžiausią džiaugsmą dažnai teikia nesudėtingai gaunami dalykai.
Štai keletas knygoje nagrinėjamų temų:
Daug kas, kas daroma norit atgaivinti kūrybą, atrodo kvaila. Rimtas menas atsiranda rimtai žaidžiant.
Tam, kad padarytume ką nors gerai, turime būti pasirengę padaryti tai blogai.
Dažnai mus stabdo įsitikinimas, kad viską turime atlikti be priekaištų. Todėl autorė siūlo savęs paklausti: ką aš išbandyčiau, jei neturėčiau to atlikti tobulai?
Koks būtų jūsų sąrašas, mieli klausytojai? Gal:
Plaukčiau kalnų upėmis,
Lankyčiau šaudymo iš lanko treniruotes,
Siekčiau darbo, kuris atrodo nepasiekiamas.
Jei tik patys savęs nestabdytume, jei nebijotume rizikos, padarytume daugybę mums rūpimų dalykų. Kūrybinio atsidavimo sėkmė ir yra sugebėjimas pereiti nuo minčių prie darbų.
Viename kino filme treneris taip įtikinėja jauną boksininką: „Padaryk tai. Jei laimėsi, tai laimėsi. O jei pralaimėsi, vis tiek laimėsi.“
Visada taip būna rizikuojant. Svarbiausia nugalėti save.
Intriguoja skyrius apie menininką ir pinigus. Pasak autorės, pinigai dažnai laikomi pagrindine kūrybingumo kliūtimi. Visame pasaulyje gajus stereotipas, kad tik alkanas ir nepasiturintis sukuria ką nors vertinga.
Tačiau autorė aptaria ir daugiau su menu bei pinigais susijusių komplikacijų. Jei menininkas yra tikintis arba tikintis žmogus yra užsakovas, tuomet jam ar jai tenka išsiaiškinti painią Dievo ir pinigų dilemą. Steteotipiškai mąstant, su dorybe yra siejami sunkumai, o menas – tik pakvailiojimas, todėl:
kad būtų mokamas atlygis, būtina sunkiai ir neįdomiai dirbti;
už tai, kas daroma su malonumu, nedera mokėti ar prašyti atlygio, nes tai nėra rimta;
Ir išvis – pirma užsidirbk pinigų, tuomet jau daryk savo meną.
J.Cameron siūlo pasižvalgyti aplink. Nerasime dviejų identiškų snaigių, gėlių spalvų įvairovė kuo didžiausia, o, tarkime, Pietų Amerikos paukščių rūšys vargu ar jau visos suregistruotos tyrėjų ir mokslininkų. Tenka pripažinti, kad pasaulio kūrėjas pats nelabai žinojo, kada sustoti. Jis įtartinai panašus į tokį, kuris džiaugtųsi kūrybiniais sumanymais ir palaikytų juos. Dievas yra didis menininkas. O menininkai mėgsta vieni kitus.
Pabaigai – dar viena knygos „Kūrėjo kelias“ citata. Tai žodžiai, po kuriais pasirašau: „Visų rūšių menas, kurį praktikuojame, yra mokymasis. Tikrasis menas – mūsų pačių gyvenimas.“
Komentaras skaitytas per LRT RADIJĄ