Toliau už erškėtrožių krūmo nusvarinusios galvas rymo tigrinės lelijos, dar už jų – toks žiburiuojantis lašeliais krūmas, lyg rykštenė, lyg ir kitaip vadinamas. Nežinau visų tų augalų pavadinimų, bet matau juos ryškiai.
Pamažu ryškėja ir mano paties mintys, visokie prisiminimai. Visuomet turėdavau daug minčių, fantazijų, keistų idėjų. Jos neduodavo ramybės, sukdavosi galvoje, užtemdydamos realybės vaizdą. Jaunystės metais tas mano mąstymas atrodydavo toks tikras ir reikšmingas, kad pradėjau savo fantazijas aprašinėti, kurti visokius tekstus ir tekstukus, visiškai nejausdamas, kad einant tokiu keliu grimztama į subjektyvumo liūną.
Taip ir reiškėsi tas mano psichinis pakrikimas, kad, užmerkęs akis tikrovei, mėgavausi savo paties iliuzijomis, laikydamas jas aukštesnės realybės įžvalgomis ir sielos gyvenimo išraiška. Tyrinėjau save, bet iš tikrųjų mano sąmonės santykis su tikrove buvo neadekvatus. Kiekviena mintis galvoje – neva labai reikšminga, kiekviena fantazijų pagimdyta frazė turėjo būti užrašyta ant popieriuko. Tų popierių – pilnos pakampės, iki šiol jų vis dar aptinku, ir jie liudija mano psichinio pakrikimo istoriją. Buvo laikai, kai galvodavau, kad rašymas pakeičia gyvenimą, kad gyvenu rašydamas.
Tos įkvėptos mintys kildavo ir dieną, ir naktį, vienodai mąstydavau ir būdraudamas, ir sapnuodamas. Sapno pagimdytus kliedesius vertindavau dar labiau nei dieną išmąstytas idėjas. Mat sapnu tarsi pranokdavau banalią tikrovę, sapnas mane pakylėdavo į transcendencijos būklę. Tik bėda tokia, kad nieko joje neradau, transcendencija visuomet tuščia, joje šmėkšo nebent subjektyvumo fantomai.
Taip daug metų gyvenau subjektyvumo burbule, kol pamažu pradėjau atakti, matyti kažką tikro anapus savo fantazijų.
Antai, prisimenu, regiu tokį ponaitį, kuris eina mieste pro mane švytruodamas nauju literatūrinės spaudos leidiniu. Matyt, jame yra jo pavardė, ir jis dabar jaučiasi kaip nesavas, netveria savo kailyje. Ir tas jo vaikštinėjimas tik toks – su tikslu ką nors susitikti ir pasigirti. Ar matei, ar skaitei?
Kvaily, tu kvaily, galvojau žiūrėdamas jam pavymui, kas tave tokį žino, kam tu esi svarbus? Ir kas dabar apskritai skaito tą literatūrinę spaudą?
Tada suvokiau, kad ir aš pats esu lygiai toks pats naivus ir nesusitupėjęs. Kiek džiaugsmo ir kiek susireikšminimo būdavo pamačius savo vardą literatūriniame leidinyje. O kas iš to, kam esu žinomas? Akimis apžvelgiau gatvę. Joje plūdo masės žmonių, ir labai aiškiai suvokiau, kad visoms toms masėms esu niekas, tiesiog šaligatvio nulis.
Tada kažkaip man ir palengvėjo, tada lyg ėmiau atakti. Suvokiau, kad žmogus gyvenime gimsta ne vieną kartą, kad kai kurie dar gimsta ir dvasiškai. Tai tie, kurie mato realybę anapus savęs ir vertina ją kaip patys save. Kurie ją gerbia ir myli. Ir jeigu susigundo kažką rašyti, tai jau išrašo ne savo tuštybę, kurią vadina saviraiška, bet rašo apie tikrovę – dėmesingai ir su pagarba.
Jie mato kitus žmones ir domisi jų gyvenimais. Tokius rašančiuosius kadaise ignoravau – niekingi realistai – bet šiandien gerbiu, tačiau jų yra mažuma, jie šiandien – nykstanti rūšis. Nes ir saviraiška, ir žurnalistika literatūroje, tas pats – panieka tikrovei, kylanti iš tos tikrovės nejutimo, iš dvasinės nejautros. Nes tam, kad pajaustum tikrovę, reikia atgimti, numarinti prigimtinę puikybę ir prisikelti atgailos ir nusiminimo dvasioje.
Galvoju apie Jono Biliūno žodžius, prisimena man jo „Baltasai šešėlis“, toks tekstas, kuris patikrina visas vertybes ir gyvenimo tikrumą. Ak, Ramūta, sakau su Biliūnu, jeigu būčiau tave sutikęs anksčiau, nebūtų buvę visų tų kvailų rašinėjimų... Viskas čia, kur gimiau ir egzistuoju, ir taip būtų buvę tikra ir šventa. Bet...
Kai nėra tikrumo, prasideda psichinis pakrikimas. Iš ilgesio ir iš silpnumo visa tai, kas daro poveikį silpniems, neįgaliems ir visokiems...
Kaip ten dar teigė Biliūnas, mano didžiausias dvasinis mokytojas ir budintojas, kuris rašė per save, bet visiškai ne apie save? Jis rašė: „Įsidedu popierą į kišenę ir liūdnas einu namo...“ Imu dalgį į rankas ir susimąstęs einu prie savo žolynų.
2015-07-20
