„Aš palankiai rašau apie lenkų bajoriją, ir lietuviai pamėgo tas knygas. Mūsų bendros istorijos samprata pamažu keičiasi“, – sakė K.Sabaliauskaitė, duodama interviu Lenkijos žiniasklaidai. Pateikiame jį portalo Lrytas.lt skaitytojams.
– Kaip rinkote informaciją, kuri padėjo atkurti XVII amžiaus Vilniaus realijas?
– Rėmiausi įvairiais šaltiniais, ne tik literatūriniais ir istoriniais. Kai kurios XVII a. Vilniaus gyvenimo sferos nėra dokumentuotos, pavyzdžiui, meilė, intymus gyvenimas – tų laikų žmonės buvo drovesni. Užtat informacijos apie dalykus, neaprašytus literatūroje, aptikau teismų knygose. Pirmajai „Silva rerum“ medžiagą rinkau beveik dešimt metų.
- Pirmosios knygos veiksmas prasideda 1655 metais, kai Vilnius pradėjo atsigauti po baisios nelaimės – Rusijos imperijos antpuolio. Kazokai ketverius metus plėšė miestą. Kodėl pasakojimą pradedate būtent nuo to momento?
-
Vilnius – miestas palimpsestas (gr. palimpsēstos – naujai nuskustas. Pergamentas arba papirusas, ant kurio rašyta antrą kartą nuskutus ankstesnius įrašus), feniksas, kuris ne kartą buvo sulygintas su žeme, bet kaskart atgimdavo. Kad mano ciklo idėja būtų suprantamesnė, pasakysiu porą žodžių apie kitus tomus. Antrosios knygos veiksmas vyksta per Šiaurės karą ir didžiąją maro epidemiją, trečiosios – XVIII a. viduryje, palyginti ramiu laikotarpiu. Tačiau kaip tik tada Vilniuje kilo trys didžiuliai gaisrai. Taigi miesto atgimimo po katastrofos siužetinė schema išlaikoma visose knygose.– Kai perskaičiau pirmąjį tomą, man buvo labai įdomu, kaip toliau klostysis dvynių Uršulės ir Kazimiero ir Jono Kirdėjaus Bironto likimas. Truputį liūdna, kad kitas tomas prasidės ne nuo tos pačios vietos, kurioje baigėsi ankstesnysis, o tik po pusšimčio metų.
– Kiekvienas tomas pasakoja vienos šeimos kartos istoriją. Lygiai taip, kaip negalime apeiti savo tėvų likimo ir patys formuojame savo vaikų likimą, skaitytojai sužino tolesnę Uršulės, Kazimiero ir Jono istoriją tarpiškai – per pasakojimą apie jų palikuonius. Trečiojo romano herojus – Kazimiero anūkas.
– Antraeilių personažų aprašymai knygoje pribloškiami, pavyzdžiui, dviejų Vilniaus vienuolynų vyreniųjų portretai. Viena jų išdidi ir godi, kita simpatiškesnė, bet labai valdinga. Ar buvo jų prototipai? Kaip brėžėte ribą tarp istorinės tiesos ir meninės išmonės?
– Konstancija Sokolinskaitė – realus personažas. Ji parašė knygą „Dangiškasis lobynas“ apie Sapiegų Madonos atvaizdo iš Vilniaus šv.Mykolo bažnyčios stebuklus. Tikrais įvykiais paremta Žano de la Marso, prancūzo, varpų meistro, liejusio varpus Vilniui ir vaidinančio svarbų vaidmenį mano kūrinyje, istorija. Tačiau apie XVII a. Vilnių išlikę ne tiek jau daug detalios informacijos.
Kituose tomuose, kurių veiksmas vyksta vėliau, turiu daugiau galimybių. Trečiajame romano tome kiekvienas herojus – istorinis personažas. Net ir prekeiviai – mes žinome XVIII a. vidurio Vilniaus pirklių pavardes. Todėl stengiausi romanuose kiek įmanoma paisyti istorinės tiesos, nors rašytojo užduotis – atgaivinti, „sužmoginti“ istorinius personažus.
- Jums pavyko taip tiksliai aprašyti Vilnių, kad jūsų romanų motyvais jau rengiamos teminės ekskursijos.
–
Labai tuo džiaugiuosi, vadinasi, mano knygas ne tik malonu skaityti, bet jos skatina ir veikti, žadina susidomėjimą istorija. Vilniaus turizmo informacijos biuras pastebėjo, kad turistai klausinėja apie mano knygų veiksmo vietas. Parengiau tris maršrutus pagal tris tomus – dabar tai populiariausios ekskursijos po miestą. Partneriais tapo Vilniaus universiteto biblioteka ir Lietuvos nacionalinis muziejus. Žmonės gali pamatyti knygas, kurias studijavo Kazimieras ir Jonas Kirdėjus – Blaviano „Geografiją“, Theodoro de Bry „Amerikos atradimą“, kitus tos epochos daiktus.- Jūsų trilogija Lietuvoje labai populiari, bet neišvengta ginčų. Dėl ko jų kilo?
– Daugiausia problemų kilo dėl kalbos. Rašiau lietuviškai, bet vartojau daug polonizmų ir archaizmų. Lietuvoje kalbos politika labai griežta, lenkai negali vartoti raidės w, rašytojų ir mokslininkų gyvenimas labai apsunkintas. Tai kažkokia sovietinė atgyvena, kai už svetimybes galima gauti net baudą. Bet rašydama apie XVII a. Vilnių aš, žinoma, vartojau daug archaizmų ir polonizmų. Antrasis ir trečiasis tomai problemų nekelia, matyt, todėl, kad literatūros kritikai mane gina pabrėždami, jog polonizmai šiuo atveju pagrįsti kuriant ano meto miesto vaizdą.
- Lietuvoje įstatymas riboja leidžiamą polonizmų kiekį knygoje. Ar nesunku rašyti turint galvoje, kad lietuvių bendrinėje kalboje daug polonizmų?
-
Taip, tai truputį keista, kažkokia kova su vėjo malūnais. XVII a., tuo metu, kuris vaizduojamas knygoje „Silva rerum“, Vilniuje skambėjo visas kalbų choras: lotynų, prancūzų, lenkų, lietuvių. To meto Vilniaus lenkų kalba skyrėsi nuo tos, kuria kalbėta Lenkijoje, lietuvių kalbos kilmės žodžių gausa. Juos mes palikome lenkiškame leidinyje, kad skaitytojas galėtų pajusti laiko dvasią. Kalbos problema – viena priežasčių, dėl kurios mano knygose nėra dialogų. Rašau lietuviškai, bet nenorėjau nei imituoti, nei versti į lietuvių kalbą lenkiško Vilniaus dialekto. Išėjo taip, kad mano herojai – „nebylus choras“, o tai priartina romano poetiką prie šeimos legendų, kurios perpasakojamos iš kartos į kartą trečiuoju asmeniu, be dialogų.- Jūs aprašėte Vilnių, kuriame iš esmės nėra lietuvių. Vienintelė išimtis – Jonelio, Uršulės ir Kazimiero draugo, šeima. Jūsų romano veikėjai – lenkai, prancūzai, italai...
– Nėra reikalo abejoti mano romanų istorinėmis realijomis, juolab esu apsigynusi disertaciją iš XVII a. kultūros ir meno, o prieš rašydama romaną dešimt metų studijavau šaltinius. Parašiau tiesą, tai patvirtina ir mano pažįstami mokslininkai. XVII a. Vilniuje buvo keturi rajonai – katalikų (lenkų ir lietuvių), sentikių (stačiatikių), žydų ir protestantų (vokiečių). Miesto etninį vaizdą papildė universitetas, kuriame buvo stipri lotyniškoji tradicija, daug ispanų advokatų, italų muzikantų. Vilniuje nebuvo vienos iškirtinės tautybės.
- Tomas Venclova apie Vilnių kalbėjo: „Mane stebina, kad trijose svarbiausiose miesto kalbose jis skirtingų giminių: jidiš – moteriškosios, todėl žydai jį dažnai vadina motina, lietuvių – vyriškosios, nes lietuviams Vilnius – tėvas. O lenkams Wilno – niekatrosios giminės, kaip vaikas. Trys tautos taip skirtingai mato tą patį miestą.“
– Būtent taip.
- Kaip jūs manote, ar lietuvių požiūris į bendrą lietuvių ir lenkų istoriją gali pakisti?
-
Nuo 1863 metų sukilimo carinės Rusijos politika buvo grindžiama taisykle „divide et impera“ (skaldyk ir valdyk), t. y. lenkų ir lietuvių supriešinimu. Sovietiniais laikais ta tendencija išliko, o jos pėdsakų iki šiol galima rasti lietuviškuose istorijos vadovėliuose. Tačiau padėtis kinta. Mokslo darbai, bendros konferencijos, projektai, tyrimai teikia viltį, kad sugebėsime susitaikyti ir drauge pažvelgti į mūsų bendrą istoriją. Lietuvių įprotis laisvai elgtis su istorijos faktais, per maža pagarba istorijai keičiasi mūsų akyse.Sprendžiu ir iš reakcijos į mano knygas. Aš vaizduoju epochą, kuri kolektyvinėje lietuvių sąmonėje turi neigiamą konotaciją – sovietinėse mokyklose mokė, kad tai buvo baisūs 300 metų, per kuriuos sulenkėję bajorai pragerinėjo valstybę. Aš apie bajorus rašau pozityviai, ir lietuviai pamėgo mano knygas.
Parengė Milda Augulytė
