Bet „Malonumų rūmuose“ atsiveria ir naujas pasaulis: XX amžiaus pradžios prestižiškiausi kurtizanių namai Šanchajuje. Portalas goodreads.com pažymi, kad romane pasakojama apie Lulu Mintern, amerikietę, kurtizanių namų Kinijoje savininkę, ir jos dukterį Violetą. Drastiškai susiklosčius aplinkybėms, Violetai pačiai tenka tapti kurtizane ir taip užsidirbti pragyvenimui.
Interviu literatūriniam tinklalapiui goodreads.com A.Tan pasakoja apie tapatybės paieškas, apie tai, kas jai kelia juoką, ir apie sukrečiančius jos močiutės gyvenimo faktus.
- „Malonumų rūmų“ siužetas – vienos išdavystės. Ar jūs dažnai galvojate apie išdavystę?
– Aš žinau, kas yra išdavystė. Būti paliktai – jau išdavystė. Žmonių, kurie išdavė, į savo gyvenimą nebeįsileidi. Nesvarbu, ar jie tave paliko fiziškai, ar tiesiog apvylė, nepateisino pasitikėjimo. Kai mirė tėvas, jaučiausi išduota. Galvojau: „Kaip tu drįsai palikti mane vieną, bejėgę, su šita motina?“ Net jeigu palieka ne savo noru.
Mano motina paliko tris dukteris (dvi pirmos dukterys – iš pirmosios santuokos dar Kinijoje. – Vert. past.). Jas turėjo kamuoti prieštaringi jausmai: juk motina – tas žmogus, kuris turėtų apsaugoti nuo nelaimių, o ji padarė jas nelaimingas. Išdavystė, apleidimas – tai mūsų giminės prakeiksmas.
Mano motina savo mamos neteko būdama devynerių, močiutė nusižudė. Tai irgi išdavystė, mama liko viena. Ir mūsų šeimoje tai pasikartojo. Motina palieka dukterį, ši palieka savo vaikus. Aš neturiu vaikų, neturiu ko palikti.
- Violeta – pusiau amerikietė, pusiau kinė, romane ji visą laiką dėl to kankinasi.
– Violeta, jos asmenybė nuolat keičiasi be jos valios ar noro. Kinijoje ji save laiko pranašesne – ji išlepinta amerikietė. O paskui ji staiga tampa pusiau kine, dar vėliau – palikta maža mergaite, paskui aukščiausios klasės kurtizane, kol galiausiai jos populiarumas ima blėsti ir ji atsiduria ant nežinios slenksčio.
Tiek skirtingų asmenybės pusių! Jai tenka rinktis: laikytis vieno požiūrio ar keistis, paminti išdidumą ar likti išdidžiai – apie tai mėginau pasakoti. Tai ne mano gyvenimo istorija, bet iš dalies aš esu tai patyrusi. Dvilypumas. Įsivaizduoji, kad esi vienokia, o paskui atsiduri kitokiame pasaulyje, ir daugybė dalykų pasikeičia. Vienas ryškiausių tokių pokyčių mano gyvenime įvyko paauglystėje, kai persikėlėme gyventi į Šveicariją.
Staiga žmonės ėmė visai kitaip į mane žiūrėti (tikrąją to žodžio prasme – žiūrėti). Staiga tapau egzotiška ir patraukli. O prieš tai mokykloje jausdavausi bjauri. Tada ėmiau galvoti: „Nuostabu. Atsidūriau pasaulyje, kuriame žmonėms atrodau seksuali.“ Bet iš to nieko gero, ypač kai tave dar kėsinasi išprievartauti. Vėl tos tapatybės paieškos. Arba grįžti į Kiniją ir staiga atsiduri kitoje šviesoje – suvoki, kad esi amerikietė. Tokie dalykai mane tiesiog stulbina. Violetos personažu mėginau juos išsiaiškinti.
- Jūsų motina yra viešai pasidžiaugusi, kad papasakojote giminės istorijas. Pasak jos, kai perrašai praeitį, gali ją pakeisti. Jūs tuo tikite?
– Ji tikėjo, kad praeitį galima pakeisti. O aš vis galvojau: „Pala, ką tai reiškia?“ Ji pati visą laiką tą praeitį slėpė, nes buvo gėda. Ir niekas niekada nebūtų prisiminęs, kiek prisikentėjo jos motina, kiek prisikentėjo ji pati. O kai papasakoji apie tai pasauliui, viskas pasikeičia. Visi sužino. Tai jau nebėra paslaptis, ir žmonės tave užjaučia. Skaitydami istorijas apie tai, ką išgyveno ji ir ką išgyveno jos motina, žmonės joms simpatizuoja, net tapatinasi su jomis. Net jei tai išgalvotos istorijos, net jei tai tik literatūra.
Mano mama buvo labai atvira, net, sakyčiau, naivi, aš iš dalies tą naivumą irgi paveldėjau. Žmonės dažnai man sako: „Jūs tokia drąsi, kad tai pasakojate.“ O aš galvoju: „Ką tokio drąsaus aš čia pasakiau?“ Arba užsimenu apie ką nors, o jie sako: „Oi, aš niekada šito viešai nepasakyčiau.“
- Pasakoti tiesą apie save tikrai reikia labai daug drąsos.
– Viską, ką esu sakiusi apie savo motiną, galėčiau pasakyti ir jai į akis. Bet mes vis dėlto skirtingos – ji be galo atvirai kalba ir apie savo seksualinį gyvenimą! Be smulkmenų, žinoma. Ji gali pasakoti, ką vienas ar kitas vyrukas mėgino daryti lovoje, apie dvi moteris lovoje arba kaip vertė ją stovėti, pridėjęs prie galvos pistoletą, arba kaip ji apsimetė, kad jai paleido vidurius, kad nereikėtų mylėtis... Visokių juokingų dalykų. Jau įkopusi į aštuntą dešimtį ji susitikinėjo su vienu vyru ir vis pasakodavo man: „Jis liečia mano odą ir sako: kokia švelni, kaip jaunos mergaitės.“
O aš galvodavau: „Nenoriu šito girdėti iš savo motinos lūpų!“ O dar ji mėgdavo sakyti: „Ak, prikankino tavo brolis. Mudu su tavo tėčiu negalėjom mylėtis visą mėnesį.“ Ir panašiai.
O aš galvodavau: „Nenoriu nieko žinoti apie tai, kaip mylėjosi mano tėvai!“ Ir nesvarbu, kokio esu amžiaus, nesvarbu, kad esu atvira, – šito girdėti aš nenoriu. Toks gal buvo ir šios knygos trūkumas, nes apie intymius dalykus aš viešai nekalbu. Negalėčiau pasakoti apie savo seksualinį gyvenimą, apie tai, kad mano vyrui mano oda atrodo švelni, ar panašiai.
Bet teko parašyti sekso scenų. Iš pradžių jų nebuvo, tada mano redaktorė, nepriklausoma, ne leidyklos redaktorė Molly pareiškė: „Veiksmas vyksta kurtizanių namuose, romane privalo būti bent viena kita sekso scena.“ O man buvo taip baisu, kad žmonės nepagalvotų, jog tos scenos – iš mano gyvenimo.
– O kas čia baisaus, jei žmonės pagalvos, kad jūsų seksualinis gyvenimas nuostabus?
– Na, kažin ar jis toks jau nuostabus (juokiasi). Tiesiog nenoriu, kad žmonės tapatintų mane su heroje. Tame yra kažkas labai šiurpaus. Tu stovi priešais, o jie galvoja, kad knygoje aprašytas autorės gyvenimas.
Man baisu rašyti ir žiauraus sekso scenas. Savo redaktoriaus Dano Halperno (beje, jis puikus) vis prašiau: „Danai, neleiskite man rašyti šiurkščių sekso scenų.“ Jis atsakė: „Žinote, aš esu tikras sekso scenų ekspertas. Kaip tik dabar redaguoju Naomi Wolff „Vaginą“.“
– Ar pradėdama rašyti romaną daug žinojote apie kurtizanių gyvenimą?
– Bijojau, kad bus sunku apie tai rašyti, nes egzistuoja daugybė klišių – erotika, Rytai... Bet buvau tiesiog apsėsta šios minties. Kai radau močiutės nuotrauką ir ėmiau įtarti, kad ji buvo kurtizanė...
Tai sukrėtė, nes šeimos legendose ji paversta šventąja, mitiniu personažu. Visi pasakojo, kad ji buvo labai senamadiška, tyli, laikėsi tradicijų, niekur neidavo iš namų.
O pažiūri į nuotrauką ir negali patikėti, kad ji buvo senamadiška, laikėsi tradicijų ir sėdėdavo namuose.
Pasigilinusi aptikau prieštaravimų giminaičių pasakojimuose. Mano dėdei, kuris jaunystėje negyveno su močiute, bet nuolat ją lankydavo, ji buvo dorybės įsikūnijimas. Mano mama, kuri gyveno kartu ir tada, kai ji našlavo, ir atsiradus turtingam vyrui, prisimena, kad močiutė nuolat skųsdavosi, kaip nuobodu gyventi Šanchajuje.
– Kokia buvo jūsų pirma reakcija pamačius nuotrauką?
– Buvau sukrėsta. O paskui pamėginau įsivaizduoti, koks buvo jos gyvenimas, kodėl taip atsitiko, kaip ji jautėsi? Bet vienas dalykas mane džiugina – ji nebuvo senamadiška ir tyli moteriškė. Taigi patyriau ir sukrėtimą, ir savotišką džiaugsmą. Smagu, kad močiutė nebuvo tyli, gyvenimo užguita moteris.
– Sakėte nenorėjusi rašyti apie kurtizanes, nes tai dvelkia Rytais. Juk yra žmonių, kurie Kinijos kultūrą įsivaizduoja tik iš jūsų knygų. Ar jaučiate atsakomybę dėl to?
– Žinoma, reikia galvoti, kaip tai suvoks skaitytojai. Bet, kita vertus, mano tikslas – ne žmones šviesti. Yra tikinčių, jog rašytojas – tai mokytojas.
Aš ne mokytoja.
Aš pati rašydama mokausi. Esu sulaukusi kritikos dėl to, kad mano aprašomos motinos kalba netaisyklinga anglų.
Kai kas vis dar įsivaizduoja, jog atvykę čia suaugę žmonės gali staiga imti ir prabilti taisyklinga anglų kalba. Mano sukurti charakteriai buvo ne tokie, kokių šie skaitytojai tikėjosi.
Tad iš pradžių, kai pasirodė pirmos mano knygos, galvodavau: „Ak, aš tik stiprinu stereotipus.“ O paskui nusiraminau: „Ne, skaitytojai irgi nėra kvaili.“
– Šioje knygoje kinų lemtį priešpriešinate amerikietiškam likimui. Ar galite paaiškinti, kuo jie skiriasi?
– Sunku paaiškinti be konkrečių pavyzdžių. Bet žmonės šiuos terminus ne visai teisinga supranta. Amerikiečiai nesuvokia, kad kinams lemtis yra kažkas, kas tiesiog nutinka. Ir dažniausiai tu ją priimi. Tai viršesnė jėga, negali jai pasipriešinti. Amerikiečiams likimas iš dalies priklauso nuo aplinkybių, tad teoriškai tu gali jį rinktis.
Gali pasukti kitu keliu ir pakeisti savo likimą. Kad ir išsilavinimas: gali būti gimęs skurdžiumi, gyventi tarp žmonių be jokio išsilavinimo, bet tai nėra tavo lemtis – gali tai pakeisti.
O Kinijoje, jeigu jau ištiko tokia lemtis ir gimei skurdžioje šeimoje, nieko nebepakeisi, kitos nepasirinksi. Violeta auklėta ir kinų, ir amerikiečių kultūros.
Ji tiki, kad gali pasinaudoti savo amerikietiška tapatybe ir išsisukti iš be tokios situacijos. Bet atsiduria kitokiame pasaulyje, kur jos amerikietiškumas, deja, neveikia. Jos mylimasis gimė kinų šeimoje, ir tai jo lemtis.
Negalima pakeisti fakto, kad jis yra kinas ir tokia jo šeima. O ji to nesupranta. Žinoma, pasirinkimas yra svarbu. Svarbu suvokti, kiek tu gali pakeisti gyvenimo aplinkybes. Gali rinktis vieną arba kitą.
– Kai rimtai ėmėtės rašymo, buvote jau įpusėjusi ketvirtą dešimtmetį. Kas atsitiko?
– Aš išsikėliau labai kuklų tikslą: kai sulauksiu septyniasdešimtmečio, mano kūryba jau bus publikuota kokiame nors gerame nedideliame žurnale, tokiame kaip „Grand Street“.
Tikslas buvo rimtas. Ir visai realus.
Man regis, žmonės netenka drąsos sakydami: „Tapsiu rašytoju, po metų mano knygą išleis, o tada aš išspręsiu visas savo bėdas.“ Šiaip ar taip, man gyvenime sekasi, man nereikia rašyti tam, kad išspręsčiau kokias nors bėdas. Noriu rašyti, nes tai gilina.
– Kuria prasme „gilina“?
– Moko geriau suprasti pasaulį ir save. Suprasti, kuo tiki, kaip save matai. Labiausiai rašymas padeda ieškant tapatybės.
Vis prisimenu George‘o Orwello esė „Kodėl aš rašau“ (Why I Write): svarbiausia priežastis – domėjimasis savimi, savotiškas egoizmas. Ir gerai. Manau, tai būdinga daugeliui iš mūsų.
Žaidžiame žodžiais, bet kartu norime daugiau sužinoti apie tai, ką galvojame, kaip mūsų sukurti veikėjai derės su mūsų instinktais ir intuicija, mūsų požiūriu į žmogaus prigimtį. Tai didelė dalis mūsų tapatybės. Jaučiu, kad tai gali būti priežastis, kodėl ėmiausi rašyti. Vienintelė.
– Ar prieš tapdama rašytoja irgi tiek daug mąstydavote apie žmogiškąją prigimtį ir tapatybę?
– Mąstydavau, tik gal šitaip to neįvardydavau. Vienas netrumpas mano gyvenimo laikotarpis buvo susijęs su darbu, kurio ėmiausi iškart po to, kai nužudė mano bičiulį.
Dirbau su vaikais iki penkerių metų, turinčiais kalbos ir kalbėjimo sutrikimų. Tekdavo būti šalia tėvų, kai šie išgirsta, kad jų vaikui kažkas negerai, kad jis nebus toks tobulas, apie kokį jie svajojo. Jie būdavo sukrėsti. Ir tas sukrėtimas aidu vis kartodavosi, kol galiausiai jie įsisąmonindavo, kad vaikas tikrai normaliai nekalbės. Arba visai nekalbės.
Su tokiais tėvais dirbau. Ir dažnai verkdavau drauge su jais. Sakydavau: „Pamėginkim išsiaiškinti, kas jį domina, apie ką jis nori kalbėti.“ Juk galų gale net gerokai protiškai atsilikęs vaikas nori bendrauti kaip visi. Teko iš naujo permąstyti, kas yra meilė, netektis, viltis. Tai, man regis, kaip niekas kitas leido pažinti žmogiškąją prigimtį.
Kitas gyvenimo etapas – labai liūdnas laikas: mirė mano brolis, mirė tėtis, nužudė draugą, paskui susirgo mama, po kelerių metų susirgo mano redaktorė, tada jos abi mirė...
Praradimų, gedėjimo ir meilės laikas, man regis, priverčia mus galvoti apie žmogaus prigimtį. Laikui bėgant keičiasi ir požiūris į save, savo tapatybę.Tai viena iš temų, kurią gvildenu savo knygose. Žmonės to nesuvokia. Jiems atrodo, kad rašau apie kažką konkretaus. Pavyzdžiui, apie Ameriką.
– Viena skaitytoja klausia, ar jūsų balsas, kalbėjimo būdas laikui bėgant pasikeitė?
– Įdomus klausimas. Žinoma, turėjo pasikeisti, nes kalbėjimas atspindi tavo požiūrį į gyvenimą. Kai buvau trisdešimt penkerių, turėjau gerokai daugiau klausimų.
Ieškojau atsakymų, ir mano pasaulis keitėsi. Viena vertus, liko lyg ir toks pat, bet mano gebėjimai stebėti ir atsirinkti klausimus pasikeitė.
Tikiuosi, netapau ciniškesnė. Pirmoje knygoje, ko gero, kalbėjau kiek naivokai. O dar naiviau tada vertinau publikavimo galimybes. Mano balsas nebuvo tvirtas. Dabar ėmiau galvoti, kaip į mano rašymą reaguoja žmonės, o tai nėra gerai, nes kartais imu ir pakeičiu tai, ką turiu pasakyti. Paskui tenka grįžti, braukyti. Tai susiję su tuo, kad esu visatos vedlė.
- Knygų visatos?
– Taip. Nežinau, ar daug kas vaikystėje įsivaizduodavo, kad kuria tą pasaulį, į kurį žvelgia. Viskas, ką mato tavo akys, sukurta tavo vaizduotės, tai yra gyvenimas, tavo vaizduotė yra gyvenimas. Jei nebūtų tavęs, nebūtų ir šio pasaulio. Jaučiuosi pakerėta gamtos pasaulio, įžvelgiu paraleles tarp gamtos ir žmogaus gyvenimo. Ir imuosi veiklos.
Turiu draugų biologų ir jūrų biologų, mes keliaujame į įvairiausias pasaulio vietas, be jų niekada ten negalėčiau atsidurti. Štai prieš porą dienų su jūrų biologu lankiausi prie Tahou ežero. Aš iš tų, kurie nė už ką nesimaudys šaltame vandenyje. Net į baseiną, jei vandens temperatūra nesiekia +28 C, nė už ką nelįsiu.
Bet su šituo žmogumi aš narsiai apsivilkau šlapią naro kostiumą ir apsiaviau plaukmenis. Ten dabar neršia lašišos. Ir mane vandenyje supo milijonai mirguliuojančių lašišų, jaučiausi lyg atsidūrusi kitame pasaulyje.
Šito aš siekiu ir rašydama romanus – noriu nerti į tas vietas, kuriose nesu buvusi, ir jas ištirti. Aprašyti. O aprašyti gali tik pasakodamas istoriją.
Jei pasakyčiau: „Mačiau būrį neršiančių lašišų. Jos buvo raudonos spalvos“, – būtų viena. Ir visai kas kita, kai pasakoju, kad bijau šalto vandens, kaip sunku buvo pasiryžti į jį šokti...
Kaip šviesėja tamsus vanduo ir staiga atsiduriu prie lašišų sienos, ką aš tada jaučiu, ką man tai reiškia, kaip tos žuvys primena dar kažką iš mano gyvenimo, kažką, kas jau mirė, bet tai labai gražu...
Taip aš rašau knygas. Toks mano balsas. Pradėdama naują knygą aš vis geriau suprantu, koks tas balsas ir ką noriu pasakyti. Daug geriau, nei rašydama pirmą romaną.
- Ką šiuo metu skaitote?
– „Wieghts and Measures“, ją parašė Josephas Rothas. Man rodos, apie 1930-uosius. Tokia paprasta kalba, kad negaliu atsistebėti, kaip jam tai pavyko. Tas kalbos paprastumas, aišku, tariamas. Kaip ir Kafkos. Arba Jamaicos Kinkaid. Bet sakiniai akimirksniu užburia, pakeri visą pasaulį. O romanas toks trumpas.
– Kokia knyga jums yra padariusi didžiausią įtaką?
– Louise‘os Erdricho romanas „Love Medicine“, Charlotte‘s Bronte „Džeinė Eir“, Amy Hempel „Reasons to Live“ ir Vladimiro Nabokovo atsiminimai „Kalbėk, atmintie“. Be to, knygos apie medicinines anomalijas.
– Ar turite keistų rašymo ritualų?
– Turėjau. Labai gaila, bet juos pakeitė elektroninio pašto skaitymas. Ir tai negerai, nes prisikemšu galvą, o juk turėčiau atvirkščiai – išvalyti mintis prieš imdamasi rašyti. Jaučiu, kad reikia šio įpročio atsisakyti. Dar ieškau nuotraukų, vaizdų, kurie įkvėptų rašyti.
Kartais mane ištinka rašymo krizė, apima neviltis, nes negaliu pagauti esmės, prisikasti iki branduolio, arba lyg verpetas įtraukia praeitis... Tada žiūrinėju nuotraukas.
Rašydama „Malonumų rūmus“ pasižiūrėdavau į močiutės arba mamos nuotraukas ir sugrįždavau į realybę, į istoriją, kurią pasakoju. Kartais įsijungiu muziką, užsidedu ausines, kad atskirtų nuo išorinio pasaulio. Šios knygos muzika buvo Ango Lee filmo „Geismas, įspėjimas“ (Lust, Caution, 2007) garso takelis. Kai kurios dainos ten tokios graudžios, bet gražios... Įsijungdavau norėdama išlaikyti tokią nuotaiką.
Netekau gero bičiulio Oscaro Hijueloso. Pamenu, kartą laiške paklausiau, kokie jo rašymo ritualai. Jis atrašė: „Jokio pašto, jokio televizoriaus, jokio sekso – kol neparašau dešimties puslapių.“ Vėliau, kai skundėsi, kad negali pabaigti knygos, paklausiau: „O tu laikaisi to, ką sakei? Na, jokio pašto, jokio...“ Jis atsakė: „Negaliu patikėt, kad aš taip rašiau.“
Parengė Eglė Albinaitė