Peteris Pomerantsevas – Londone gyvenantis prodiuseris ir žurnalistas, jo straipsnius spausdino New Yorker, Newsweek, Le Monde Diplomatique ir daugelis kitų įtakingų leidinių.
2006-aisiais nuvykęs į Rusiją autorius pateko į sensacingą televizijos virtuvę, jam buvo prieinamos paslaptingiausios istorijos, P. Pomerantsevas tapo netikėčiausių pasakojimų liudytoju, jo pašnekovai – nuo propagandos lyderių iki Sibiro banditų, nuo skurdžių prostitučių ir perkarusių manekenių iki į Londoną persikrausčiusių turtuolių.
Autorius atskleidžia politinį bei moralinį naujosios Rusijos paradoksą: toje šalyje niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma. Profesionalūs žudikai jaučiasi kaip tikri menininkai, režisieriai virsta Kremliaus propagandos įrankiais, smogikų grupuotės – šventaisiais kariais. Tokia yra švytinti siurrealistinė XXI a. Rusija. Tai pulsuojantis naujų pinigų ir naujos galios pasaulis, vienvaldystė ir iššūkis Vakarams. Čia viskas keičiasi taip greitai, kad nutraukiami bet kokie saitai su realybe ir net diktatūra tampa realybės šou.
Leidykla „Sofoklis“ siūlo paskaityti ištrauką iš P. Pomerantsev knygos „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma. Nuotykiai naujojoje Rusijoje“.
Ištrauka „Mūsų laikų herojus“
– Mes, banditai, įvedėme mieste drausmę. Čia buvo pilna narkomanų, prostitučių, ilgaplaukių paauglių. Dabar jie nedrįsta rodytis viešumoje. Parodėme, kas čia valdo. Savo vyrams net rūkyti neleidžiu. Jei nors vienas iš mano vaikinų viešumoje prisigertų, gerai įkrėsčiau į kailį.
Vitalijus čia tikra įžymybė. Kai einame gatve, plačiapetės merginos trumpais sijonėliais stabteli, kad su juo nusifotografuotų.
Kai sustojome prie mokyklos, vaikai pamatė jį pro langą ir išlėkė į lauką. Apsupę Vitalijų, kišo matematikos vadovėlius, namų darbų bloknotus, kad jis pasirašytų. Mokytojai geraširdiškai šypsojosi.
Vitalijaus naujas filmas buvo apie jo paauglystę, tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimtų metų pabaigą, kai pasirodė pirmieji banditai kartu su pirmaisiais verslininkais. Kitą dieną Vitalijus jau organizavo paauglių atranką savo vaidmeniui. Prie kultūros ir poilsio rūmų, buvusio sovietinių laikų teatro, susirinko minia jaunuolių. Tėvai paėmė sūnus iš mokyklų ir atgabeno juos į atranką jauno Vitalijaus ir jo gaujos vaidmenims.
– Noriu, kad mano sūnus žinotų istoriją, – pasakė vienas tėvas. – Banditai suvienijo šį miestą ir palaiko jame drausmę. Vitalijus vykdė atranką repeticijų kambaryje, ant kurio sienų kabėjo Čechovo ir Stanislavskio nuotraukos. Stanislavskis sukūrė aktorių rengimo metodiką, kuri tiesiog vadinama Stanislavskio sistema. Vitalijus prašė berniukų tik pereiti per kambarį.
– Turite eiti kaip banditai, lyg tikrai jais būtumėte. Nesidairykite į šalis. Neatrodykite įsitempę. Įsivaizduokite, kad visi į jus žiūri. Lėtai. Eikite lėtai. Čia jūsų teritorija.
Jis išsirinko keletą berniukų. Jie labai jaudinosi. Vitalijus išrikiavo juos visus prie sienos ir peržiūrėjo, mėgindamas išsirinkti tinkamiausią vaidmeniui.
– Per žemas. Per storas. Per garsiai kalbi. O, tu tiksi, tik turėsi nusikirpti tą garbaną nuo kaktos.
Vaikinas, kurį jis išsirinko, buvo labai tylus (ir geriausiai atrodantis), vardu Mitia. Istorijos studentas vietinėje kolegijoje. Jis nerodė jokių emocijų dėl Vitalijaus vaidmens – o gal jau buvo pradėjęs vaidinti.
Vitalijus jį nusivežė į netoliese esantį parką pamokyti, kaip vaidinti.
– Ar matai ten vaikus? Tuos, kurie geria alų prie anų suolų? Noriu, kad prieitum prie jų ir lieptum nešdintis iš čia. Ir liepk susirinkti šiukšles. Elkis taip, lyg būtum šios vietos savininkas. Kalbėk tyliai. Tvirtai. Tiesiog duok nurodymus. Leisk jiems suprasti, kad yra, kas stovi už tavęs. Įsivaizduok, kad tu esi aš.
u užduotimi. Pauzėse tarp jo žodžių buvo galima justi grėsmę. Geriantiems berniukams jis liepė nešdintis. Kai jie jau ėjo, mestelėjo pažeminančius žodžius: „Nepamirškit susirinkti šiukšlių.“ Tai buvo panašu į Vitalijų: jis visuomet mėgino įterpti ką nors žeminančio („Ta tavo filmavimo kamera tokia maža, Piotrai, ar neturi tikros kameros?“ – vis klausdavo manęs. Arba sakydavo: „Visai nežinai, kaip imti interviu; ar man reikės tave mokyti?“).
Mitia atrodė geras vaikinas, kuris baigs universitetą ir tikriausiai darys karjerą kokioje nors valstybinėje korporacijoje, bet jo elgesys, jo stilius jau buvo tikro bandito.
– Ar manote, kad Mitia galėtų būti toks puikus banditas kaip jūs? – paklausėme.
– Jis turi potencialo, – pasakė Vitalijus, – bet jam truputį trūksta kietumo. Jo amžiuje aš jau sėdėjau kalėjime už reketą.
Nuvažiavome susitikti su Vitalijaus tėvais. Tikėjausi, kad jie padės išsiaiškinti, kodėl Vitalijus tapo toks, bet nusivyliau. Vitalijaus tėvas buvo sunkiai dirbantis fabriko darbininkas, tankų detalių suvirintojas. Jis buvo mažo ūgio, drovus ir kalbėjo apie žvejybą. Vitalijaus motina, truputį apgirtusi, bet mandagi, buvo gražiai sutvarkiusi namus. Atrodė, jog jie patys bijo Vitalijaus, o jis juos taip niekina, kad net neužėjo į butą.
– Mokykloje Vitalijus buvo padauža, – pasakė tėvas. – Labai tikėjomės, kad kalėjimas jį apramins. Manėme, kad išėjęs iš kalėjimo susiras normalų darbą ginklų fabrike, bet kai jį pamatėme, supratome, kad jis jau yra nusikaltėlių autoritetas.
Kalėjimas buvo Vitalijaus mokykla. Ši Sibiro dalis buvo pilna tokių mokyklų. Kur bepažvelgsi, visur spygliuotos vielos, stebėjimo bokšteliai, betoninės tvoros. Mes nufilmavome interviu su Vitalijumi, jam žiūrint į pirmąją savo įkalinimo vietą.
– Štai čia visko išmokau, – pasakė jis. Pirmą kartą pamačiau šiek tiek sentimentalumo. – Čia teko įrodyti, jog esu tikras vyras, ne bailys. Čia neverki, neliežuvauji, neleidi niekam tau komanduoti. Tik pasakai, ką turi mintyse, kalbi lėtai, o jei ką nors pažadi, pažadą išlaikai.
Pirmą kartą Vitalijus kalėjime sėdėjo penkerius metus. Ten pakliuvo tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt aštuntais metais.
Kai išėjo iš kalėjimo tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt trečiaisiais, pasaulis, kuriame jis užaugo, jau buvo pasikeitęs. Sovietų Sąjungos nebebuvo. Tie, kurie anksčiau buvo kažkuo, dabar tapo niekuo.
Mokytojai, policininkai ir teisėjai negaudavo atlyginimų. Fabrikų darbininkai gamino šaldytuvų ir traukinių detales, kurių niekam nereikėjo. Karo veteranai tapo bepinigiais pensininkais. Kai pirmąkart sėdo į kalėjimą, tokie kaip Vitalijus buvo laikomi špana, padugnėmis, pasmerkti gyventi visuomenės užribyje. Dabar staiga jis pajuto, kad atėjo jo laikas.
– Kodėl turėčiau už grašius dirbti fabrike kaip mano tėvas? Tai būtų beprotybė.
Vienintelės vertybės šitame naujame Usurijske buvo automobiliai ir pinigai. Banditai galėjo tai gauti greičiau nei kiti ir tiesesniais būdais. Bet jie ne vien tik plėšė ir vogė.
Verslininkai kviesdavosi juos į pagalbą, kai reikėdavo sudaryti sandėrius (jei kuris nors iš partnerių nesilaikydavo duoto žodžio, banditai jį pašalindavo); paprasti žmonės labiau kreipdavosi į juos nei į abejingus policininkus, kai reikėdavo sugauti prievartautojus ar vagis. Banditai tapo įtakingu sluoksniu, tais klijais, kurie viską suklijuoja.
Niekas nežinojo, kaip elgtis šiame naujame pasaulyje: senieji sovietiniai elgesio modeliai nebetiko, o vakarietiški dar buvo menkai žinomi. O banditai veikė pagal jiems gerai pažįstamą kalėjimo kodeksą, kuris nepakito per perestroiką. Ir tai juos pavertė kažkuo daugiau nei chuliganais, kurių bijoma.
Jie buvo vieninteliai žmonės toje sutrikusioje, naujojoje Rusijoje, kurie žinojo, kas jie yra ir kokias vertybes gina. Dabar, dvidešimt pirmame amžiuje, nors daugelis banditų jau nebe banditai, jų elgesio modelis daug kur prigijo.