Sakinio eiliniu kukliai pasivadinęs R.Rastauskas (RoRa), po Kūčių meno galerijoje persikūnijęs į savo kūrybos skaitovą, sulaukė nemažai nuo vaišių stalo pakilusių, jau ir dvasinio peno ištroškusių grožinės literatūros gerbėjų. Juos sudominusi naujausia RoRa esė rinktinė „Trečias tomas“ užbaigia prieš dešimtmetį pradėtą žanrinę trilogiją.
Už kitas anksčiau išleistas eseistikos knygas „Kitas pasaulis“ (2005) ir „Privati teritorija“ (2009) R.Rastauskui skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
Senamiestyje įsikūrusios Baroti galerijos skliautus užliejęs švelnus RoRa baritonas klausytojus panardino į kitokį pasaulį, kuris iš esmės supa mus visus, tik galbūt ne visiems lemta per kasdienybės luobą pastebėti žaviausias gyvenimo akimirkas.
Tiems kas jų neįžvelgia, gali padėti R.Rastauskas – nepakartojamas socialinės tikrovės, supintos su savo asmeninės biografijos archyvo duomenimis, rekonstruktorius.
Eseistas, kurio kūrybos braižui nesvetima švelniai provokuojanti ironija, neužgaulus džentelmeno groteskas, vakaro pradžioje silpnesnių nervų klausytojus įspėjo visko, ką jis rašo, nepriimti už gryną monetą: „Paskutinėje trilogijos knygoje fikcijų (literatūrinės išmonės – red. pastaba) gali būti šiek tiek daugiau nei ankstesnėse“.
Toks atviras, tik kažin ar nuoširdus R.Rastausko pareiškimas meno galerijoje susirinkusios publikos, o ypač švelniosios lyties atstovių, kurias, kaip rodo knygynų socialinės apklausos, bene labiausiai žavi eseisto kūryba, ko gero, neįtikino.
Damos ir toliau skvarbiais žvilgsniais varstė skaitovą tarytum bandydamos nuginti šventvagišką mintį, jog jų numylėtinio aprašyti įvykiai, personažės ir personažai galbūt ne visada paženklinti autentiškos patirties žymekliu.
Pagaliau, koks mums, eiliniams literatūros produktų vartotojams, skirtumas – blefuoja eseistai ar ne? Argi šiais laikais kas nors apie tai dar galvoja ? Ko daugiau reikia, jeigu į rinką metami talentingai parašyti kūriniai, jeigu autoriai nuoširdžiai beldžiasi į skaitytojo širdį, jeigu tekstuose ryškėja akivaizdžios sąsajos su tikrove...
RoRa knygas į reitingų viršūnes, be kita ko, kelia ne tik jautresnės sielos moterų balsai – šio eseisto elektoratui priskiriami ir kai kurie vyriškiai, kurių intelekto koeficientas viršija statistinį šalies vidurkį.
Perskaičius kokį nors pikantišką R.Rastausko rašinį apie subtilius žmonių santykius, ne vienam save gerbiančiam stipriosios lyties atstovui irgi knieti suplasnoti: „Brolyčiai, ir aš ten buvau – tokios pat man grapos įpylė. O paskui brėkštantį rytmetį ar tik ne tai pačiai brunetei ant lovos bandžiau pridegti cigaretę draugo studijoje?“.
R.Rastausko balsu įgarsinti tekstai skambėjo melodingai ir įtaigiai – autoriaus taisyklingai kirčiuojami, retkarčiais pertraukiami subtilių tylos pauzių jie atvėrė vartus į spalvingą RoRa minčių pasaulį. Nuščiūvę klausytojai į skaitovą tarpais žvelgdavo kaip paklydę gyvenimo tiesos ieškantys piligrimai į kelyje atsitiktinai sutiktą pranašą.
Smagu, kad savo kūrybą skaitančio autoriaus niekas neblaškė aplodismentais – to nepasakysi apie kai kuriuos Klaipėdos koncertų salių lankytojus, kurių plojimai vis dar šiurpina atlikėjus vos ne po kiekvieno muzikinio kūrinio.
„RoRa – toks žmogus, kuriam reikia dažniau kopti į sceną – auditoriją hipnotizuoja nė kiek ne blogiau nei kitas charizmatiškas literatūros smauglys, žydų kilmės odesietis parodistas Michailas Žvaneckis. Tokių jokie aktoriai nenurungs“, – daugiabriauniu R.Rastausko talentu žavėjosi vienas prisiekęs jo kūrybos gerbėjas klaipėdietis.
Iš Palangos kilusiam eseistui komplimentų negailėjo ir kiti kalėdinių skaitymų įtaigos paveikti klausytojai – pasak jų, RoRa jau pasiekęs tokį lygį, kad galėtų narsiai konkuruoti su kitu Nacionalinės premijos laureatu – gyvuoju klasiku Juozu Erlicku, sausakimšose koncertų salėse savo kūrybą ne tik skaitančiam, bet ir dainuojančiam kimiu gomuriniu balsu kaip ritualines giesmes.
Biso išreikalauti nepavyko – Vanagupės kortų pingpongo ir lietuviško žodžio ekvilibristikos meistras, žmogus orkestras R.Rastauskas, kaip ir kiekvienas savo vertę karaliaus dvare žinantis minezingeris, publikai nepataikavo – nusilenkė, pasiuntė kelis žavius oro bučinius atidžiausioms klausytojoms ir pranyko Baroti galerijos užkulisuose.
Po to eseistą apspito būrys jo kūrybos gerbėjų, tarp kurių pirmuoju smuiku, suprantama, griežė švelnioji lytis. Autoriaus pasirašytos knygos kalėdinio renginio dalyviams greičiausiai padės geriau pajausti fantasmagorišką RoRa pasaulio dvasią, atradus tam tikrų paralelių gal net ir susitapatinti su kai kuriais ten vaizduojamais veikėjais.
Naujausioje R.Rastausko rinktinėje „Trečias tomas“ – didžiuma esė publikuota elitui skirtame žurnale „Verslo klasė“. Autorius tyrinėja savo atminties mechanizmus – knygoje praeitis tampa unikalia vertybe, turtu, kurį jis revizuoja, įkainoja savo kelionių ir klajonių, naujų potyrių šviesoje.
RoRa plunksna dirba kaip jautrus lokatorius – fiksuoja, apdoroja ir perduoda skaitytojams viską, ką autorius sukaupė netikėčiausiose vietose nuo Transilvanijos iki Provanso.
Ko ne visus Europos Sąjungos didmiesčius ir užkampius išklampojusio nenuilstančio klajūno R.Rastausko sakmėse vėl atgija keisti personažai, pamėkliški jo biografijos palydovai, nuolat kintančios ir nesibaigiančios gyvenimo kasdienybės teatro mizanscenos, skvarbios įžvalgos bei vizijos.
Leidyklos „Apostrofa“ išleista knyga iliustruota jo bičiulio klaipėdiečio fotomenininko Remigijaus Treigio nuotraukomis.