Popiežius Pranciškus savo knygoje paprastais ir tiesiais žodžiais kreipiasi į visus planetos vyrus bei moteris, šitaip pradėdamas nuoširdų ir asmenišką dialogą. Pagrindinė popiežiui labiausiai rūpima tema – gailestingumas. Ji visada buvo jo liudijimo, o dabar ir pontifikato, atspirties taškas.
Lrytas.lt skaitytojams pateikiame ištrauką iš popiežiaus Pranciškaus knygos “Dievo vardas – Gailestingumas“.
* * *
Nusidėjėlis kaip Simonas Petras
Popiežius yra žmogus, kuriam reikia Dievo gailestingumo. Pasakiau tai nuoširdžiai, taip pat ir tiems Palmasolos kaliniams Bolivijoje, stovėdamas priešais mane taip šiltai priėmusius vyrus ir moteris. Priminiau jiems, kad šventieji Petras ir Povilas taip pat buvo kaliniai.
Mano santykis su tais, kurie gyvena kalėjime, netekę savo laisvės, ypatingas. Visada buvau labai prie jų prisirišęs, kaip tik dėl to, kad žinau, jog ir aš esu nusidėjėlis. Kaskart, kai peržengiu kurio nors kalėjimo slenkstį, eidamas laikyti pamaldų arba aplankyti kalinių, visada pagalvoju: kodėl kali jie, o ne mes? Aš turėčiau būti čia, esu vertas čia būti. Jų nuosmukiai galėjo būti mano, nesijaučiu geresnis už esančiuosius priešais mane. Tad imu kartoti ir melstis: kodėl jis, o ne aš?
Tai gali šokiruoti, tačiau mane paguodžia Petras: jis išsigynė Jėzaus, bet Jėzus vis tiek jį pasirinko. […] Pauliaus VI paskelbimo palaimintuoju proceso dokumentuose skaičiau vieno jo sekretorių liudijimą, kuriame jis teigia, kad popiežius […] jam pasakęs: „Man visada buvo didžiulė Dievo paslaptis, kad aš, toks menkas, sulaukiu Dievo gailestingumo. Esu niekas, esu vargšas. Dievas Tėvas mane labai myli, nori mane išgelbėti, nori mane ištraukti iš mano varganos būklės, bet pats nepajėgiu to padaryti. Tada Jis siunčia savo Sūnų, Sūnų, kuris atneša ne ką kita, o tikrą Dievo gailestingumą kaip meilės man ženklą... Tačiau tam reikalinga ypatinga malonė, atsivertimo malonė. Aš turiu pripažinti Dievo Tėvo veikimą Sūnuje, nukreiptą į mane. Kai tai pripažįstu, Dievas veikia manyje per savo Sūnų.“
Tai nuostabi krikščioniško mokymo santrauka. O ką sakyti apie homiliją, kuria Albino Luciani pradėjo savo vyskupystę Vitorio Veneto vyskupijoje, sakydamas, kad jis buvo išrinktas todėl, kad kai kuriuos dalykus Viešpats norėjo užrašyti ne ant bronzos ar marmuro, o ant dulkių: tad jeigu užrašas išliks, bus aišku, kad tai tik Dievo nuopelnas. Jis, vyskupas, būsimasis popiežius Jonas Paulius I, save pavadino „dulke“.
Turiu pasakyti, kad apie tai kalbėdamas visada galvoju, ką Petras pasakė Jėzui jo prisikėlimo sekmadienį, kai susitiko jį vienas pats. Apie tą susitikimą užsimena evangelistas Lukas (24, 34). Ką gi pasakė Simonas ką tik iš kapo prisikėlusiam Mesijui? Ar pasakė jam, kad jaučiasi nusidėjėlis? Galbūt pagalvojo apie tai, kaip jo išsižadėjo, apie tai, kas nutiko prieš kelias dienas, kai vyriausiojo kunigo rūmų kieme tris kartus jo išsigynė. Gal galvojo apie savo karčią viešą raudą.
Jeigu Petras taip pasielgė ir jeigu Evangelijos aprašo jo nuodėmę, jo išsižadėjimą, ir jeigu, nepaisant viso to, Jėzus jam tarė: „Ganyk mano aveles“ (Evangelija pagal Joną 21, 16), nemanau, kad reikia stebėtis, kad ir jo įpėdiniai save vadina „nuodėmingais“. Tai ne naujiena.
