Aš – senas vairininkas...
Mane tebešaukia jūros, kur nugrimzdę pažadų laivai. Bet šiandien jau kiti ten plauna pinigus... Gerai, kad tradicijos tęsiamos.
Tik labai nesmagu regėt, kai subrendę vyrai it jungos laksto per partijas.
Keistis – būtina. Bet reikia žiūrėti tvarkos.
Pirmiausia – būtent Tvarka ir teisingumas. Susitvarkom reikalus.
Apsitvarkę lipam pas konservatorius ir pasirenkam vertybes.
Toliau – Darbo barža.
Apsidirbę plaukiam pas liberalus, valomės ir rūpinamės svarbiausiais dalykais.
Apsirūpinę virstam demokratais ir vaidinam, kad mums rūpi kiekvienas žmogus.
Darsyk apsirūpinę, vėl konservatoriais atgimstam: ginam ir įtvirtinam jau tradicinėm tapusias savo vertybes.
Šitaip susitvarkę, netrunkam pajusti: tvarka ir teisingumas – yra.
Ratas užsidaro – joks rinkėjas mums nebebaisus.
Apie triukšmo naudą
Triukšmauti reikia visur, bet labiausiai ten, kur trukdome kitiems. Juk būtent todėl ir triukšmaujame, kad trukdytume. Antraip triukšmas beprasmis.
Mums rūpi kiti. O mes rūpim kitiems tik tada, kai triukšmaujam. Būna, mes triukšmaujam, o pro langą išlenda baidyklė ir pareiškia:
– Vaikai miega.
Vadinas, per mažai triukšmo.
Apie šiukšlinimo naudą
Kiti sako: šiukšlinti reikia visur ir visada. Aš gi sakau: pirmiau prišiukšlinkim gražiausias vietas. Ilgainiui viskas pavirsta šiukšlėm. Tai kodėl nepavertus dabar?
Jums nepatinka parke numesta konservų skardinė? Jei neįžvelgiat grožio smulkmenose – neįžvelgsit ir didesniuose dalykuose: konteineryje, instaliacijų parodoj...
Yra žmonių, kurie gyvena šiukšlynuose. Ir kaip sunku juos iš ten iškrapštyti!
Vadinas, taip gyventi smagu, tik reikia priprast.
Aišku, galima priprasti net prie sterilios operacinės, kur šiukšlės nė su žiburiu nerasi. Bet ar mes to norime?
Į mūsų prišiukšlintas paežeres kiti šiukšlintojai vengs užsukti.
Ribotas šiukšlių kiekis apsaugo nuo beribio.
Apie rūkymo naudą
Kai visi nuolat skuba ir nebegalvoja, privalomas rūkymas būtų sveikintinas dalykas. Prisidegdamas gi visados stabteli, o užsirūkęs susimąstai: viskas pavirsta dūmais...
Gadink sveikatą, kol jaunas! Besveikatis jaunuolis nestumdys senelių. Užsikosėjęs mušeika nuleis kumštį. Uždusęs karjeristas ne taip greitai lips per galvas.
Rūkymas turi būti visuotinis ir nemokamas. Ir jokių rūkančių pasyviai! Visi privalom būti aktyvūs.
Jei žmogus atsisako rūkyti dėl religinių įsitikinimų – nesušaudome, o išsiunčiame į frontą. Ir būtinai į priekines linijas, kur nuolat rūksta dūmai.
Apie bausmes
Moterų mušti negalima. Visi taip sako.
Vaikų – irgi ne. Bent jau iki vienų metų, mat yra paprotys: gulinčių nemušame.
Apie senelius nieko nepasakyta, vadinasi, senelius mušti galima. Ypač tuos, kurie perteikia patirtį.
Savaime aišku, reikia mušti vyrus. Kariškius ir karingai nusiteikusius – kasdien, sodininkus ir jiems prilygstančius – sykį per savaitę. Dėl visa ko.
Antraip vyrai nuolat kariaus, smurtaus, lips per galvas ir krės kitokias šunybes.
Ir bene fizinės bausmės toks jau blogas dalykas? Gal jos ir kenkia jautriai vaiko sielai. Bet ar kenkia storaskūriam suaugėliui?
Pagaliau nemuškim visų. Bet kodėl nepadarius eksperimento? Tarkim, pradžiai fizinės bausmės taikomos vien tik Seime.
Pusę kadencijos nariai viešai plakami rykštėmis, o kitą pusę – tik pabarami. Tada žiūrim, kurios pusės rezultatai geresni.
Jei Seimas priims tokį įstatymą, reitingai pakils. Jei toks eksperimentas pasiteisins, vėliau viešą plakimą bus galima taikyti ir ministerijose, Prezidentūroj...
Aišku, rinkėjus irgi reiktų išplakti. Prieš rinkimus. Ir – po.
Bet pirmiau išbandykim su išrinktaisiais. Jie gi visados užpakaliu atsigręžę.
Apie ryšį
Aš pritariu moterų santuokoms. Pats gyvenu su moterim ir žinau, kad taip patogiau. Bet štai vyras su vyru niekad negyvens. Vyras gali apkabinti kitą vyrą tik būdamas tiek prisiliuobęs, kad jau nebesupranta, į ką kabinasi. Tą irgi žinau.
Vyrų santuokoms pritaria tik moterys, mat jos pačios gyvena su vyrais, tad įsivaizduoja, kad ir vyras su vyru gali gyvent. O jeigu vyras ima aiškint tą pat, jį reikia apgyvendinti su kitu vyru.
Supraskim, kad vyrai, kurie gyvena su vyrais, nėra vyrai. Gėjai – tai ateiviai iš kosmoso. Atėję Žemėn, jie tik priima vyro pavidalą, nes taip patogiau.
Kodėl tarp santechnikų nėra nė vieno gėjaus? Tarp suvirintojų? Todėl, kad tai žemiškos profesijos. Ateiviai gi dirba ten, kur galima prisijungti prie kosmoso. Jie – menininkai, dvasininkai...
Taip, gėjų būna ir tarp politikų. Bet ar politikams rūpi žmonių reikalai?
Apie santykius
Liberalizavus darbo santykius visi tapsim liberalais. O liberalai nieko nedirba ir niekad nedirbs.
Mieli darbdaviai! Gyvename ne viduramžiais. Jei duosite pinigų, darbo galėsit ir visai neduot. Tada nereiks nė darbo vietų kurt. O jei siūlote darbą, tai bent jau nesiūlykit intymaus – tokio, kur mums reiktų dirbti pasilenkus.
Darbdavys gali darbą duoti, jei darbuotojas jam patinka. Darbuotojas gi privalo atsiduoti netgi tuomet, kai darbdavys jam nemielas. Bet jei darbuotojui „blogos“ dienos – tarkim, po savaitės gėrimo – jis turi teisę dar savaitę neprisileist darbdavio.
Darbdavys gali nutraukti santykius kada panorėjęs. Tokiu atveju darbuotojas gauna pusę darbdavio turto.
Jei darbdavys nueina į šalį (madingai tariant – į šešėlį), viskas lieka darbuotojui.
Jei darbuotojas gauna minimalią algą – tai smurtas artimoj aplinkoj. Šitaip gavęs – o tai prilygsta smūgiui žemiau juosmens – pavaldinys privalo tuoj pat kreiptis į Krizių centrą. Atskubėję pareigūnai užlaužia darbdaviui rankas ir išgabena į cypę, o teismas uždraudžia jam artintis prie darbyklos.
Juk aišku: jei tu teišgali mokėt tik minimalią, tu dar nesubrendęs rimtiems darbo santykiams. Jei nemoki sukurti normalios darbo vietos – eik ir dirbk pats.
Apie evoliuciją
– Kur jūs matėt teisybę? – klausė Antanas.
Susižvelgėm. Niekur nematėm.
Bet kažkas kažkur tai yra matęs. Antraip niekas nė neminėtų tokio daikto.
– Kažin kas čia būtų, jei teisybė būtų? – smalsavom.
– Kvailiai! – sušuko kiemsargis. – O kas būtų, jei būtų spragilai ir kočėlai? Amžiams slenkant, pasenę daiktai išnyksta, bet atsiranda kiti, daug daug geresni. Sprogstantys diržai, beisbolo lazdos...
Supratom, kad ir teisybė išnyko, o toj vietoj atsirado kažkas kitkas, panašus į teisybę, tik geresnis. Bet mes to dar neturim.
Apie viską
Kodėl viskas taip? Kodėl saulė šviečia, o lietūs lyja? Kam skambina varpai? O kodėl aš toks durnas?
Antanas sako: išminčiai susitaiko su tuom, ko negali pakeisti. Bet aš nepažįstu nė vieno išminčiaus ir netikiu, kad tokių yra. O jei sutikčiau išminčių, tai stverčiau jį už barzdos, kaip reik papurtyčiau ir pasakyčiau: „Jei tu išminčius, tai pakeisk viską . O jei negali pakeisti, anoks tu ir išminčius.“
Bet įsivaizduoju, kaip išminčius, apsisiautęs balta drobule, su žvake rankoj kas rytą pakyla iš lovos, pažvelgia pro langą ir išmintingai pareiškia: „Štai aš, išminčius, priimu tave, o pasauli, tokį, koks tu esi, su viskuom susitaikau ir viskuom gėriuos. Aleliuja.“
Ir kas toliau? Belieka tik vėl gultis į lovą. Jeigu visi būtų išminčiai, nieko čia nebūtų.
Juk išminčius ir su priešais susitaiko. Ir su žmona. Ir net su minimalia alga. Jeigu taip, tai jis kvailas. Bet išminčius ir su kvailiu savim susitaiko.
O jei išminčiui tris dienas neduoti valgyt? Jei triskart per dieną jam rykščių duot?
Išminčius viską supranta ir visiems už viską atleidžia.
Tik kad visko neįmanoma suprast, todėl ir išminčius nesuprastų, kas čia vyksta.
– Kodėl? – šauktų jis.
– O kodėl ne? – šaukčiau ir aš. – O kas tu toks?
– Coelho.
Aš – brykšt! – ir padegu jam barzdą.
Išminčiai niekad nepyksta ir nesinervina. Bet šitas susinervintų. Labai net!
Juozas ERLICKAS