Filosofinę alegoriją „Piknikas šalikelėje“ Arkadijus ir Borisas Strugackiai parašė 1971-aisiais, po metų ji buvo išspausdinta Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) žurnale „Aurora“. Tačiau kai autoriai panoro romaną išleisti atskira knyga, prasidėjo 8 metus trukusi redagavimo ir kupiūravimo epopėja. Redaktoriai ir korektoriai rankraštyje rado net 480 vietų, kurias nutarė ištaisyti „dėl amoralaus veikėjų elgesio“, „dėl fizinės prievartos“ ir „dėl vulgarių bei žargoninių posakių“.
Romanas, išvalytas nuo tariamų vulgarybių ir prievartos, buvo įtrauktas į rinkinį „Neskirti pasimatymai“ ir išleistas tik 1980-aisiais – subjaurotas, nukankintas ir apgailėtinas. Autoriai pabrėžia, kad „Piknikas šalikelėje“ buvo taip nuredaguotas, kad jo nesinorėjo nei skaityti, nei šiaip pavartyti.
Vis dėlto kūrinys tapo kultinis dar jam nepasirodžius. Jį neregėtai išpopuliarino režisierius Andrejus Tarkovskis, 1979-aisiais sukūręs paskutinį savo šedevrą „Stalkeris“.
Žiūrėkite pokalbį su pirmo lietuviško leidimo vertėju G. Apuoku.
1983 m. knyga buvo išversta į lietuvių kalbą ir išleista „Vagoje“. 2016 m. „Kitų knygų“ leidykla išleido antrąjį jos leidimą, iš kurio pašalinti gausūs sovietinių recenzentų, redaktorių ir korektorių pataisymai.
Jame pateikiamas tekstas visiškai atkurtas ir atitinka pirminį autorių variantą. Knygos pabaigoje publikuojama A. ir B. Strugackių užrašyta „Pikniko šalikelėje“ sukūrimo ir cenzūros istorija. Taigi šiandien šį nemirtingą kūrinį galime skaityti tokį, koks jis buvo parašytas prieš 33-ejus metus.
Arkadij Strugackij, Boris Strugackij. Piknikas šalikelėje. Iš rusų k. vertė Aldona Apuokienė ir Giedrius Apuokas; „Pikniko šalikelėje“ istoriją iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė; parengė ir redagavo Lolita Petrašiūnaitė. K.: Kitos knygos, 2016.