Diskusijoje dalyvavo bibliotekininkė Eglė Baliutavičiūtė, rašytojas Andrius Jakučiūnas, vaikų psichiatras Linas Slušnys.
E.Baliutavičiūtė: Negalima kaltinti vien tėvų, kad mažai skaitoma. Bet tyrimų, kodėl verta skaityti, nėra labai daug. Vienas žinomiausių – tarptautinis skaitymo gebėjimų tyrimas, kuriuo bandoma nustatyti ketvirtokų skaitymo gebėjimų lygį.
Šis tyrimas parodė, kad skaitymo įgūdžiai prastėja: 2001 mestais ketvirtokai skaitė puikiai, o 2011-aisiais jau daug prasčiau. Kitaip tariant, minimalūs ketvirtokų skaitymo gebėjimai nepakito – jie supranta, ką perskaitė, bet ilgainiui smunka kūrybingumas ir interpretacijos sugebėjimai.
R.Elijošaitytė: Ar yra apklausiami vaikai, kuriems buvo skaitoma ir kuriems nebuvo skaitoma. Ar yra skirtumas?
E.Baliutavičiūtė: Kodėl tiriami ketvirtokai? Iki ketvirtos klasės vaikai mokosi skaityti, o nuo ketvirtos klasės mokosi skaitydami.
Švedijoje buvo atliktas vienas tyrimas. Pasirodė, vaikai, kuriems skaitoma, žino kone dvigubai daugiau žodžių.
R.Elijošaitytė: Ar skaitymas prisideda prie stipresnės vaiko psichologijos?
L.Slušnys: Labai. Skaitydamas jis persikūnija į įvairius personažus, jo fantazija stiprėja, vaizduotė lavėja, kaip ir pati kalbos kultūra, skaitymo įgūdžiai.
JAV atliktas įdomus tyrimas apie vaikų sąsajas su knygomis. Jis parodė, kad užtenka, jog namų lentynose būtų daug knygų, ir tų vaikų sėkmė yra daug didesnė nei tada, kai namuose nebuvo knygų. Tame tyrime nebuvo tiesioginės sąsajos su skaitymu. Vadinasi, užtenka, kad namuose būtų knygų. Jei jų yra, vadinasi, kažkas jas skaito, o jei skaito, tai gal duoda skaityti ir vaikui. Aš pats tyrinėjau, kiek susijusi knyga, perskaityta vaikystėje ar jaunystėje, su žmogaus pasirinkimu gyvenime. Beveik visi be išimties daug pasiekę žmonės – verslininkai, vadovai – galėjo paminėti kaip savo kelrodę žvaigždę kokią nors knygą, kuri jiems padarė įtaką: Franzo Kafkos, Astrid Lindgren ar kokio kito autoriaus.
Mano manymu, jei vaikai skaito mažiau ar jei menksta jų gebėjimas skaityti, tai ne vaikų, o suaugusiųjų tinginystės problema. Juk vaikas pats nepaims knygos.
R.Elijošaitytė: Yra daug programų, orientuotų į vaikus. Bet gal reikėtų auklėti tėvus, o ne vaikus?
L.Slušnys: Dėl specifinės literatūros yra toks pavojus, kad tėvai bijo ir nenori gauti nurodymų. Ne tik tėvai, bet ir vaikai, ir net aš nemėgstu gauti nurodymų. Deja, kartais jų reikia.
R.Elijošaitytė: Andriau, nuolat kalbi apie skaitymo kultūrėlę. Ką tai reiškia?
A.Jakučiūnas: Pastaruoju metu visa viešoji erdvė patvinusi nuo skaitymo skatinimo, kuris paremtas klišėmis. Knyga ir skaitymas siejami su jaukumu, laiminga santuoka, poilsiu, bet juk knyga su tuo visai nesusijusi. Aš matau pavojų, kad tokiu būdu galime net atbaidyti kai kuriuos žmones skaityti.
R.Elijošaitytė: Bet būtent kačiukų ir šuniukų nuotraukos šalia knygos labiausiai ir sukelia susidomėjimą?
A.Jakučiūnas: Bet tuomet žmogus žiūri į knygą kaip į modernią interjero detalę, papuošalą.
L.Slušnys: Bet, kaip sakiau, tyrimai rodo, kad užtenka knygos kaip interjero detalės. Daug blogiau, kai net iš interjerų knyga išnyksta.
R.Elijošaitytė: Labai daug tėvų prisipažįsta visai neskaitantys vaikams iki 2 metų. Pernai tokių buvo 62 proc., o šiemet – 65 proc. Vėliau rezultatai gerėja. Vyresni vaikai skaito daugiau.
E.Baliutavičiūtė: Skaitymas nuo gimimo svarbus vystymuisi, tada plečiasi vaikų žodynas. Kai kalbama ar skaitoma gyvai, vaikai geriau atsimena informaciją. Kai nuo pirmųjų gyvenimo dienų knyga vaikui pristatoma kaip gražus ir reikalingas objektas, yra tikimybės, kad ji liks su vaiku ir vėliau.
R.Elijošaitytė: T.Venclova sakė, kad visada yra 30 proc. žmonių, kurie neskaito. Gal mes hiperbolizuojame neskaitymą?
L.Slušnys: Mes visi paauglystėje protestavome ir nelabai skaitėme. Vėliau įvykdavo lūžis ir imdavome skaityti.
Stebuklų nėra. Yra du dalykai, susiję su skaitymu. Nuo 6 metų smegenys geriausiai veikia, jos imliausios, tada smegenų laukai atviri. Jei tai neįvyksta iki ketvirtos klasės, atsiranda problemų.
Antra, vaikai, kaip aš sakau, yra kopijavimo aparatai. Jie tiki, ką mes jiems sakome. Paauglystėje vaikai ima protestuoti. Jei bendraklasiai neskaito, tai ir jie neskaito.
A.Jakučiūnas: Ar yra bent viena viešojo gyvenimo sritis, apie kurią mes nekalbėtume kaip apie problemišką? Pasaulyje įsigalėjęs apokaliptiškumas. Tai mūsų problema, kad mes perdedame sakydami, kad niekas neskaito. Yra daug, kuriems reikia skaitymo ir jie skaito.
L.Slušnys: Baikime apie vaikus kalbėti kaip apie vaikštantį blogį. Tas pats buvo prieš 2000 metų ir prieš 500 metų. Bet vis tiek viskas eina į priekį. Vaikams vis dėlto svarbiausia, ką daro patys suaugusieji.
Nekaltinkime vaikų, kaltinkime save. Jei neišmokėme pareigos naudotis knyga, mes buvome žiopliai, o ne vaikai.
E.Baliutavičiūtė: Problema ta, kad vaikai skaito, bet neranda kur apie perskaitytas knygas pasikalbėti. Nereflektuota knyga yra intelektualiai mirusi. Taip ir vaikų mąstymas sausėja, jei aplinkiniai nesuteikia jiems galimybės padiskutuoti, reflektuoti.
R.Elijošaitytė: Iš kur atsiranda 60 proc. žmonių, kurie nežino, kad skaityti yra naudinga?
L.Slušnys: Tarkime, Umberto Eco pavertė istoriją grožiu. Kai kas jo romanus vadina istoriniu popsu. Bet juk tai yra gerai. Tegul rašo popsą apie skaitymą. Gal tada visi užsikrės ta knyga ir skaitys.
Tiesą sakant, paaugliai išties neturi apie ką kalbėtis. Ir mokykloje labai retas mokytojas įdomiai aptaria knygas. Dažniausiai dėliojami pliusiukai. Arba net vaikams sakoma, kad jie knygoje ką nors ne taip suprato. Šiuo požiūriu vėl suaugusieji neatsakingai elgiasi. Reikia elgtis pagarbiai, atsakyti už kiekvieną savo žodį. Su vaikais reikia kalbėtis ir apie knygas. Įdomiai, populiariai.
A.Jakučiūnas: Literatūros pasaulyje jau niekas neskirsto knygų į popsą ir ne popsą. Tik tiek, kad kai kurie bestseleriai literatūriniu požiūriu yra labai prasti. Tada kyla klausimas, ar gerai, jei jie pasiekia didelę auditoriją. Kita vertus, net ir skaitomas žurnalas gerina kalbinius sugebėjimus.
L.Slušnys: Būtent. Kas iš to, kai parduodami du egzemplioriai, kuriuos perskaito tik pats rašytojas ir jo žmona?
R.Elijošaitytė: Ar tikrai skaitantis žmogus, kaip sakoma, yra vienišas?
L.Slušnys: Kai visa klasė neskaito, o tu skaitai, tada gal ir jautiesi vienišas. Skaitymas, priešingai, suteikia daugiau galimybių komunikuoti. Senovėje net būdavo sudarinėjami sąrašai knygų, kurias reikia perskaityti norint tinkamai bendrauti vakarėlyje.
Skaitantys vaikai, be to, užkrečia ir kitus vaikus. Tai liudija visokių knygų apie vampyrus populiarumas. Skaitymas nėra vienišiaus duona.
A.Jakučiūnas: Viena vertas, reikėtų sutikti su psichiatru. Kita vertus, knyga yra tam tikras stabtelėjimas gyvenimo bėgime. Tai teigiama prasme yra vienatvė. Bet skaitymo įgūdžiai mums kaip tik suteikia galimybę geriau veikti pasaulyje.
E.Baliutavičiūtė: Bibliotekoje pastebėjau, kad skaitantys vaikai labai aktyvūs, stengiasi ir kitus įtraukti. Tai, manyčiau, jeigu ir vienatvė, tai pozityvi vienatvė.
R.Elijošaitytė: Ar augina knygos namuose?
E.Baliutavičiūtė: Žinoma, kad aplinka turi poveikį. Demonizuoti paauglių nereikia, bet reikia daugiau kalbėti apie pačių mažiausių vaikų skaitymą.
A.Jakučiūnas: Manyčiau, kad ateitis šviesesnė, nei mes manome.
L.Slušnys: Skaitymas buvo ir bus didelis turtas. Kol nepametame to turto, tol esame žmonės. Reikia vaikams tiesiog padėti to turto nepamesti.
