„Atėjo pas Juozą Banaitį J.Juzeliūnas ir, įsivaizduokite, ką pasakė ministrui: „Draugas Banaiti, bet juk mes esame lietuviai.“ Baisų dalyką pasakė. Jei aš būčiau J.Banaičio vietoje, tai aš tam J.Juzeliūnui trenkčiau į snukį (ir parodė, kaip tai padarytų)“, – cituoja monografijos autorius Antano Sniečkaus pasažą per J.Juzeliūno operos „Sukilėliai“ svarstymą Komunistų partijos centro komitete.
Tokių perliukų ką tik pasirodžiusioje Nacionalinės premijos laureato profesoriaus Algirdo Jono Ambrazo knygoje „Julius Juzeliūnas. Gyvenimo ir veiklos panorama. Kūrybos įžvalgos“ – ne vienas.
Monografijoje atgyja ne tik iškilaus kompozitoriaus, kultūrininko, visuomenės veikėjo J.Juzeliūno gyvenimo ir kūrybos vingiai, bet ir visa brandžiojo socializmo epocha su jos socialinėmis ir kultūrinėmis peripetijomis, Lietuvos Sąjūdžio istorija, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) pokario biografija.
Autorius sudėjo į veikalą daugybę savo pokalbių su J.Juzeliūnu, įrašinėtų iki paskutinių kompozitoriaus gyvenimo metų, ir muzikologinių tekstų, tyrinėjančių jo kūrybą.
Monografija pribloškė
„A.J.Ambrazo knyga mane pritrenkė. Maniau, kad žinau apie J.Juzeliūną kone viską, tačiau ją skaitydamas supratau, koks esu nykštukas. J.Juzeliūno gyvenimo istorija tokia turtinga, sudėtinga ir paini, jog po keleto puslapių reikia įkvėpti oro norint aprėpti, ką perskaitei, kad galėtum skaityti toliau.
Kompozitorius čia nevaizduojamas kaip laimės kūdikis, kurį valdžia mylėjo, globojo, tenkino jo užgaidas. Atvirkščiai – jam teko nuolat grumtis su aplinkybėmis, žmonėmis, patirti išdavystes.
Skaitydamas šią knygą lietuvių muzikos istorijos mokiausi iš naujo pagal A.J.Ambrazo taikliai brėžiamas trajektorijas“, – dalijosi įspūdžiais kompozitorius, kultūrologas, J.Juzeliūno mokinys Šarūnas Nakas.
Pažinojo geriau už kitus
A.J.Ambrazas iš pradžių ketino ieškoti knygos bendraautorių, bet galiausiai ryžosi imtis jos vienas, nes niekas taip artimai nepažinojo J.Juzeliūno kaip jis, bendravęs su kūrėju LMTA, Kompozitorių sąjungoje, Lietuvos mokslo taryboje.
„Bėgant metams tapome savotiškais bičiuliais. J.Juzeliūnas dalydavosi su manimi savo kūrybinėmis idėjomis, rašomų kūrinių eskizais. Buvau vienas pirmųjų, pradėjusių sistemingai rašyti apie jo kūrybą. Viena ar kita forma aš pristačiau turbūt visus jo kūrinius“, – pasakojo A.J.Ambrazas.
Pasak profesoriaus, J.Juzeliūnas neklausdavo jo patarimų, nes puikiai žinojo, ko nori. Jis ne visada buvo patenkintas savo kūriniais, bet tikėjo tuo, ką daro.
Vėrinys nepriklausomybei
A.J.Ambrazas šį etapinį lietuvių muzikologijos darbą rašė net 25 metus su pertraukomis, nes kartu rengė ir kitus kapitalinius muzikos veikalus. Todėl knygos vizija, struktūra nekart keitėsi, buvo nuolat redaguojami tekstai.
Tačiau rezultatas – stulbinamas. Muzikologai neatsistebi veikalo vientisumu ir autoriaus gebėjimu suvaldyti galybę faktų, nepaskandinti juose skaitytojo.
„Knyga parašyta tarsi vienu prisėdimu“, – pabrėžė muzikologė Jūratė Katinaitė.
„Tai bene pirmasis veikalas, apimantis tokį platų ir sudėtingą istorinį periodą – nuo 1948 iki 2001 metų ir dar plačiau.
Ši knyga tarsi pratęsia gerokai anksčiau A.J.Ambrazo pradėtą fundamentalų darbą tyrinėjant Juozo Gruodžio gyvenimą.
Tas vėrinys nuo J.Guodžio iki J.Juzeliūno pagaliau sujungė viską, be ko neįmanoma suvokti mūsų nepriklausomybės šimtmečio.
Ateiname į šią sukaktį tarsi išsilaisvinę, apdovanoti tekstu, kuris palengvins mūsų tapatybės suvokimą“, – teigė Š.Nakas.
