Jis bus pats pirmasis, kuris rekomenduos (strongly), kokį filmą žiūrėti, kur atostogauti ar kur stoti baigus mokyklą. Rinkis IT arba kažką nepopuliaraus. Et, visai nesvarbu, kad šis visažinis buvo keturis kartus išmestas iš skirtingų universitetų, kolegijų, kol galiausiai suvokė, kad tai ne jam. Juk tikroji mokykla – tai gyvenimas…
Žinoma, čia daug dairytis nereikia. Iš anksto užjaučiu tūkstančius abiturientų, kurių likimo kreives vasarop už juos nubrėš tėvai ar giminaičiai. Tai – perspektyvu, tai – ką būčiau paisrinkęs pats, jei tik būčiau turėjęs galimybę, tad rinkis ir tu. Kas gali būti liūdniau už reikalavimą įgyvendinti svajones, kurių jie patys nesugebėjo paversti realybe?
Tiesa, čia tik viena medalio pusė – net ir atsistojus ant kojų, mokytojų gretos nemažėja. Jie lyg į pado tarpus įsispraudę akmenukai, kuriuos jauti eidamas lygiu grindiniu. Patys žinot, kaip sunku juos iškrapštyti, net grįžus namo.
Pamokslautojai žino, kokį automobilį reikėjo pirkti, nes tavasis pernelyg mažas ar netaupus. „Nu nežinau, aš tai tokio tikrai nebūčiau pirkęs“ – būtent, ačiū, ši žinia viską keičia – pagaliau miegas naktį ir vėl bus lyg kūdikio. Be jokios abejonės, vėliau Jums primins, kad servisas, į kurį vežate remontuoti automobilį, yra nepatikimas, o už žiemines padangas smarkiai permokėjote.
Tie žmonės geriau už tave patį žino ir tai, kaip reikėtų atrodyti. „Kam tau ta barzda, atrodai senas“, „Kodėl velkiesi švarką, jei šiandien nevyksi į jokį susitikimą?“, – ir dar begalė panašaus tipo klausimų, kuriuose koduojamas lengvas pasipiktinimas, jog viskas vyksta ne pagal jų pageidaujamą scenarijų.
Jie nuoširdžiai stebisi, jei ko nors nemėgsti – pvz., picos. „Kaip tai nemėgsti? Privalai valgyti, varom, žinau labai gerą piceriją“, o sužinoję, kad esi pamišęs dėl to, ko nekenčia patys, pradeda purtytis lyg Premjeras mėgindamas nusikratyti ryte išsakytų teiginių: „Kaip tai nevaikštai į klubus? Turbūt nemoki atsipalaiduoti“.
Kita vertus, didelė laimė, jei panašaus tipo pamokymai sklinda tik iš pažįstamų rato. Pavyzdžiui mane karts nuo karto mėgina mokyti rašyti. „Žiūrėk, tu čia rašai apie meilę, gal galėtum kažką kitą pabandyt?“, bet vos parašau tekstą, kurio briaunos duria į išpūstus visažinio žandus, sulaukiu komentaro „Žinai, gal tu ir rašyk ten apie jausmus“.
Neseniai asmeninėje paskyroje pasakojau apie netinkamą aptarnavimą restorane ir mane kone pribaigė vienos moters komentaras: „Jei būtumėte tai merginai parašęs kokį gražų ketureilį, ji būtų labiau susimąsčius…“.
Ir ne, ji nejuokavo. Ji mokė. Ačiū, kitą kartą, kai Jus netinkamai aptarnaus, parašykite eilėraštį.
Apskritai, pamokslautojai labai dažnai iš paskutiniųjų siekia įpūsti pozityvumo: „Daugiau šypsenų“, „Kam kalbėti apie blogus dalykus, pamirškime tai – juk kažkur, visai netoliese žaliuojančiame miške gyvena minkštakailiai kiškučiai labai pūkuotomis uodegytėmis“.
Tik čia turiu klausimą, kurį siūlau užduoti kiekvienam, mėginančiam pamokslauti: nejau Tamstos gyvenimas iš tiesų toks menkas, kad jam reikia gyventi svetimą?
