Pavyzdžiui: ką šiandien reiškia rašyti, ką reiškia rašyti publikai ir kokiai publikai? Ko rašytojas nori iš rašymo? Pinigų? Karjeros? Pripažinimo? Išsikovoti vietą bendruomenėje? Pakeisti vyriausybę? Pasiekti pasaulinę taiką? Ar rašymas tik išmonė, ar terapija? Ar rašymas susijęs su tapatybės paieška, ar tai paprasčiausiai pramoga sau ir kitiems? Ar rašytojas rašytų, jeigu jam už tai nebūtų mokama?
Be abejo, kiekvienas rašytojas atsakytų savaip, bet nemanau, kad tai būtų visiškai kitokie atsakymai nei, tarkime, prieš 30 metų. Rašytojas gali norėti iš rašymo visko – ir karjeros, ir pripažinimo, ir pinigų, ir pakeisti vyriausybę, ir netgi galbūt išprovokuoti Mesijo atėjimą ir pasaulio pabaigą. Kas kita – ar iš tiesų jis gali tokių tikslų pasiekti rašydamas. Be to, karjera, pripažinimas – sąlygiški dydžiai. Pinigai – ne.
Bendravau su vokiečių leidėju, pasakiau, kiek pas mus mokama už vertimą, – jis verkė. Vokietijoje vertėjas gauna tris ar keturis kartus daugiau. Leidėjas norėtų mokėti mažiau, bet profsąjunga neleidžia. Lietuvoje gražus paradoksas – jeigu nori didesnio honoraro (vertėjas, rašytojas, dramaturgas), visuomet išgirs tą patį – rinka maža, mažas tiražas, mažas atlygis. O kai prekybininkų paklausi, kodėl tokios brangios prekės, jie atsako tą pat – rinka maža. Mielas paradoksas.
T.Parksas panašius klausimus formuluoja ir apie skaitymą: ar skaitau tai, ką skaito kiti, kad galėčiau su jais kalbėtis? Kodėl noriu su jais kalbėtis? Kad sutapčiau su savo gyvenamu laiku? Ar kad pažinčiau kitus laikus ir vietas? Ar skaitau, kad patvirtinčiau savo pasaulio suvokimą, ar kad juo suabejočiau? Ir t.t. Iš tiesų, skaitymas arba santykis su knyga keičiasi. Paklausiau sūnaus, ką skaito. Sako, skaitau Platonovą. Rusiškai? Ne, angliškai. Įdomu, tiesa? Mes Vakarų literatūrą skaitydavome rusiškai, o jie dabar Rytų literatūrą skaito angliškai. Pasikeitė požiūris į rašytojo statusą.
Visus, ką nors parašiusius, žurnalistai vadina rašytojais. Žinoma, kad ir kaip pavadinsi daiktą, jo esmė nesikeičia. Bet pati sąvoka, šiuo atveju rašytojas, netenka prasmės. Tapo labai populiarūs dešimtukai, dvyliktukai, penketukai – viešųjų ir slaptųjų ryšių akcijos. Knygos dažniau šmėžuoja prieš akis ir ausis, kuriama iliuzija, kad jos labai svarbios. Galbūt. Reklama. Kita vertus, kiekio ir kokybės santykis – būtinai renkamas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas. Ar LT kasmet parašoma 12 gerų knygų? Gal kartais jos būna tik trys, keturios, o kartais gal tik viena? Gal kultūrai ir literatūrai būtų sveikiau, jeigu taip ir pasakytume?
Be to, literatūra praranda meno statusą. Lietuvių literatūra varginga kaip ir mūsų istorija, kaip ir mūsų valstybė, kaip ir visa kultūra, sulipdyta iš gabalų, plėšyta ir vėl klijuota, deginta, šaudyta, tremta, okupuota ir vėl prisikėlusi iš pelenų, – tai neatsiejami dalykai. Ir tai truputį stebuklas.
Lietuva ir jos kultūra. Ar reikėtų dėl to jos gėdytis, kentėti, nekęsti? Ne. Ar reikėtų beatodairiškai garbinti, vengti kritiškai analizuoti ir pan.? Žinoma, ne. Bet tendencija negera – žmonės, neturintys jokio supratimo apie literatūrą ir jos istoriją, apie lietuvių estetikos raidą, ima vertinti tekstus tik kokios nors ideologijos požiūriu. Taip daryti kvaila ir nemandagu.
Per kiekvieną Vilniaus knygų mugę lietuvių autoriai sulaukia antausio: kodėl nėra „pasaulinio“ lygio kūrinių, kur mūsų Nobelio premija ir pan.? Pasiūlymas: jeigu norime, kad mūsų tautinius pasakojimus, šiuolaikinės tapatybės paieškų tekstus minėtų pasaulio žiniasklaida, pasamdykime pasaulines žvaigždes. Sporte tai jau seniai daroma – net rusai, nacionalistai iki kaulų smegenų, savo futbolo ar krepšinio rinktinėms samdo užsieniečius ir visiškai dėl to nesuka galvos.
O jeigu grįžtume prie klausimų, kodėl žmogus vis dar rašo ir skaito, atsakymas paprastas – dėl malonumo. Kad ir ką tai reikštų. Ir tai gerai.