Šie metai prasidėjo knygomis apie Vilnių. Gal dešimt pavadinimų naujų knygų sparčiai perkamos knygynuose ir prekybos centruose. Viena jų – D.Pocevičiaus „100 istorinių Vilniaus reliktų“ skaitytoją stebina netikėtais atradimais.
„Šiandienos vilnietis apie gimtąjį miestą žino stebėtinai mažai. Jis laisvai papasakos ne vieną romantišką legendą apie senąjį Vilnių, paminės kelias garsiausių Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) didikų pavardes, pabers datų ir faktų iš LDK laikų, o tada jo sąmonėje įsijungs kažkoks apsaugos mechanizmas, kuris verčia prisiminti tik koriką Muravjovą, spaudos draudimo laikus ir lenkinimo politiką tarpukariu“, – sakė D.Pocevičius.
Kaune gimęs ir į Vilnių atvažiavęs studijuoti ekonomikos vyras jaučiasi toks pat Vilniaus kolonistas kaip ir daugelis šiandienos miesto gyventojų, nes retas gali pasigirti, kad Vilniuje gyveno ne tik tėvai, bet ir seneliai.
„Pamenu, atvykęs į Vilnių nuėjau į pirmas, antras, trečias kapines ir nustebau, kad jose nėra nė vieno lietuviško užrašo. Tai mane šokiravo: „Kaip taip gali būti!“ Šis faktas kirtosi su vadovėliniais teiginiais apie seną lietuvišką miestą“, – pasakojo D.Pocevičius.
– Kaip paaiškinti, kad ekonomistas per metus apie Vilnių parašė knygą, kurioje yra tiek daug anksčiau neskelbtos informacijos.
– Todėl, kad istorikai dirba pagal valstybės užsakymus, už tai jiems mokami pinigai. O valstybė finansuoja tik tam tikras temas: LDK tyrimams skiria daugiau, o vėlesniems laikotarpiams – kur kas mažiau.
Aš esu Laisvojo universiteto (LUNI) įkūrėjas. Tai kaip alternatyva valstybiniam švietimui. O Laisvajame universitete prasidėjo kelionės po Vilnių, iš kurių ir atsirado ši knyga.
Man pačiam pasidarė gėda, kad nieko negalime papasakoti apie daugelį miesto senienų. Informacijos tiesiog nėra – nei akademinėje literatūroje, nei populiariojoje. Pasirodo, niekas tuo nesidomėjo ir nesiaiškino.
– Jei parašėte knygą taip greitai ir lengvai, turbūt ta informacija nebuvo taip jau giliai ir paslėpta?
– Ypač gera situacija dėl Rusijos imperijos laikotarpio. Archyvai labai tvarkingi, mat kiekvienam statiniui reikėjo daugybės valdininkų parašų.
Dėl tarpukario – priešingai – labai didelis chaosas. Kartais tau atneša ne bylą, o tik šiukšlių krūvą. Vis dėlto kai kurie dalykai buvo gerai paslėpti, o kai kurių net nepavyko išsiaiškinti.
Pavyzdžiui, prie įėjimo į buvusią Švč.Trejybės cerkvę (dabar Bazilijonų bažnyčia) yra dvi nišos su išblukusiomis freskomis.
Galima atspėti, kad kairiojoje pavaizduoti trys kankiniai, tai skelbia ir išlikusi lentelė senąja rusų kalba, o dešinioji lentelė nukritusi ir freskos labai išsitrynusios. Teko perversti visas bažnyčios remonto knygas, bet veltui.Padėjo tik kunigo raštelis, gautas iš ankstesnių kunigų.
Pasirodo, dešiniojoje nišoje buvo pavaizduoti trys Kijevo metropolitai.
– Kas labiausiai nustebino tyrinėjant Vilniaus istoriją?
– Nuostabą sukėlė kelios smulkmenos, aiškiai parodžiusios, kad mums pateikiami Vilniaus istorijos faktai yra, švelniai tariant, „ne visai teisingi“.
Pavyzdžiui, visuose lietuviškuose šaltiniuose teigiama, kad užrašas ant Aušros vartų „Mater Misericordiae...“ iš pradžių buvo lotyniškas.
Tačiau 1828 m. lenkų kalba užrašyti žodžiai „Matko Milosierdzia...“ po keturių dešimtmečių buvo pakeisti lotyniškais generalgubernatoriaus M.Muravjovo nurodymu. Tarpukariu grąžintas lenkiškas užrašas, o 1940 m. gegužės 7-ąją lietuvių valdžia jį vėl pakeitė lotynišku, t.y. „muravjovišku“.
Arba štai skydeliai su Vyčiais, puošiantys Pilies tilto per Vilnią turėklus.
Tomo Venclovos vadove po Vilnių ir albume „Lietuvos Vytis“ teigiama, kad Vyčius išliejo lietuvybės puoselėtojo Petro Vileišio metalo fabrikas, tačiau iš tikrųjų jie pagaminti Varšuvoje inžinieriaus J.Januszewskio užsakymu – taigi jie nelabai „lietuviški“.
Turistų įžymybė – neva žaibo suskaldyta etmono M.K.Paco antkapio plokštė prie įėjimo į Šv.Petro ir Povilo bažnyčią nėra autentiška.
1902 m. bažnyčios klebonas F.Zawadzkis atrado kažkokio Brackfeldo antkapį, paliepė kitoje pusėje iškalti žodžius apie nusidėjėlį M.K.Pacą ir įmūryti į sieną prie fasadinių durų.
Bet didžiausią nuostabą rašant knygą sukėlė didesni dalykai. Vilnius Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos laikais anaiptol nebuvo toks tolerantiškas miestas, kaip dažnai kartojama.
Įvairūs draudimai ir apribojimai buvo nukreipti prieš visas nekatalikiškas konfesijas.
Pavyzdžiui, ilgus šimtmečius galiojęs draudimas statyti ir remontuoti cerkves baigėsi visišku stačiatikių sutriuškinimu po Brastos unijos.
Dažnus „tikėjimo patvirtinimo aktus“ lydėdavo viešos protestantiškų knygų deginimo akcijos ir jėzuitų universiteto studentų rengiami pogromai. O Vilniaus žydai, kuriuos norėta įkalinti gete ir kuriems drausta gyventi pagrindinėse gatvėse, daugumą teisių įgijo tik XIX amžiuje.
– Teigiate, kad dauguma Vilniuje pakabintų informacinių lentelių neteisingos.
– Dauguma Vilniaus lentelių buvo pakeistos ir atnaujintos per pastaruosius du dešimtmečius.
Daugelis sovietinių jau išmestos. Sena memorialinė lentelė ant Šv.Paraskevės cerkvės pagyrūniškai skelbia, kad ši cerkvė pastatyta pagoniškos Ragučio šventvietės vietoje, o 1705 m. caras Petras I joje pakrikštijo afrikietį Hanibalą, garsiojo poeto Aleksandro Puškino senelį.
Bet Ragutis yra lietuvių tautinės istoriografijos pradininko Teodoro Narbuto išgalvotas dievas, niekaip nesusijęs su ta vieta.
O A.Puškino prosenelio krikštas – tik legenda, nes Petras I vargiai būtų galėjęs atlikti krikšto apeigas maldos namuose, kurie tuo metu priklausė unitams. Tai tiesiog bandymas suteikti garbingą praeitį tam tikrai vietai.
Vienas senamiesčio kiemo (Didžioji g. 10) namas puikuojasi lentele, kurioje sakoma, kad šiame name 1905 metais pradėjo veikti pirmasis kino teatras Vilniaus mieste „Iliuzija“.
Bet tiksli teatro vieta nežinoma, o pats kino teatras buvo atidarytas ne 1905-aisiais, o 1907-ųjų pradžioje.
Ant Vilniaus centrinio knygyno pastato (Gedimino pr. 13), kampo pritvirtinta lentelė su užrašu: „Čia buvusioje rezidencijoje Mykolas Sleževičius sudarė II Vyriausybę“, tačiau šis stalininis pastatas iškilo tik pokariu, o Lietuvos Taryba posėdžiavo kitame name arčiau gatvės, kurio seniai nėra.
2003 m. ant choralinės sinagogos fasado pakabintoje memorialinėje lentoje parašyta, kad ją 1903 m. pastatė Vilniaus Gaono sekėjai mitnagedai. Tačiau statybos iniciatoriai buvo ne Gaono remto ortodoksinio judaizmo šalininkai, o priešingai – jį reformuoti siekę chasidai.
Virš įėjimo į viešbutį „Pas bazilijonus“ (Aušros Vartų g. 7A) kabo lentelė, teigianti, kad šiame pastate buvo kalinamas poetas Adomas Mickevičius. Tačiau šalia stovi neseniai pastatytas namukas, pavadintas Konrado cele. Ne kartą stebėjau sumišusius turistus, nesuprantančius, kur iš tikrųjų kalėjo poetas – buvusiame bazilijonų vienuolyne ar toje butaforinėje celėje?
– Kas labiausiai nustebintų užsienio turistus?
– Vokiškai kalbantys miesto svečiai nustebs pamatę išskirtinį balkoną su svastikų ženklais, puošiančiais Trapo namu vadinamą pastatą Dominikonų gatvėje 9.
Nostalgiją lenkams turistams sukels šaligatvio plytelė su užrašu „T.Szopa, K.Zimmerman, Wilno“, išlikusi buvusiame Labdarybės draugijos kieme tarp Vilniaus ir Labdarių gatvių.
– Apie pokario laikotarpį savo knygoje nerašote?
– Ties 1944-ųjų pabaiga mano knyga baigiasi: aprašau tik kulkų žymes, paliktas liepos mūšių metu.
Dabar leidėjas ragina: „Eik, rašyk antrą knygą apie reliktus, datuojamus nuo 1944 iki 1990-ųjų.“ Gal taip ir padarysiu.
