Rašytoja S. Aleksijevič: „Šiandien man akyse tvenkėsi ašaros“

Vos perskaitęs S.Aleksijevič „Černobylio maldą“, kurioje gyvi liudytojai pasakoja apie atominės elektrinės sprogimą, L.M.Zaikauskas paprašė leidimo pagal ją statyti spektaklį. Jis jau rodytas Rusijoje, o kai L.M.Zaikauskas tapo Panevėžio J.Miltinio teatro vadovu, perkeltas į Panevėžio sceną.

Tai – monospektaklis, Liudmilos Ignatenko, žuvusio ugniagesio Vasilijaus Ignatenkos žmonos, monologas. Jį dvi valandas skaito aktorė Eglė Špokaitė. Puikią scenografiją ir vaizdo montažą sukūrė Margarita Misiukova.

Spektaklis, kad ir kaip būtų keista, apie meilę. Jis prasideda nuo žodžių: „Apie ką papasakoti – apie mirtį ar apie meilę?“ Labiausiai sukrečiantis dalykas – pasakojimas, kaip herojė ištekėjo, kaip vyras ją nešiodavo ant rankų, kaip jie bučiuodavosi ir žmonės jiems pavydėdavo ir kaip per keturiolika dienų jį pasiglemžė spindulinė liga ir mirtis. „Man, nepatyrusiai nieko panašaus, iš pradžių buvo sunku įsivaizduoti, kaip tai galėtų būti, ir įsileisti į save. Vietomis tekstas, regis, blokuoja smegenis ir atsisako priimti visą siaubą ir jausminį krūvį. Vietomis šis tekstas man atrodo kaip antikos tragedija“, – prieš premjerą dalijosi mintimis aktorė E.Špokaitė.

O po spektaklio knygos autorė S.Aleksijevič prasitarė: „Man jau gana sunku pravirkti, nes tai darbas, kurį dirbu daugiau kaip trisdešimt metų. Negaliu pasakyti, kad jis mane užgrūdino, gal kaip tik ilgainiui jaučiuosi mažiau apsaugota, tačiau šiandien man akyse tvenkėsi ašaros, nes mačiau tą Liusenką tokią tikrą.“

S.Aleksijevič susitiko su žiūrovais. Pokalbį vedė žurnalistas Ginas Dabašinskas. „Černobylis, mano galva, yra didžiulė metafora, tas mirties mechanizmas, kuris priverčia galvoti apie gyvenimą, įsuka gyvenimo smagratį, – samprotavo G.Dabašinskas. – Ir jeigu tai paskęsta buitinėse detalėse, nėra labai gerai. Todėl ir kalbėjo apie polifoniją tie, kurie teikė Nobelio premiją, – apie tai, kad S.Aleksijevič knygoje skirtingi liudijimai, skirtingi balsai susilieja į vieną audinį ir supranti, kad Černobylis – tai mechanizmas, mašina, didžiulė mirties mašina, kuri liudija gyvenimą. Jos akivaizdoje suprantame, kad kiekvienas tik gimęs žmogus pasmerktas mirčiai. Tą žinojo senovės graikai, bet mes truputį užmiršome. Visi mes čia esame artėjantys prie, ir mums primena šitai ta didžioji metafora.“

– Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip kilo mintis rašyti – nuo mokyklos, rašinėlių, dienoraščių? Jūsų lengvas stilius, tikrai žurnalistinis. Kita vertus, jis koliažinio principo, jūs montuotoja, Sergejaus Eizenšteino mokinė. Kaip susiklostė jūsų kūrybinė biografija, nuo ko viskas prasidėjo? – pasiteiravo G.Dabašinskas S.Aleksijevič.

– Šis klausimas mane visada trikdo, nes gyveni daug metų, o paskui pabandyk per keletą minučių paaiškinti, ką visą tą laiką veikei.

Man visą laiką norėjosi rašyti. Mes gyvenome kaime, mano tėvai buvo kaimo mokytojai, aš gyvenau tarp garsų. Juk slaviškas kaimas – tai kalbantis kaimas. Žmonės daug kalba – tai tam tikra slavų kultūros dalis. Skausmas – irgi tos kultūros dalis. Tai – ašarų, skausmo, kančios kultūra. Ko gero, aš nuo vaikystės traumuota tos kultūros, nes nuo mažumės girdėjau kalbas apie mirtį.

Kai baigiau Žurnalistikos fakultetą, ilgai ieškojau savo kelio, septynerius metus dirbau žurnaliste. Tačiau žurnalistika man buvo per ankšta, nes mane domino žmogus, jo gyvenimas, visas tas šlamštas, tas žmogaus mėšlas, išverstas į viršų, kaip sakė metaforas mėgęs  Andrejus Platonovas. Tik tada, kai visa tai pamatai, suvoki, kas yra žmogus.

Mane tai domino, o žurnalistikai to nereikėjo – nei sovietinei, nei, manau, dabartinei. Mes tenkinamės banalybėmis, informacijos perteikimu, o literatūros, meno paskirtis – ne šiaip perteikti informaciją, bet perteikti paslaptį. Informacija neturi nieko bendra su ta paslaptimi. Gyvenau šalia žmonių, kurie žinojo apie mirtį, represijas, karą, pokarį. Tas mirties artumas peršviečia visų dalykų esmę, suteikia gyvenimo inercijai tam tikrą aukštesnę būtį. Visa tai pagauti man buvo visuomet įdomu. Baigusi studijas, dirbau žurnaliste, bet kartu rašiau apsakymus apie karą.

Kodėl apie karą? Todėl, kad tuo metu tai buvo pagrindinės žinios, kurios jaudino žmones. O mano žanras – suteikti žodį pačiam mažajam žmogui, kurio niekas niekada nieko neklausdavo. Tiesiog priversdavo mirti dėl idėjų, bet niekada neklausdavo, ką tas istorijos kompostas mano apie jas, didžiąsias idėjas. Aš norėjau, kad jie patys papasakotų tą istoriją.

Pirmieji susitikimai, pirmieji pasakojimai mane taip sukrėtė, kad supratau, jog tai mano kelias. Juolab kad rusų literatūroje esama tokio žanro – užrašyti gyvi pasakojimai. Taigi pradėjau rašyti ir maždaug nuo antros knygos kilo mintis sukurti savo gyvenamojo meto istoriją.

Buvo komunistinė idėja, raudonoji civilizacija, kuri kadaise atsirado, bet tuo metu jau aižėjo. Ne visi mes manėme, kad raudonasis reichas, kaip jį vadinome, taip greitai žlugs. Manau, niekas tuo metu dar netikėjo, bet kad idėjos išsigimsta, buvo akivaizdu.

Aš stebėjau gyvenamąjį metą, žmones ir taip atsirado mano penkios knygos – raudonosios civilizacijos enciklopedija.

– S.Aleksijevič knyga išleista lietuviškai, šią savaitę per LRT radiją transliuojama jos audioversija ir mes esame įtraukti į rusiškos literatūros lauką. Ar jūs, Svetlana, esate rusų literatūros atstovė? Ar esate Aleksandro Solženicyno darbo tęsėja? Jis savo „Gulago archipelagą“ rašė remdamasis meninio tyrinėjimo metodu. Ar naudojatės tokiu metodu, ar save priskiriate rusų literatūrai?

– Per Nobelio premijos paskaitą sakiau, kad turiu trejus namus: gimiau Ukrainoje, mano mama ukrainietė, tėvas baltarusis, visą gyvenimą gyvenau Baltarusijoje, pas močiutę ukrainietę, kurią labai mylėjau. Pas ją nuvykdavau tik vasarą ir tai buvo laimingiausios mano gyvenimo dienos.

Bet kaip žmogus susiformavau rusų kultūros terpėje ir, norėdama parašyti raudonosios utopijos enciklopediją, supratau, kad ją reikia rašyti rusiškai, nes pati utopija kalbėjo rusiškai. Šioje didžiulėje sovietinėje laboratorijoje taip kalbėjo lietuviai, tadžikai, ukrainiečiai. Šioje marksizmo-leninizmo laboratorijoje buvo bandoma išauginti išskirtinį – sovietinį – žmogų.

Reikia pasakyti, kad tai pavyko, nes tas raudonasis žmogus, kaip aš jį vadinu, nors tokios šalies jau nebėra, vis dar gyvena. Ir tai patvirtina ne A.Solženicyno, kuris sakė, kad lageris išvalo žmogų, žodžius, o kito mano mėgstamo rašytojo Varlamo Šalamovo mintį, kad lageris tvirkina žmogų, iškreipia jo esmę ir paverčia jį auka. Iš lagerio negalima išeiti laisvu žmogumi.

Jeigu kalbame apie skirstymą – ar aš baltarusių, ar rusų rašytoja, sunku atskirti, nes manyje susijungia du balsai: baltarusių literatūros minkštumas, mistiškumas, netgi vaikiškumas ir rusų kultūros filosofiškumas, katastrofiškumas. Be viso to negalėčiau apmąstyti, ko gero, katastrofiškiausios XX a. patirties.

– Jūs save apibūdinate kaip dvilypį žmogų. Antonas Čechovas šiuo požiūriu pasakytų – gal reikėtų po truputėlį, lašas po lašo savo sovietiškumą išspausti lauk. Ar jums tai svarbus uždavinys, ar to jau nebeįmanoma padaryti?

– Naujausios savo knygos „Second-hand laikai“ įvade rašau, kad esu to meto istorijos dalis, kad buvau auklėjama kaimo mokytojų šeimoje, mano tėvas – jis neseniai mirė, sulaukęs devyniasdešimties metų, – mirė būdamas komunistas ir manė, kad komunizmas – tai puiki idėja, kurią iškraipė Stalinas. Jo prigimtis nebuvo pasirengusi ką nors keisti. Jis buvo tam tikras romantikas. Mes su juo daug apie tai ginčydavomės.

Aš savęs nepavadinčiau sovietiniu žmogumi. Kai rašiau knygą apie sovietų karą Afganistane, iš ten grįžau visiškai laisvas žmogus ir galėjau tada apie save ištarti – gal tai ir garsiai nuskambės – kad aš pasaulio žmogus.

Rašant knygą apie Černobylį, pakito mano požiūris į tautines problemas. Kai rašiau šią knygą, kai ištisus mėnesius važinėjau į tą zoną, pamačiau, kad esame visiškai naujos žmogaus istorijos liudininkai. Žmogus jaučiasi ne kaip rusas, ukrainietis, tadžikas – jis jaučia kažkokį draugiškumą visiems gyviems padarams, jis supranta, kad gali išnykti lygiai taip pat kaip briedis, kuris ką tik prabėgo pro pat automobilį, kaip ežiukas, kuris nebebijo žmogaus, nes žmonės šioje žemėje nebegyvena. Taigi nenorėčiau susiaurinti savo pasaulėžiūros iki nacionalinio klausimo, aš žiūriu plačiau.

– Bet ar sutiksite, kad sovietiniai žmonės tuometiniame Minske ir Vilniuje, Taline ir Peterburge (tuo metu Leningrade), Maskvoje, Novosibirske, Čeliabinske buvo visiškai skirtingi? O dar Vidurinė Azija, Kaukazas. Visi skirtingi, nelygu tautiškumas. Bet ne tik jis lemia skirtumus, svarbu ir asmenybės. Jurijaus Lotmano Estija, Merabo Mamardašvilio Gruzija ir Rusija yra visiškai kitokios nišos, aplink tuos centrus gyveno visiškai skirtingi žmonės. Tuomet būtų galima pasakyti, kad sovietinis žmogus kaip apibendrinimas, kaip instrumentas gal teisinga kategorija, bet, giliau pakapsčius, jie labai skirtingi. Jūs turbūt esate visiškai kitoks sovietinis žmogus nei jūsų tėvas, dėl to jūs ir ginčijotės.

– Man labai patinka M.Mamardašvilis, prisimenu, koks jis buvo negailestingas sovietiniam žmogui. Bet aš nemėgstu žodžio „homo soveticus“, nematau jokio „homo soveticus“, negaliu žiūrėti į jį iš aukšto, arogantiškai, kaip kito gyvenamojo meto atstovas, negaliu smerkti savo tėvo – aš į jį žiūriu kaip į tragišką asmenybę. Meno požiūriu reikia žiūrėti į gyvenimą ne kaip į daiktą, kaip kad kartais žiūrime iš barikadų ir menininkai tose barikadose dingsta. Mes į žmogų žiūrime kaip į taikinį – dingsta įvairialypis žmogus, įvairialypis pasaulis. Aš augau tarp tų žmonių, mačiau, kad tai, kas įvyko pas mus, neturi nieko bendra su socializmo idėja. Aš ilgai gyvenau Švedijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir mačiau, kaip ten veikia socializmo idėjos, mačiau, kad visuomenė juda būtent ta kryptimi, tačiau tam tikru raidos etapu.

O dėl to, kas atsitiko pas mus, savo laiškuose perspėjo dar Georgijus Plechanovas. Jis rašė Leninui: žengdami iš feodalizmo į socializmą, jūs Rusiją paskandinsite kraujyje. Taip ir atsitiko. Viename bolševikų lagerių buvo parašytas toks šūkis: „Geležine ranka žmonijai sukursime laimę“. Tai to meto iliuzija, viltys, lygiai kaip jų būta ir XX a. dešimtajame dešimtmetyje, kaip yra dabar. Mes kai ką supratome, bet, nesigilindami į tragediją, bandome paprasčiausiai kabinti etiketes, o ne įsivaizduoti milijonų žmonių likimą – tų žmonių, kurie patikėjo rojumi žemėje.

Rusų mentalitete tai sutapo su socializmo idėja. Kažkas iš mąstytojų, ar tik ne Theodoras  Adornas, pavadino jį XX a. intelektualų opiumu – tai buvo viena madingiausių idėjų. Tačiau ji nugalėjo tik tam tikroje erdvėje, tarp tam tikro mentaliteto žmonių. Man problema atrodo platesnė. Todėl aš niekada nevartoju žodžio „homo soveticus“, nes iš karto matau savo tėvo veidą, jo įdomų, supainiotą, kartais vaikišką gyvenimą, bet jis jį nugyveno sąžiningai.

Prisimenu, kai grįžau iš karo Afganistane, pasakiau: „Tėti, mes žudikai, ar tu tai supranti? Tu savo mokiniams sakai netiesą!“ Mano tėvas neturėjo argumentų, jis paprasčiausiai apsiverkė.

Tas pats vyksta ir dabar: tyli intelektualai, išskyrus kai kuriuos, tyli tauta. Tai vyksta Rusijoje, tas pats Baltarusijoje – kalbu apie tai, kad reikia drąsos atidžiau, draugiškiau įsižiūrėti į tai, kas vyksta. Žmogus nėra tobulas, jis klysta.

– Volandas kadaise sakė: „Dar pusė velnio, kad žmogus netobulas.“

– Dešimtajame dešimtmetyje mes buvome naivūs – mums atrodė, kad komunizmas mirė. Kai rašiau savo naujausią knygą „Second-hand laikai“, norėjau pasakyti, kad komunizmas kur kas sudėtingesnė idėja, nei mums atrodo, ir kovoti su tuo rusiškuoju jo variantu, kurį pažįstame ir kuris išliko istorijoje, sudėtinga. Kartais viską supaprastiname.

Atrodo, kad visi bolševikai buvo banditai. Taip, jie vėliau tapo banditais, jie šalį paskandino kraujyje, tačiau pavojingiausia pati idėja ir man norėjosi papasakoti, kaip ši idėja įtraukia žmogų ir kaip jam sunku su ja atsisveikinti. Tai mačiau iš tėvo, kurį labai mylėjau, pavyzdžio. Mačiau, kaip jis norėjo atsisakyti komunizmo idėjos ir kaip jam tai nepavyko. Nes ta idėja dar nėra pakankamai ištyrinėta. Man norėjosi parodyti vidinį, namų socializmą, kaip jis gyvena ne tribūnoje, ne vadovėliuose, o žmogaus sieloje ir kodėl jis toks gyvybingas.

– Jūs analizuojate posovietinį mentalitetą. Kokios apraiškos vis dar gajausios?

– Matau, kad jūs visiškai nežiūrite rusiškų TV kanalų. Verta pasėdėti prie rusiškų kanalų bent dieną, paklausyti viso to košmaro: diktorius entuziastingai kalba, kad kažkur sudeginta Baracko Obamos, pagrindinio priešo, iškamša, lygiai taip pat entuziastingai pranešama, kad kažkur ant A.Solženicyno paminklo užrašyta: „Nusikaltėlis! Pardavė Rusiją!“, čia pat pranešama, kad reikia teisti Michailą Gorbčiovą, nes jis išdraskė tokią didžiulę šalį... Visas rinkinys.

Pakanka paklausyti Vladimiro Putino kalbų apie nacionališdavikus, apie tai, kad Krymas mūsų, kad Rusiją apspitę priešai, apie Rusijos mesianizmą, apie tai, kad turime iš Rusijos išvalyti gėjus, tarsi juose slypėtų visa problema, kad Rusų stačiatikių bažnyčia valo pasaulį... Kai klausausi, kad iš Amerikos liks tik pelenų sauja, man atrodo, kad net sovietiniais laikais sovietinis žmogus nebuvo toks sovietinis.

– Aš juk rašiau knygą apie imperijos galą, turėjau visa tai ištyrinėti. Aš masinės sąmonės istorikė. Netgi ta knyga apie meilę, kurią dabar rašau, – ne apie kitų planetų gyventojus. Aš rašysiu apie dabartinius žmones.

Štai visiškai neseniai užrašiau istoriją apie meilę, kuri įdomiai prasidėjo, o dar įdomiau baigėsi. Kodėl jie išsiskyrė? Todėl, kad vyras sako: „Krymas mūsų“, o žmona: „Ne, ne mūsų.“ Taigi žmogus gyvena tam tikru laiku. Jeigu rašau apie meilę ir jei kas nors mano, kad tai bus pakylėtas pasakojimas, kaip žmogus sėdi ant debesų ar panašiai, – klysta. Ne, žmogus gyvena čia, tikrame pasaulyje, jis kasdien keliasi, rengiasi, eina į darbą, mes neegzistuojame ne realybėje.

– Žmonės gyvena savo gyvenimą. Jūs juk puikiai suvokiate, kad televizija tėra vaizdelis, jis taip pat toli nuo tikrovės, kaip teatras nėra gyvenimas. Aš irgi buvau Rusijoje prieš pusantrų metų, apvažiavau kelis miestus – Maskvą, Jekaterinburgą, Žemutinį Naugardą, Novosibirską, bendravau su žmonėmis – jie nebūtinai tokie, kokius rodo Rusijos televizija, kurią kartais taip pat pažiūriu viena akimi. Turbūt turime matyti tikrovę, kuri konstruojama, ir atskirti ją nuo tos, kuri nepriklausoma nuo konstruktoriaus. Ji gal tyli, ji gal balsuoja taip, kaip reikia, bet ji tikrai nesutinka.

– Aš nesakau, kad rusų tauta – visiški idiotai. Aš sakau, kad dabar – tam tikras beprotybės laikas, į kurį pateko rusų tauta. Jūs Rusijoje buvote prieš pusantrų metų, o aš prieš tris mėnesius buvau Vologdoje, Omske, Irkutske, kalbėjausi su žmonėmis. Su manimi buvo atstovų iš Švedijos, jie kūrė filmą apie mane ir mano herojus, bet jiems uždraudė filmuoti. Bet kažkokie žmonės vis dėlto tai filmavo – jūs žinote, kokie...Tie atsiųsti kazokėliai, kaip juos vadina rusai, man kalbėjo: jūs – klasikinis nacionalinis išdavikas, jūs išduodate dabartinius Rusijos interesus.

Žmonės, ypač Vologdoje, mane nustebino. Ten puikios cerkvės, vienuolynai – valstybė tam negaili pinigų. Bet kai pradedi kalbėti su žmogumi ir jis dar mato kamerą arba sužino, kas aš tokia, jis pasirengęs kalbėti apie bet ką – apie vaikus, apie Dievą, apie ką nori, tik ne apie V.Putiną, ne apie Bažnyčią ir ne apie tai, kokiu metu mes gyvename. Žmonės bijo. Tad eini ir galvoji – gražios šventyklos, o kur žmogaus dvasia? Kodėl tokia vergovė? Todėl po praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio romantizmo aš negaliu pasiduoti jūsų romantizmui ir manyti, kad tauta geresnė, negu matome televizijos ekrane. Aš galiu net blogiau pasakyti: kartais tauta baisesnė už tai, ką matome per televiziją.

– Žinoma, yra tokių žmonių Rusijoje. Dainininkė Jelena Kamburova juos taikliai pavadino žmonėmis iš tylinčios Rusijos.

Jūs norėtumėte iš manęs išgirsti tam tikro optimizmo? Aš negaliu tuo atsakyti. Prisimenu praėjusio amžiaus dešimtąjį dešimtmetį – tūkstančiai žmonių išėjo į gatves, nuvertė Felikso Dzeržinskio paminklą. Žiūrėdama to meto kadrus klausiu: kur tie žmonės, kodėl jų tiek mažai? Šiandien mus vadina liberalais – o tai jau keiksmažodis. Mes gyvename jausdami pralaimėjimą. Tai reiškia, kad mes nenugalėjome. O kodėl nenugalėjome? Todėl, kad mūsų buvo mažai. Todėl, kad pertvarką darė M.Gorbačiovas ir kažkokia jo vienminčių grupė, o tauta tylėjo. Ir visus tuos metus mes vieni kitų klausdavome: kodėl tauta tyli?

Staiga ateina V.Putinas ir pradeda kartoti tą amžinąją rusišką mantrą apie kažkokią rusų tautos misiją, apie didžiąją Rusiją ir tauta pradėjo kalbėti, bet ne tai, ką liberalai, demokratai norėjo iš jos girdėti. Tauta pradėjo kalbėti apie tai, kad mes išdavėme Rusiją, o V.Putinas ją pakėlė. Ta grupė žmonių Sankt Peterburge, kurie atėjo į susitikimą su A.Sokurovu ir manimi, – tai juk ne visas Sankt Peterburgas ir ne visa Rusija.

– Klausimas, kuris sugrąžina mus prie teksto: ar dar kada nors buvote sutikusi knygos „Černobylio malda“ herojus, ar kalbinote juos vėliau? Ar bandote bendrauti su žmonėmis, kurie tampa jūsų herojais? Sekti jų biografiją?

– Mano herojų – tūkstančiai, negaliu pasakyti, kad stebiu jų visų gyvenimą, bet su kai kuriais susidraugauju. Būna ir liūdnų aplinkybių. Pirmiausia – kartų kaita. Esu parašiusi knygą „Nemoteriškas karo veidas“. Jauniausioms jos herojėms dabar 93-95 metai. Praktiškai jos jau išeina iš gyvenimo. Kai Vokietijos televizija norėjo sukurti filmą apie „Černobylio maldą“ (vėliau toks filmas buvo sukurtas Liuksemburge) ir aš skambindavau savo herojams, atsiliepdavo sūnūs, dukterys ir sakydavo: „Tėtis mirė, mama mirė, senelis tebėra. Taigi daug Černobylio kartos žmonių mirė. Su kai kuo ryšius palaikau, bet su tokia daugybe bendrauti turbūt neįmanoma.

– Manau, kad tai nusikaltimas, kuris rodo, kad nesuvokėme Černobylio, nesupratome jo prasmės. Turbūt tai kai kas daugiau, negu mūsų sąmonė gali aprėpti.

Baltarusijoje, kurioje gyvenu, yra uždara, autoritarinė sistema ir Černobylio tema čia apeinama. Mano knygos leidžiamos Rusijoje, bet ne Baltarusijoje. Tenykštė autoritarinė sistema negalvoja apie gyvybės kainą, apie tautos ateitį, jai rūpi tik valdžios problemos. Kadangi visuomenė paralyžiuota baimės, nuolatos kontroliuojama, mes nesugebėjome pasipriešinti, pas mus nėra kokio nors ekologinio, antibranduolinio judėjimo. Autoritarinėje šalyje viską sprendžia vienas žmogus. Jis nusprendė, kad statysime atominę elektrinę, o visuomenė tyli.

– Visame pasaulyje yra pastatyta dešimtys spektaklių ir labai įdomu pažiūrėti, kaip tavo idėjos, požiūris, pasaulėžiūra pritampa kitoje kultūroje, įgauna kitus atspalvius. Tačiau vis tiek svarbiausia yra bendražmogiškosios vertybės.

Man jau gana sunku pravirkti, nes tai darbas, kurį dirbu daugiau kaip trisdešimt metų. Negaliu pasakyti, kad jis mane užgrūdino, gal kaip tik ilgainiui jaučiuosi mažiau apsaugota, tačiau šiandien man akyse tvenkėsi ašaros, nes mačiau tą Liusenką tokią tikrą. Tos ašaros, man atrodo, yra atsakymas į jūsų klausimą.

– Į kokias kalbas verčiamos jūsų knygos, ar jaučiate, kad jos pramuša tą nematomą sieną, kuri susijusi su sovietine patirtimi? Juk Rytų Europoje dar suprantama, kas tai yra, Rytų europiečiai pajuto Černobylio poveikį, bet, įtariu, Filipinuose būtų sunkiau? Kiek jūsų knygos paveikios?

– Parašiau penkias knygas, jos išverstos į 77 kalbas. Neseniai net Irane, Irake, Sirijoje pasirodė – man tos kalbos atrodė visiškai nerealios, bet mano knygos išleistos ir jomis. Ką tik grįžau iš Kolumbijos – man buvo įdomu, kodėl Kolumbijoje tokios populiarios mano knygos.

– Taip. Ta šalis kariauja nuo 1948 metų, vyksta partizanų judėjimas, kuris maitinamas revoliucijos idėjų. Ir nors Sovietų Sąjunga žlugo, tos idėjos ten liko gyvos. Kaip tik dabar Havanoje prasidėjo taikos derybos, bet ar įsivaizduojate, kaip sunku iš miškų išvesti daugiau kaip 30 tūkstančių ginkluotų žmonių, kurie ilgą laiką mokėjo tik žudyti. Jeigu tai pavyks, kaip pripratinti juos prie naujo gyvenimo? Kaip žmogų su automatu paversti traktorininku? Aišku, buvo liūdna, kai mačiau ašaras akyse tų žmonių, kurie ateidavo autografų.

Karo, taikos, revoliucinių idėjų temos vis dar gyvos. Mes manome, kad komunistinis pasaulis ribojosi socialistiniu lageriu. Ne, jis kur kas platesnis, ir dar sykį kartoju: tos idėjos nemirė. Pasaulis daug sudėtingesnis, negu norėtume jį matyti.

O žmones, kurie skaito mano knygas, galbūt patraukia – pagirsiu save truputį – tas sąžiningas sudėtingumas.

– Tiems, kurie neskaitė S.Aleksijevič kūrinių, vertėtų pradėti nuo Nobelio premijos paskaitos. Ji – tradicinė, visi Nobelio premijos laureatai ją skaito ir ji yra tarsi S.Aleksijevič gyvenimo pozicijos kvintesencija. Ten užsiminta apie įdomų dalyką, kurį esate pakartojusi keliuose interviu. Jis formuluojamas klausimu ir nuostaba: kodėl Rusijoje kentėjimas nevirto laisve? Jūs tvirtinate, kad atsakymo kaip ir nėra. Man akivaizdi kita paralelė – kentėjimas virto tik kantrybe, kuri yra viena stipriųjų rusų nacionalinio charakterio pusių, nebūtinai atvedančių prie gerų padarinių. O laisvė randasi iš sąmoningo apsiribojimo – čia vakarietiška vertybė, ji nesusijusi taip tiesmukai su kentėjimu. Ši sąsaja, man atrodytų, jus gana tiksliai apibūdina kaip rusų kultūros rašytoją, Fiodoro Dostojevskio tradicijos žmogų, kuris nuolat sielojasi, kad iš kančios niekas neatsiranda, neatsiranda jokių vertybių, šviesių dalykų. Jų ir neturėtų rastis. Man regis, tai viena paslapčių, kultūrinių spąstų, į kuriuos pakliūna žmonės mėgindami pagal šitą klišę dėlioti savo asmeninį gyvenimą. Ką apie tai manote?

– Rusijos kultūrą galima pavadinti kentėjimo, kančios kultu – nuo kunigaikščio Kurbskio laiškų iki šių dienų. Ta mintis ypač ryški F.Dostojevskio kūryboje, ją pratęsia A.Solženicynas. Jie kalba apie tai, kad kentėjimas apvalo žmogų, pakylėja jį. A.Solženicynas sako, kad kentėjimas – tai žmogaus sielos katarsis, o V.Šalamovas sako, kad lagerio patirtis reikalinga tik lageryje, nes jis tik tvirkina auką. Aš esu V.Šalamovo pusėje. Mano Nobelio premijos paskaita yra mažas maištas prieš dostojevskiškąjį kentėjimo kultą rusų kultūroje. Aš sakiau, kad kentėjimas deformuoja žmogaus sielą. Kiek prisimenu, mokykloje, institute mums nekalbėjo apie laimę – tik apie mirtį, kad turime mirti už tėvynę, už abstrakčią idėją. Aš to nepriimu, manau, kad atėjo laikas pasirūpinti atskiru žmogumi, naujai suprasti privataus gyvenimo, apskritai gyvenimo prasmę. Reikia naujos pasaulėžiūros. Tačiau rusų kultūra eina užburtu kentėjimo keliu ir, manau, dar ilgai būsime jo įkaitai.

– Ar tikite Dievą?

– Kaip menininkė tikiu Dievą. Kai matai žydintį sodą, kuo dar tikėti? Kai prarandi artimą žmogų, kurgi dar žiūrėti, jei ne į dangų? Tačiau aš ne bažnytinis žmogus, nevaikštau į bažnyčią. Tai nereiškia, kad aš pati bandau kalbėtis su Dievu. Tačiau Dievas yra širdyje. Kai klausytojai manęs klausia, apie ką mano knygos, kam jos skirtos, aš atsakau, kad žmogaus gyvenime niekas nesikeičia – tai amžina gėrio ir blogio kova žmogaus širdyje.

Tačiau mano tikslas nėra kolekcionuoti baisumus, aš renku medžiagą apie tai, kaip išlikti žmogumi. Manau, kad žmogumi galima išlikti visada, bet sieloje turi degti žvakė, ir reikia eiti su ta žvake per visą gyvenimą. Kitos išeities nėra.

Parengė Milda Augulytė .