Praveriu langą.
– Ei, rusai!
– Čievo?
– A šiandien imsit Lietuvą?
– A kad tingim...
Durniai... Toks gražus rytas! Ko nepakariavus?
Užsiveriu kambary. Bet ką man čia veikti? Vėl prie stalo murksot?
Nusiminęs ieškau butelio su padegamuoju skysčiu.
– Tinginio šmote! – rėkia pati. – Tau kad tik nedirbt!
– Karas pakeičia žmogų, – aiškinu.
– Tavęs jau niekas nebepakeis.
– Ot pamatysi! – pučiuos. – Aš eisiu į karą su dviem kojom, o grįšiu su viena.
– Prieš panas pasirodyt, ane? – laido gerklę maniškė. – Tu ne kūno formas taisyk, o dvasiškai tobulėk. Moterims tai svarbiausia.
Kurgi ne! Visi bibliotekininkai skundžiasi mergų nepakankamumu.
– Kai gausiu ginklą, galėsiu nušauti visus, kuriuos mintyse jau seniai esu nušovęs.
Taip tardamas rūsčiai žvelgiu į žmoną. Gal supras.
Štai vakar... Mėgaujuos pro šalį bėgančiais vaizdais, tik staiga atsiveria durys, įlipa senis su maišu ir kad ims aiškint:
– Ajeezusmaryjavajeee...
Pykšteliu į pilvą. Liftu aš mėgstu vienas važiuot.
O maximoj tokia eilė prie kasos! Ilgai įrodinėju, kad aš būsimas karo invalidas. Jokio supratimo.
Tada trumpai paaiškinu iš lengvojo kulkosvaidžio...
Ėch, gyvenimėlis!
Paraudonuoju, prisiminęs, kad visa tai – tik sapne. Iš tikrųjų aš net prieš savo pačią rankos nesu pakėlęs. Užtat ir ūdija: „Kas tu per vyras?..“
Ot bus smagu, kai kare sužvėrėsiu! Mušiu vaikus, moteris, senelius, žvėrelius – visus, kurie mažesni už mane. Padegsiu mokyklas ir ligonines. Siautėsiu paliaubų metu, o labiausiai – užnugary...
– Po karo būsi baudžiamas už karo nusikaltimus, – įspėja maršalas Oleka.
Net juokas suremia. Visas karas yra nusikaltimas. Tai kaip galėčiau būti baudžiamas už dalis?
– Jei tave užmuščiau, negi būčiau atskirai baudžiamas už tai, kad ir dantį išmušiau?
Maršalas nudelbia ginklą...
Žmonės metų metais karų akademijose mokėsi žudyti, o tokių dalykų nesuvokia! Vienus mat galiu šaudyt, o kitų – ne? Tai gal nusitaikęs turėčiau paprašyti, kad šaunamasis man pasą parodytų?
Jeigu anas darbingo amžiaus – pykšt!
O jei garbingo:
– Tu, stipena, jau senjoras. Marš iš karo zonos!
Įsižeis gi žmonės.
Ar kariavimas kenkia sveikatai?
Aišku, pora bombelių po darbo ar švenčių proga – nieko baisaus. O keletas serijų iš gero kulkosvaidžio – kultūringas laisvalaikis.
Tačiau besaikis kariavimas kenkia ir jums, ir aplinkiniams. Simpatiškas kariauninkas greitai pavirsta atstumiančiu karuokliu. Todėl aš pritariu kartais pasigirstančiai nuomonei: su kariavimu reikia kovot.
Joks karuoklis, net pasiekęs paskutinę – agresoriaus – stadiją, neprisipažins: esu ligonis. Kur ten! Jie vadina save Tėvynės gynėjais, prisiekinėja galintys pult ir sustot, prasimano visokiausių priežasčių, dėl kurių neva būtina kariaut. Todėl daugel kas abejoja: ar šio žalingo įpročio išvis įmanoma atsikratyti?
Senam karuokliui niekas nebepadės. Galvokim apie jaunimą. Ką galim pasiūlyt?
Yra dažasvydis. Yra fibadono programa, kai žaliūkai bombelės mėgėjai vietoj tikrų bombų mėto tuščiavidurius kamuolius. Yra net karas keliuose...
Bet jaunuoliai vis tiek norės išbandyti, koks jausmas gavus iš kulkos į kaktą.
Todėl tikrai turi būti sugriežtintos ginklų išdavimo taisyklės. Ginkluotis galima tik sulaukusiems 41-erių. Tokiems jau sunkiau priprasti. O daugelis net pakelti ginklą tingės.
O jeigu – 61-erių? Gal net rusas neišdrįs užpulti armiją senelių?
Kariauti leidžiama tik specialiose vietose: tundrose, urvuose, dykumose... Kartais – mažuose miesteliuose, kur žmonėms nėr ką veikti. Bet jokiu būdu ne draustiniuose, ne didmiesčiuose ir ne prie magistralinių kelių.
Kai kas baiminasi, kad suklestės nelegali karyba: hibridiniai ir partizaniniai karai, taip pat visų rūšių pogrindžio kovos.
Bet jei būtų uždrausta karo reklama per televiziją... Jei generolų ir maršalų veidai būtų rodomi tik specialioje laidoje „Jų ieško policija“...
Deja!
Nūnai net valstybės vadovai staiposi ekrane su uniformom ar net vaikiškai pakarena kur saugiam poligone. O kas parodė rimtai atkariavusį žmogų? Nutrauktos galūnės, išvirtę viduriai, išmatų krūvos... Jei ir šmėsteli ekrane lengvosios ginkluotės padariniai – kulkų apgadinti civiliai – prieš tai žiūrovą įspėja: vaizdai gali šokiruoti! Užsimerk, kad nepaspringtum.
Vyrauja nuomonė, kad karo menas turi teikti estetinį pasitenkinimą.
Kai kas pašneka net apie karo kultūrą. Atseit pirmiausia šaltasis karas. Paskui patiekiami karštieji – raketos, bombos... Ir tik po to, jau pačiam karo puotos įkaršty, puolam su durtuvais ir peiliais ar net plikom rankom stveriam sprandines.
Tie kariauninkų pažadai... Karo pradžioj kiekvienam atrodo: skersim su saiku.
Bet apkvaišęs jau nuo pirmos bombelės vargiai beatskirs karštą nuo šalto, o gal net į svetimą apkasą granatų prikraus.
Ką regėjau kare
Kariauną sudarė dvi kariauninkų rūšys: vardankojai ir paspirdėliai. Vardankojų buvo nedaug, bet jie viskam vadovavo ir visados žinojo, dėl ko kariaujama: vardan Dievo, Tėvynės, garbės, gerovės... Vardankojai budėjo atbulinėse linijose. Į priekines buvo siunčiami paspirdėliai. Tie nežinojo nieko, bet viskuom tikėjo.
Būdavo, riktels koks vardankojis:
– Šitie yra priešai. Pirmyn!
Paspirdėliai puola pirmyn, išmuša priešus ir užima bevardę aukštumą.
Ten įsitvirtnę, pavadina ją kurio nors vardankojo vardu, o karo kapelionas tą žemę pašventina.
Šitaip vardankojai nuolat įgydavo naujų žemių, o karas – laukinis puolamasis – tapdavo šventu gynybiniu.
Paspirdėliai neturėjo žemės, bet tikėjo, kad Žemė – žmonių planeta, nesgi matė: panaudotus paspirdėlius užkasa į žemę.
Veiksmai prie fronto linijos
– Už rodiną! – rėkauja rusai.
– Už Tėvynę! – rėkia ir mūsiškiai.
– Už Pūūūtiną!
– Už Skverneeelį!
Kaip man tai įgriso! Išlendu iš apkaso.
– Už durų! – rikteliu.
Fronte tampa taip tylu, kad net girdėti, kaip gieda lakštingalos. Atpratusiems greit ima spengt ausyse.
– A kas tai – už durų? – klausia drąsesni.
Pasakoju per garsiakalbį. Puolėjai dairosi į gynėjus.
– A gal ir geriau – už durų...
– Aišku, geriau, – įtikinėju. – Turėdami bendrą tikslą, greičiau laimėsim. O kai vieni už tą, kiti už aną... Niekad tas karas nesibaigs.
– Jeigu už durų... – karuokliai krapšto pakaušius. – Į kurią pusę tada pult?
– Pulkim ratu, – siūlau. – Šitaip dar niekas nėra puolęs.
– Karas su ragučiais! – skelbia maršalas Oleka.
Visi trepsim ir sukamės ratu.
Ant Uralo kalnų sustoję NATO generolai per tolvaizdį stebi mūsų manevrus.
– Tiems, manding, visai pasimaišė, – piktinasi Tyzenhauzas.
Eizenhaueris purto galvą.
– Karai vystosi, kaip ir visa kita, – aiškina jis. – Pernai madoj buvo hibridiniai. Dabar va tokie atsirado...
– Ateity karai turbūt visai išgražės, – užsisvajoja Tyzenhauzas.
– O kas mums? – kūkteli Eizenhaueris. – Briuselis vis tiek draudžia kištis, mes galim tik žvilgčiot. Tai porno...
Paseno Europa...
Juozas ERLICKAS