Selmas, Seimo narys, sunerimęs: „Ką vasarą veikti? Žvejoti? Žmonės gi sakys: tas vėl žvejoja... Grybauti? Sakys: nugrybavo... Gal prie jūros pasislėpt?“
Važiuodamas per Lietuvą, dairosi į šalis ir liūdnai mintija: „Žmonės nusiminę, jie nebežino, ką rinkti... Ėch...“
Apsipila ašarom – taip jam gaila Lietuvos žmonių. Kyla noras stabtelti, puolus ant kelių, ištiesti rankas. „Broliai!..“ – sušukti.
„Bet jei ištiesiu, pamanys, kad vėl noriu paimti...“
Nukrečia šiurpas.
Pajūry pasitraukia į kopas ir apžiūri save. „Kur su tokiais nusmukusiais reitingais eit? Nebent į nudistų paplūdimį...“ Nė nepajunta, kaip ima balsu raudoti.
– Suimkite save į rankas, – siūlo kažkokia ponia.
„Kodėl visi mano, kad aš viską imu?“ – piktinasi narys.
Susinervinęs ima raustis į smėlį. Ir neblogai sekasi. „O žmonės skundžiasi, kad gyvas į žemę neįlįsi, – vypteli. – Visur apsimetėliai.“
Ponia gi pašnekina jį, pagirdo kava, ir Selmas pasijunta geriau. „Visi mano, kad aš mezgu vien naudingas pažintis. O va ši pažintis man visai nenaudinga, nes namie turiu piktą žmoną.“
Vakare ponia jam siūlo:
– Paimk mane.
„Provokacija!“ – krūpteli Selmas.
– Aš ne toks! – rikteli garsiai, kad visi girdėtų.
Bet pagauna liūdesys... „Nusiskandinsiu!“ – puola į jūrą.
O čia priplaukia kažkokie tipai ir kad ims rėkaut:
– Imk ranką!.. Stverk ratą!..
Selmas parodo špygą ir nueina į dugną.
Bet ir čia suranda...
Kitą dieną jis grįžta į Vilnių labai piktas, bet sykiu ir labiau pasitikintis savimi. „O vis dėlto aš nepaėmiau!“
Pradžios
– Saulė įteka į Baltijos jūrą. Tą žinau, – sako Skviernelis. – Bet kaip ji vėlek užlipa dangun?
Skviernelis nuo rudens žada eiti į pirmą politikos klasę – užtat jam viskas įdomu.
– Taip yra todėl, kad visaip gali būti, – išaiškina gamtos daktaras Saulemonas.
– Ar televizija – gamtos dalis? – domisi Skviernelis.
– Jei televizorių išvežame į mišką, jis tampa gamtos dalimi, – atsako daktaras.
Tada atpjauna gabalėlį gamtos ir padalina visiems po lygiai. Ten tykoję žemgrobiai labai piktinasi tokiu Saulemono elgesiu ir grasina jį nužudyti.
O prociesorius Bumblauckis aiškina, kad istoriją kuria žmonės.
– Bet iš tikrųjų žmonėms nevalia to daryt, – sudraudžia.
Skviernelis atidžiai klauso ir užsirašinėja. O mes džiaugiamės, kad būsimasis pirmokas toks žingeidus.
Didelius Skviernelio gabumus pirmas pastebėjo dvarininkas Skarbauckis, kuris jau net keletą savo baudžiauninkų buvo išleidęs į mokslus. Jis ir pasamdė mus mokytojais. Ilgai atsisakinėjom, mat esam geriausi savo sričių specialistai, institutų vadovai ir privačia praktika neužsiimam. Bet dabar jau nesigailim sutikę.
– Pamokysim tave politinių žaidimų, – sako Maišiulis, buvęs rinktinės lyderis.
O Skviernelis kad pašoks, kad treptels kojyte:
– As nenoliu zaist! As jau dydelis!
Nagi tikrai! Skarbauckis anam net ilgas kelnes nupirkęs. Taip pat raudonus batelius ir žalią portfeliuką.
– Tada mokysimės manierų.
Ant slenksčio padedam virvute pririštą pūslę, o kai Skviernelis bando ją griebti, patraukiam. Po šimto bandymų anas liaujasi griebęs, o po dviejų – nė galvos ton pusėn nebepasuka.
Visi stebimės, o Skarbauckis prabyla: „Šitas bus mylimiausias mano narys ir aš juo gėrėsiuos.“
– Belieka matematika, – Maišiulis pastato skaitytuvus. – Kiek bus dukart du?
– Žiūrint kas tie du, – žvitriai žvalgosi Skviernelis. – Kartais būna labai daug. O gali ir vienas likti už grotų. Todėl geriau dukart po dvidešimt ir padalinti iš keturių.
Maišiulis tik rankom skėsteli.
– Ir ką toks gudruolis Seime veiksi?
Skviernelis kaukšteli rausvais kulniukais ir skambiai išpyškina:
– Talnausiu Lietuvos zmonėms!
Visus net šiurpis nukrečia.
Kiti darbai
Ta vasara, kaip ir bylojo pranašystės, buvo labai karšta: iš rytų puolė rusai, iš pietų – arabai. O čia dar lenkai ėmė rėkaut:
– Imam Vilnių!
– O mes imam kyšį, – atsakė liberalai. – Ar negalėtumėt palaukti?
Sutrikę lenkai sustabdė žirgus prie Vyslos. Rusai stabtelėjo ties Smolensku, o arabai įrengė laikinas stovyklavietes Vokietijoje.
Sakytum, atokvėpis. Bet sukilo Lietuvos žmonės, ėmė reikalaut didesnių algų ir pensijų. Po įnirtingų mūšių ties Giedraičiais Lietuvos žmonės pralaužė socialdemokratų frontą ir toliau veržėsi į Vilnių. Liberalai kaip sykis tuo metu ėmė Utenos–Molėtų ruože, tad Lietuvos žmonių veiksmais buvo labai nepatenkinti.
– Visi tik savais reikalais užsiėmę, – piktinosi jie. – O kad ir mes turim reikalų, niekam nerūpi.
Negana to, viršum Vilniaus ėmė skraidyti ateivių lėkštės.
– Kad ir šitie su lėkštėm, tai gero nelauk, – nusiminė Lietuvos žmonės.
Ir jau buvo benuleidžią ginklus. Bet pakilo konservatoriai, iki tol tūnoję užnugaryje, ir jėgos vėl išsilygino. Liberalai tuo metu jau ėmė Plungėj ir į karo veiksmus nesikišo. Vis dėlto tarp jaunųjų atsirado kalbančių, kad Lietuvos žmonėms reikia padėti.
– Padėsim, – ramino vyresnieji. – Tik tegu anie pirmiau padeda mums. Ir aiškiai matomoj vietoj. Gana tų gūžynių!
Jaunieji užmezgė ryšius su Lietuvos žmonių vadais – Uoka ir Guoga – ir netrukus kyšis buvo padėtas atviroj zonoj ties Šiauliais. Tai buvo klaida, mat pirmieji iš savo lėkščių jį pamatė ateiviai... Šitaip kvailai prarastas itin didelės vertės turtas.
Liberalai buvo labai nusivylę ir atsisakė paremti Lietuvos žmones. Iš Jungtinių Tautų tribūnos šį sprendimą aiškino ne praradimais, o principais.
– Mes už laisvą rinką, – skelbė jie. – Pagal Smito ir Wesono teoriją: kiekvienas renka kiek nori ir kaip nori, o kiša tas, kuris neprakiša.
– Gražu! – gyrė Lietuvos žmonės. – Bet ar šiemet laikysitės žodžio?
– Mes už laisvą žodžių judėjimą visomis kryptimis, – paaiškino liberalai.
Po tokio pareiškimo tarp liberalų ir Lietuvos žmonių kilo Žodžių karas, vėliau pavadintas Gimtuoju. Tuom puikiai pasinaudojo Jungtinės pajėgos. Šią organizuotą grupuotę sudarė Skarbauckio vadovaujami valstiečiai, valstiečių draugai darbininkai, darbininkų priešai darbiečiai ir visiems trukdantys tvarkiečiai. Per pirmas tris dienas buvo paimti keturi dideli kyšiai Kalvarijoj ir Pagėgiuose, ir Jungtinės pajėgos tapo rimta atsvara Žodžių kare nusilpusiems liberalams.
Lietuviams imant plačiam ruože, lenkai vis teberėkavo: „Imam Vilnių!“ Iš lenkų jau šaipėsi visa Europa.
Jungtinės pajėgos neužmigo ant laurų. Juk dar reikėjo paimti itin didelį kyšį Trakuose. O čia, kaip sykis, rusai atnaujino karo veiksmus ir paėmė kelis nedidelius kaimus ties Varėna. Arabai netyčia paėmė Pabradę, bet jau kitą dieną atidavė ją lenkams.
– Reiktų atsigabenti milijonus tonų smėlio, užpilt tuo smėliu visą Lietuvą ir milijonus metų laukti, kol išrūgs nafta. Kitaip sakant, Lietuvoj gali būti gera gyventi, bet tas laikas dar toli.
Taip kalbėjo Abdulas Dar Atbulas, pasirašydamas Pabradės dovanojimo aktą.
Aišku, lenkai džiaugėsi, bet tai buvo niekai, palyginti su Jungtinių pajėgų pergale – šiems pagaliau pavyko paimti Klaipėdoj. Dėl to atsirado galimybės imti pasienio ruože ir net jūroje.
Bet, niekam nesitikint, iškilo Prokurorų ordinas. Auštant nedideli prokurorų pulkai iš pasalų puldavo galingas Jungtines pajėgas, o pulkų priekyje ant balto žirgo visados lėkdavo narsi mergaitė, žmonių praminta Apyaušrio Dalia...
Nežinia, kuom tai būtų baigęsi, bet, laimė, atsigavo liberalai, kuriems pavyko paimti Babtuose ir net Kauno prieigose. Prokurorams teko eit į kompromisą. „Lietuviais esame mes gimę“, – tokiais žodžiais buvo baigtas Pirmasis Kyšio padalinimas ir pasirašytas Maišiagalos memorandumas. Prokurorai gavo pusę Kauno ir gabalą Suvalkijos.
– Atlikta! – skelbė Jungtinės pajėgos.
– Tvarka bus! – pažadėjo prokurorai.
– Už laisvą poėmį! Valio! – džiūgavo liberalai.
– Gaila, kad Vilnius svetimų rankose, – atsiduso kažkoks praeivis.
Tikrai! Per tas sumaištis niekas ir nepastebėjo, kad lenkai Vilniuje. Dabar visi ėmė darniai rėkaut:
– Mes be Vilniaus nenurimsim!
– Reikia Vilnių paimt!
– Bet kaip tas Vilnius imamas?
Ilgai ten visi laužė galvas. Pagaliau vienas gudruolis pasiūlė:
– Reikia suteikti Vilniui kyšio statusą.
Nuotaika praskaidrėjo. Dvasia sutvirtėjo. Vilnius kaipmat buvo paimtas.
Aišku, paskui prasidėjo Vilniaus padalinimas. Bet tai jau kita istorija...
Juozas ERLICKAS