Žmogus, vadintas „iškiliausiu pasaulyje Holokausto aukų
atstovu“, mirė savo namuose Manhatane, nurodė dienraštis „The
New York Times“.
E.Wieselis, Rumunijoje gimęs JAV pilietis, bene labiausiai
žinomas dėl savo memuarų „Naktis“ (La Nuit, Night), kuriuose
aprašė savo patirtį Aušvico mirties stovykloje.
Rašytojas Nobelio premiją pelnė 1986 metais. E.Wieselis sakė:
„Laikau savo gyvenimo tikslu būti genocido, vykdyto nacių per
Antrąjį pasaulinį karą, liudininku“.
„Yad Vashem“ Holokausto centro atstovas Simmy Allenas (Simis
Alenas) naujienų agentūrai AFP patvirtino žinią apie E.Wieselio
mirtį.
Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu,
kuris esą 2014 metais mėgino įtikinti E.Wieselį siekti žydų
valstybės prezidento posto, vadino jį „humaniškumo pavyzdžiu“.
„Elie, žodžių meistras, perteikdavo per savo unikalią
asmenybę ir savo jaudinamose knygose žmogaus dvasios pergalę prieš
žiaurumą ir blogį“, – sakoma premjero pranešime.
„Holokausto tamsoje, kurioje žuvo šeši milijonai mūsų
brolių ir seserų, Elie Wieselis buvo šviesos švyturys ir
humaniškumo, tikinčio žmogaus gerumu, pavyzdys.“
„Niekada neužmiršiu tos nakties“
„Naktis“ buvo pirmoji jo knyga, kurios išleidimo istorija
buvo nepaprasta. Ji prasidėjo 6-o dešimtmečio viduryje, kai
E.Wieselis parašė 800 puslapių prisiminimus jidiš kalba, kuriuos
sutrumpino iki mažiau negu 300 puslapių ir 1956-aisiais išleido
Argentinoje kaip knygą, pavadintą „Ir pasaulis tylėjo“ (Un di
Velt Hot Geshvign).
Vėliau autorius dar kartą sutrumpino savo knygą iki mažiau
negu 200 puslapių Prancūzijos rinkai, o Jungtinėse Valstijose 1960
metais pasirodęs angliškas vertimas buvo tik kiek ilgesnis negu 100
puslapių.
Tie memuarai buvo tokie niūrūs, kad leidėjai abejojo, ar jie
sudomins skaitytojus. 2002 metais duodamas interviu dienraščiui
„The Chicago Tribune“, E.Wieselis prisiminė, kad iš pradžių jo
knyga beveik nesulaukė susidomėjimo.
„Angliškas vertimas išėjo 1960-aisiais, pirmasis leidimas
tebuvo 3 tūkst. egzempliorių. Ir prireikė trejų metų juos
parduoti. Dabar per mėnesį gaunu 100 vaikų laiškų apie tą
knygą. Ir spausdinama daug, daug milijonų jos kopijų“, – sakė
autorius.
Vienoje ypač sukrečiančioje dalyje E.Wieselis apibendrina savo
įspūdžius, kai jis buvo atvežtas į Aušvicą:
„Niekada neužmiršiu tos nakties – pirmosios nakties
stovykloje, kuri pavertė mano gyvenimą viena ilga naktimi,
septyniskart prakeikta ir septyniskart užantspauduota. Niekada
neužmiršiu tų dūmų. Niekada neužmiršiu veidelių vaikų, kurių
kūnus mačiau virstančius dūmų kamuoliais, besiritančiais po
tyliu žydru dangumi. ... Niekada neužmiršiu tų dalykų, net jeigu
būčiau pasmerktas ilgam kaip paties Dievo gyvenimui. Niekada.“
„Naktis“ vėliau buvo išplėsta iki trilogijos, kai pasirodė
tolesnės knygos „Aušra“ (L'Aube, Dawn) ir „Diena“ (Le Jour,
Day).
Iš Transilvanijos į Niujorką
Eliezeris Wieselis gimė 1928 metų rugsėjo
30-ąją Sigeto miestelyje (dabartinis Sigetu Marmaciėjus),
esančiame Rumunijos Karpatų kalnuose Transilvanijos šiaurėje,
krautuvininko Shlomo Wieselio ir jo žmonos Sarah
šeimoje.
Elie kartu su trimis seserimis augo bendruomenėje, kurią sudarė
daugiausiai žydai ortodoksai. Jie visi buvo suimti nacių, kai
E.Wieselis buvo paauglys.
Rašytojas savo biografijoje rašė, kad jo motina ir jaunesnė
sesuo buvo iškart nužudytos Aušvico dujų kameroje. Tėvas vėliau
mirė nuo dizenterijos ir bado Buchenvaldo koncentracijos stovykloje,
kur 17-metis E.Wieselis sulaukė išvadavimo, kai stovyklą užėmė
JAV pajėgos.
Jis susirado kitas dvi savo seseris Prancūzijoje ir įstojo į
Sorbonos universitetą Paryžiuje.
E.Wieselis tapo JAV piliečiu 1963-aisiais. Dar po šešerių
metų jis vedė Marion Rose, taip pat išgyvenusią
Holokaustą, kuri išvertė į anglų kalbą kai kurias jo knygas.
Jiedu susilaukė sūnaus Shlomo.
Gyvendamas Niujorke, E.Wieselis beveik tris dešimtmečius
važinėdavo į Bostoną, kurio universitete dėstė filosofiją,
literatūrą ir judaistiką. Rudenį jis taip pat skaitydavo
populiarų paskaitų kursą.
E.Wieselis gynė persekiojamus Sovietų Sąjungos žydus,
Nikaragvos indėnus miskitus, Kambodžos pabėgėlius, nukentėjusius
per Afrikos badmečius ir etninių valymų Bosnijoje aukas. E.Wieselis
buvo ilgametis Izraelio šalininkas, nors kai kada buvo kritikuojamas
dėl savo artimų ryšių su ministru pirmininku Benjaminu Netanyahu.
Elie Wieselio fondas už žmoniškumą, kurį jis kartu su žmona
įkūrė 1988 metais ir kuris stengėsi atkreipti pasaulio dėmesį į
pasaulį krečiančią neapykantą bei etninius konfliktus. Tačiau
šis fondas, kaip ir kelios kitos iškilios žydų bendruomenės
labdaringos organizacijos, tapo sukčiaus finansininko Bernardo
Madoffo aukomis. Šis veikėjas buvo suimtas 2008
metų pabaigoje ir apkaltintas vadovavimu finansinei piramidei,
kurioje sukosi apie 50 mlrd. JAV dolerių.
E.Wieselis sakė, kad jo fondas prarado 15,2 mln. dolerių, o jis
pats kartu su žmona neteko asmeninių investicijų. Per tą aferą
tyrusios komisijos posėdį 2009 metų vasarį E.Wieselis pripažino
pasidavęs B.Madoffo skleidžiamai mistikai – „mitui, kurį jis
buvo apie save susikūręs, kad viskas yra taip ypatinga, taip
unikalu, jog visa tai turi būti laikoma paslaptyje“. Nusivylęs
rašytojas pareiškė, kad B.Madoffas yra „sukčius, vagis,
nenaudėlis“.
„Niekas negali kalbėti už mirusiuosius“
E.Wieselis vėl apsilankė Aušvice 2006 metais, nuvykęs ten
kartu su JAV televizijos pokalbių laidų vedėja Oprah Winfrey. Jis taip pat lydėjo JAV prezidentą Baracką Obamą ir Vokietijos kanclerę Angelą Merkel per vizitą Buchenvaldo
stovyklos memoriale.
„Kai mes kartu vaikščiojome tarp spygliuotų vielų ir
sargybos bokštelių Buchenvalde ... Elie ištarė žodžius, kurių
niekada neužmiršiu: „Atmintis tapo visų geros valios žmonių
šventa pareiga“, – šeštadienį pareiškė B.Obama.
„Elie buvo ne vien iškiliausias pasaulyje Holokaustą
išgyvenęs žmogus, bet ir gyvasis memorialas, – pridūrė jis. –
Jo gyvenimas jo stiprus asmeninis pavyzdys skatina mus būti
geresnius.“
Izraelio prezidentas Reuvenas Rivlinas sakė, kad E.Wieselis buvo
„žydų tautos didvyris ir visos žmonijos milžinas“.
Priimdamas Nobelio taikos premiją, E.Wieselis sakė, kad šis
apdovanojimas „mane iš baugina, ir pamalonina“.
„Ji mane baugina, nes man kyla klausimas: ar turiu teisę
atstovauti daugybę tų, kurie žuvo? Ar turiu teisę priimti šią
didžią garbę jų vardu?“ – sakė rašytojas.
„Neturiu tokios teisės. Tai būtų įžūlu. Niekas negali
kalbėti už mirusiuosius; niekas negali interpretuoti jų
suluošintų svajonių ir vizijų“, – pridūrė jis.