Lietuvių rašytojų kūrinių teisės dažniausiai priklauso jiems patiems arba šalies leidykloms. Jie literatūros agentų neturi.
Ką jau kalbėti apie užsienyje įsikūrusias autorių agentūras.
Izraelyje gyvenančio 87 metų G.Kanovičiaus kūriniai sudomino Vokietijoje įsikūrusią autorių agentūrą „Nibbe & Wiedling“, kuri jau 15 metų bendradarbiauja su rusų kalba rašančiais rašytojais.
Tarp jos atstovaujamų rašytojų – Zacharas Prilepinas, Michailas Šiškinas ir dar kelios dešimtys daugiau ar mažiau garsių rašytojų.
Kodėl šią agentūrą sudomino G.Kanovičiaus kūryba? Kodėl rašytojams verta bendradarbiauti su autorių agentūromis? Apie tai kalbėjomės su vienu agentūros „Nibbe & Wiedling“ įkūrėjų 54 metų Thomu Wiedlingu.
– Kokia jūsų verslo esmė?
– Mes atstovaujame rašytojų kūrybai. Nuolat stebime Rusijos knygų rinką ir stengiamės pasirinkti tuos autorius, kurių kūryba turi daugiausia potencialo sudominti užsienio leidėjus.
Aš dešimt metų dirbau literatūros vertėju, esu išvertęs Aleksandros Marininos, Vladimiro Sorokino, kitų rusų rašytojų kūrinių. Tad prieš įkurdamas agentūrą su Bettina Nibbe turėjau daugybę kontaktų su rusų rašytojais. Bettina nuo 1996 metų dirba literatūros agente, tad turi daug patirties šioje srityje ir, žinoma, kontaktų su pasaulio leidėjais bei redaktoriais. Ji yra pardavimo varomoji jėga.
Mes siekiame populiarinti svarbius balsus – tiek šiuolaikinius, tiek klasikinius – iš Rusijos ir apie Rusiją. Mūsų agentūra veikia jau 15 metų. Bendradarbiaujame su ganėtinai dideliu būriu rašytojų, rašančių visų žanrų kūrinius.
– Kodėl jūs nusprendėte atstovauti rusų kalba rašantiems kūrėjams?
– Aš turiu slavų literatūros magistro laipsnį, praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje praleidau metus Rusijoje ir visada mėgau literatūrą.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai rašytojai, kurių kūrinius verčiau, kreipėsi į mane pagalbos, nes nežinojo, kaip elgtis su autorinėmis teisėmis. Tad ne tik verčiau jų kūrinius, bet ir prekiavau autorinėmis teisėmis. Kitaip tariant, buvau ne tik vertėjas, bet ir agentas.
Susitikimas su B.Nibbe tapo paskutiniu impulsu, paskatinusiu įkurti agentūrą.
– Kuriuos jūsų atstovaujamus rašytojus daugiausia lydi sėkmė? Kodėl?
– Pinigų atžvilgiu labiausiai sekasi mokslinės fantastikos kūrėjams. Tarkime, maskviečio Dmitrijaus Gluchovskio romanų seriją „Metro“ mes pardavėme daugiau nei 35 šalims.
Mokslinė fantastika populiari visame pasaulyje. Ji turi senas tradicijas ir Rusijoje.
Prisiminkime kad ir brolius Arkadijų ir Borisą Strugackius. D.Gluchovskis tęsia tas tradicijas. Jo knygos yra apie Rusiją.
Tiesa, Vakarų kritikai dabar giria ir tokius apie šiandienos Rusiją rašančius autorius kaip Aleksandras Ilčevskis, Olga Slavnikova, Romanas Senčinas.
– Nepaminėjote G.Kanovičiaus. Ar tikite, kad šio rašytojo kūryba gali būti gerai sutikta Vokietijoje ir kitose šalyse?
– Man asmeniškai G.Kanovičiaus kūriniai yra tai, ką mes Vokietijoje vadiname „Weltliteratur“ (liet. pasaulio literatūra).
Jie parašyti rusų kalba, bet jų veiksmas rutuliojasi ne visai Rusijoje. G.Kanovičius aprašo prarastą ir beveik užmirštą Rytų Europos žydų kultūros pasaulį, kuris buvo svarbus visiems mums – ir žydams, ir nežydams.
Ta žydų tragedija yra visos Europos ir netgi viso pasaulio tragedija. Būtent todėl G.Kanovičiaus romanai gali būti suprantami pasaulio skaitytojams.
– Kodėl jūs nusprendėte bendradarbiauti su G.Kanovičiumi?
– G.Kanovičių mums rekomendavo Marlies Juhnke iš Berlyno leidyklos „Aufbau“, kuri pernai išleido jo „Miestelio romansą“ (vok. „Kaddisch fur mein Schtetl“).
Beveik visus rašytojus, kuriems mes atstovaujame, rekomendavo rusų literatūros ekspertai iš viso pasaulio. Mes pasitikime jais, o jie pasitiki mumis. Pasitikėjimas – mūsų verslo šerdis.
Tačiau turi perskaityti ir tekstą. Tik jeigu tas tekstas tau patinka, galėsi įtikinti kitus, kad verta jį leisti. Rinka nuolat reikalauja naujų knygų, o leidyklų redaktoriams svarbu, kad kūriniai būtų išversti.
Stengiamės, kad G.Kanovičiaus „Miestelio romansas“ pasirodytų populiariojoje serijoje „Kitokia biblioteka“ ir kad būtų išleistas jo romanas „Šėtono apžavai“, kurio fragmentai jau išversti į anglų kalbą.
Ateinantį pavasarį Vokietijos leidykla „Corso“ turėtų vokiškai išleisti „Šėtono apžavus“. Tiesą sakant, tai, kad G.Kanovičius kilęs iš Lietuvos, bet rašo rusiškai ir pasakoja žydų gyvenimo istorijas, yra nemenkas iššūkis. Kita vertus, ar mes visi nesame įvairiabriaunės būtybės?
– Kaip vokiečių literatūros kritikai vertina G.Kanovičiaus kūrinius?
– Skaičiau kelis vokiečių kritikų atsiliepimus. Jie buvo naudingi, bet be vertinimo. Vis dėlto viskas priklauso nuo mūsų, kaip agentų, sugebėjimo privačių susitikimų metu sužadinti leidyklų redaktorių entuziazmą. Tik tokiu būdu debiutiniai ar pamiršti kūriniai, apie kuriuos kritikai nerašo, gali pasiekti skaitytojus.
– Žinote, Lietuvoje rašytojai neturi agentų ir nebendradarbiauja su profesionaliomis agentūromis. Sakykite, kodėl naudinga rašytojui turėti agentą ir agentūrą?
– Vakarų leidybos pasaulyje leidėjai įprastai naujų kūrinių ieško per agentūras.
Kol dar nebuvome įkūrę agentūros, rusų literatūra taip pat surasdavo kelią į Vakarus per vertėjus ir kelis ekspertus. Kai kurie leidėjai patys medžiodavo autorius.
Globaliame šių laikų leidybos pasaulyje leidėjams kaip niekada anksčiau reikia specializuotų agentų pagalbos. Visas knygų verslas įprato prie agentūrų. O rašytojai turi rašyti – ne pardavinėti savo kūrinius.
– Ar yra galimybių lietuvių rašytojams dirbti su „Nibbe & Wiedling“?
– Ne. Mūsų agentūra dirba tik su rusiškai rašančiais autoriais. Ir vien todėl, kad aš laisvai galiu skaityti rusų kalba. Tiesa, turime kelias išimtis iš Ukrainos ir Gruzijos, bet jų kūrinius aš perskaičiau rusų kalba.
