Parlydėjau tą ponią iš Trečiojo amžiaus universiteto, sustojom prie vartelių. Kluptelėjęs nejučiom stvėriau už liemens.
– Tavo rankos dreba, – sukuždėjo.
– O tavo raukšlės gražios, – pagyriau.
Kurį laiką tylėjom, apsvaigę nuo ėjimo. Bene vėl bus kraujospūdis pakilęs?
– Atleisk, kad nesuvaldžiau rankų, – teisinaus.
O kad sunkiai valdau ir kojas – tai tebekybojau ant jos.
– Tu tokia stipri, – stenėjau.
Šmėstelėjo mintis, kad būtų patogu su ja gyvent. O ji staiga tarė:
– Žiemą kartu gulėjom...
Šmėstelėjo kažkoks prisiminimas... Bet gal tik valktis ant akies užkrito. Vis tiek paklausiau:
– Ar tau gerai buvo?
– Kardiologiniame, – tęsė ji. – Ir tu pasakei... Prisimeni?
Skėstelėjau rankom, bet nenugriuvau. Gal ir apgydė...
– Pasakei, kad nebegrįši, – ji nusigręžusi glaudė prie akių skarelę. – Kaip tu galėjai?
– Tai kad į operacinę vežė...
– Vis tiek nereikėjo taip sakyt.
– Apdujęs nuo narkozės dar ne taip leptelsi.
Bet mačiau, kad ji įsižeidusi, todėl bandžiau pasakyti ką nors malonaus.
– Tu labai gražiai atrodei prijungta prie lašelinės. Ir tie vamzdeliai nosyje kaip tiko! O seselės jauniklės!.. – prunkštelėjau, – į nosį auskarus veriasi, prie intarnieto jungiasi...
Mačiau, kad ji susijaudino, ėmė dusti. Moterys! Tik pagirk jas...
– Einam į lovą, – sukuždėjo.
Atsigręžiau lėtai. Bet ne todėl, kad būčiau vaidinęs neprieinamą, o baimindamasis dėl stuburo slankstelių. Nors buvo keista, kad šitaip – viens du ir...
– Pasakyk man nors savo vardą, – paprašiau.
– Angelė.
– Ir mano žmona – Ange-e...
– Aš ir esu tavo žmona.
– Ot būna sutapimų!
Ji vėl ieško skarelės... Še tau! Bene vėl įsižeidė? Bet jei tiesą kalba, tai turi žinoti, kad aš neprimatau ir neprisimenu, kas esąs.
...Kai gulėjau lovoj, tai ilgai negalėjau užmigti, visokios mintys sukosi galvoj. Ar aš savo namuose? O koks mano vardas? Ar mano žmona – jeigu tai tikrai mano žmona! – leidžia man šlapintis į lovą?
Turbūt pavasaris buvo kaltas...
Tolimi keliai
Paryčiais aš labai pasipiktinęs!
– Motin, – kušinu pačią. – Ką išdarinėji?
– Miegok, – niurzgia.
– O kas tas vyras lovoj?
Nusigręžia į sieną. Susigėdo, mat... Nuliūdęs šliaužiu prie veidrodžio. Nuojauta neapgavo: tai ne aš. Dar prisimenu save – kitaip atrodau.
Apsirengiau ir išėjau iš namų...
Turbūt pro ašaras kelio nemačiau, nesgi žiū – ant kelmo besėdįs.
Vietos nepažįstamos... Kol svarstau, ką daryt, prisistato kažkoks tipelis.
– Ar viskas gerai?
Krūpteliu. Nejaugi mane mašina pervažiavo? O gal nuo stogo nukritau? Tokiais atvejais jie visados šitaip klausia. Dabar toks stilius. Aš net žinau, ką reikia atsakyti, kad atrodyčiau šiuolaikinis.
– Aš puikiai jaučiuos.
Jei ir pervažiavo, tai ne šiandien, o prieš gerą dešimtmetį – maždaug tiek laiko man viską skauda.
– Ar žinai, kur esąs?
– Auropoj.
Kokioj būtent šaly, negalėčiau pasakyti. Visur gi tos pačios reklamos, mašinos, lietuviai... Judėjimo laisvė – smagu. Bet vargina.
– Mano verslas sekasi gerai, – pasakoju.
– Vaj faj, – išverčiu į anglų kalbą. – Gou nakuj.
Jis žiūri taip smalsiai. Kas sakė, kad mes, lietuviai, neįdomūs pasauliui?
– Lietuvoj seniai buvau, – tęsiu. – Gal girdėjote, kas ten valdžioj? Arabai? Rusai?
Bet tas nusmurgėlis nėmaž nesidomi politika. Kumšteli man į šoną.
– Vėl pasiklydai?
– Siklydai, – vangiai tęsiu man nuobodų pokalbį nelabai suprantama kalba.
Jis atsidūsta.
– Alzheimeris.
– Al Rickas, – spūsteliu ištiestą ranką.
– Eisim namo.
– Aš jūsų nepažįstu!.
– Aš – tavo sūnus.
Šaltai nužvelgiu tą tipą.
– Aš – Antano sūnus. Ir kas iš to?
Ko jis nori? Aš ir Tavo nepažįstu. O su Tavo sūnum tikrai negaliu reikalų turėt.
O jis kad stvers mane už liemens.
– Aš ne toks! – spygteliu. – Tu į bobas pažvelk! Argi tos ne gražesnės?
Toliau neprisimenu. Bet jei būtų kas blogo nutikę, tikrai prisiminčiau. Bloga aš visados prisimenu...
Dėl visa ko buvau pas daktarą, klausiau, kas ten skauda. Sako: hemorojus. Jaunas tas daktarėlis. Gal išvien su Tavo sūnum? Ir kodėl visi jauni vyrai dabar py... py...
Paleidžiu srovę...
Mes tai pyjokai buvom, prisimenu. Gera buvo karta.
Viską aš prisimenu! Baigęs čiurkšti, net prisimenu, kad reikėjo į tualetą nueit...
Tai kad baugu! Visur tie žmonės... Tavo sūnus dabar nuolat mano namuose. Ir valgo iš mano lėkščių. Dar kažkokia sudžiūvus senė trepinėja.
– Tavo žmona.
– O mano žmona jauniklė, – giriuos. – O jau kokia riebi!
Pats Tavas tai nesirodo. Nors, aišku, viskam čia vadovauja...
– Tau snarglys tįsta į sriubą, – sako Tavo sūnus.
– Taip reikia.
Prie snarglio prikimba makaronas. Pašniurkšdamas ištraukiu jį iš lėkštės.
Šaukštą kilnoti – nelengva. O jėgas reikia taupyti – žadu sprukt iš šitos vietos.
Išminties išdalinimas
Prieš pasitraukdamas iš Lietuvos, noriu perteikti patirtį.
Kaip sustabdyti patyčias?
Jei stipresnis vaikas tyčiojasi iš silpnesnio, reikia stipruolį pabarti, paaiškinti, kad taip negražu... A ne?
Jūs aiškinkit. O mes darėm kitaip.
Būdavo, per anatomijos pamoką stipruolį išrengiam, pastatom prie lentos ir tyčiojamės iš jo kūno sandaros.
Per matematikos – tyčiojamės iš ano smegeninės.
Per kalbos – lenktyniaujame, kuris sugalvos išradingiausią tyčiuoklį įžeidžiantį naujadarą.
Per istorijos – prisimename senoviškus įžeidimus, taip pat senovines dorovinio ugdymo priemones: diržą, liniuotę, rykštes ir spragilus.
Per fizikos – išrandame naujų priemonių.
Per kūno kultūrą – statome stipruolį vietoj ožio ir visų rūšių priemones išbandome.
Visi žinojom: mokinius mušti – sveika.
Ir dabar visi žino, bet ne visi taip daro, nes kažkas suklaidino žmones, pasakęs, kad vietoj tiesos geriau tolerancija.
Niekas neprisimena, kas taip pasakė. Bet aišku: tai buvo mažai muštas tipas.
Visados gali būti geriau
Sėdžiu prie lango, laukiu, kol praeis senatvė...
– Kai išgeriu, man irgi būna blogai, – guodžia kaimynas. – Tris dienas.
– O mane jau trečius metus vargina.
– Gal nuo peršalimo...
– Kad nebuvau peršalęs.
– O ką daktarai?..
– Sako, pirma stadija.
– Vadinas, ne beviltiškas.
Ir man taip atrodo. O kai pavirsiu daržove – gal net pabrangsiu...
Juozas ERLICKAS