Kaip šiandien prisimenu – gražiausia metų šventė, ir aš einu Joninių laužo ieškot. Tai nėra sunku, nes mano draugas Jonas gyvena lauže.
Netoli Jono – Petro laužas. Dar kiek paėjus – Povilo. Čia daugel kas gyvena laužuos. Tik va iš Antano laužo po Antaninių – irgi gražiausios šventės – nuodėguliai belikę.
O Jono laužas – nedega. Tai keista, mat Jonas papratęs rūkyti lovoj, ir jo laužas įsiliepsnoja net paprastom dienom.
Brykšteliu degtuką, bet laužas labai įmirkęs – čiagi nuolat pasieniais liejamas perdirbtas alus.... Perdirbėjams nebūna laisvadienių.
– Nereik man tų Joninių, – aiškina Jonas. – Kai gaunu pensiją, man ir būna gražiausia metų šventė.
Tokių švenčių esą dvylika, ir tęsiasi jos maždaug po savaitę.
– Dėl ko mes gyvenam? – klausia Povilas, mat užsivertus butelį akys natūraliai nukrypsta į žvaigždes.
– Jei suliepsnotų visų mūsiškių laužai visoj Lietuvoj, tikrai atbaidytume priešo bombonešius, – sako Petras. – Gal tokia mūsų misija?
– Rusas neis į mūsų kaimą, – vaiposi Jonas.
– Kodėl gi? – prieštarauja Petras. – Rusui čia patiktų. Rusai irgi laužuos gyvena.
Gera žinoti, kad mes ne vieniši kosmose, kad kažkur tolybėse tūno panašios į mus būtybės.
– Gal jiems žinutę pasiųst, – siūlo Petras.
Pravėręs langą, pučia į tuščią butelį. Galingas, rūstus garsas – tokį visi supras.
– Mane rusas gert išmokino, – giriasi Povilas.
– Tu, snargliau, prie lietuvio gimęs, – primena Jonas,
Su panieka žvelgiam į tą pienburnį. Geografiją dažnai pamirštam, bet istoriją reiktų žinot.
– Einam, vyrai, laimės ieškot, – siūlo Petras.
Visi pritariam. Aušta Joninių rytas – tuščių butelių garantuotai rasim.
Tik jaunylis Povilas pasvajoja:
– Jeigu rasčiau paparčio žiedą, gal imčiau suprast, ką mano boba šneka.
– Taviškei labiau jo reiktų, – pataria Jonas. – Gal imtų suprast keturkojų kalbą.
– Aš grįžtu namo keturiom dėl to, kad gyvūnai turi teises, – paaiškina Povilas.
Tą visi žinom. Ir liūdna... Kai Petras išmetė savo katiną pro langą, tuoj pareigūnai prisistatė, ir katinas šiandien kaip ponas prieglaudoj ūsus kraipo.
O va kai patį Petrą žmona išmetė iš namų – tas po šiai dienai pakiemiais eina.
– O aš nė radęs neimčiau, – sako Jonas. – Jei išmokčiau paukščių kalbą, tiek jau to – gal imčiau suprast, ką politikai suokia. Bet jei išmoksiu anglų? Pamiršiu rusų, nes dvi rimtos kalbos tikrai netilps galvoj. Nebegalėsiu rusiškų serialų žiūrėti... Ką tada veikt?
Visus net šiurpis nukrečia... Tada jau tamsa.
O aš pernai radau paparčio žiedą. Tik nėr čia kuom girtis... Na, ėmiau suprasti, ką miško žvėrys kalba.
Ir kas iš to? Visi ten juokiasi iš mūsų.
Ėmiau viską kiaurai permatyti. Bet nieko naujo nepamačiau.
Kitą dieną pardaviau žiedą ir nusipirkau butelį.
Pagražėjimai
Prisimenu, liūdnas ėjau laukais. Atrodė, jau niekad nebus giedros.
Tik staiga!.. Bene skvernelis aukštybėse plazda? Kokia paprasta giesmelė, o kaip guodžia širdį! Bet ar tai, ką girdžiu, gali būti ne melas?
Kai skvernelis nutūpė ant dirvono, paklausiau:
– Ar tiesa, kad į valdžią ateina valstiečių vyrai?
– Čir čir, – patvirtina skvernelis.
– O darbininkai?
Skvernelis skėsteli sparneliais.
– Darbininkai visados ėjo išvien su valstiečiais, – primenu. – Tai tegu ir dabar eina. Lietuva bus paskutinė pasaulyje darbininkų ir valstiečių valstybė. Vienyk ir valdyk!
– Čik čirik, – pritaria skvernelis.
– Prasidės klasių kova, – tęsiu. – Ponai išeis į mišką, o ten jau tykos žalieji. Pasaulis pakels triukšmą, o mes nuleisim geležinę uždangą ir patys grūmosim. Ot bus juoko!..
– Čok čok, – atsako skvernelis.
„Viską jie supranta, – galvoju. – O vis tiek viską darys antraip.“
Skvernelis suplasnoja ir šauna padangėn. Ir vėl liejas giesmelė, tiek sykių jau girdėta, bet niekad nepabostanti...
Darom, ką galim
Mano kaimynas, tas, kuris andai padegė Kuršių neriją, vėl žada ten važiuot.
– Traukia daryti bloga, – sako jis. – Mat, bloga darome savo malonumui, o gera – siekdami naudos. Todėl gėris nėra visai išnykęs, jis tik nėra natūralus.
– Kiekvienas galėtų būt geras, – primenu. – Valandą... Dvi... Tiek galima ištvert.
– Kas tau stengsis... – kaimynas numoja ranka. – Yra teorija: darydamas gera kitam, sykiu ir sau padarai.
Bet jei nesi fizikas, praktikoj šią teoriją pritaikyti sunku, nes reikia apskaičiuoti, kiek būtent gero padaryti kitam, kad tai neviršytų padaromo sau.
Linkteliu. Ir man taip atrodo.
– Arba vėl: nedaryk to, ko nenorėtum, kad kitas tau darytų. Kai laikiaus šios teorijos, tai nieko nebegalėjau daryti. Pavydėjau policininkams, valdininkams – visiems, kurie gali daryti, ko nenorėtų, kad jiems darytų, už tai gauna algą ir dar keliskart po tiek iš tų, kuriems padaro.
Jis padūsauja ir vėl tęsia:
– Daugelis apie mane sako: geras žmogus... O ką aš galiu padaryt? Gyvenimas taip susiklostė, kad esu bibliotekininkas.
Aišku, įsiūlau skaitytojams blogų knygų, bet šitos jiems kaip tik patinka. Esu labai nusivylęs.
Stveriu jį už kojų ir švysteliu pro langą.
Tikrai smagiau.
Bendravimo pamokos
Pardavėja tikrina eurus, kuriais atsiskaitau.
– Jūs manote, kad ir aš mokėčiau padirbti? – stebiuos.
Pasijuntu lyg ant sparnų. Tai mat kaip aš moterims atrodau!..
– Galėčiau ir apiplėšt, – lepteliu.
– Gult! – rikteli apsauginis.
Pašaipiai nužvelgiu tą pusamžį barzdylą.
– Su tavimi tikrai nesigulsiu.
Bet vėl man džiaugsmas. Šit kaip į mane vyrai žiūri!..
Tai ir nesuprantu, kodėl žiūrint į veidrodį vis pagauna depresija...
Tradicinė medicina
– Kiek tau dar liko? – teiraujasi daktaras. – Tik atvirai.
– Sunku pasakyt, daktarėli, – skėsčioju rankom.
– O tu piniginę patikrink, – pataria specialistas. – Bet gali ir kitur būti...
Tą dieną atlieku itin išsamius tyrimus. Piniginėj – šimtas. Nedidelės metastazės vidinėj švarko ir užpakalinėj kelnių kišenėj. Banke nieko neranda.
– Še tau... – dūsauja daktaras. – Bet gal yra vilties, kad kas nors pasikeis?
– O taip! – guodžiu. – Stebuklų būna.
Pats tai žinau, kad esu beviltiškas. Bet nenoriu daktaro liūdint.
Netradicinė medicina
– Kenčiu nuo vienatvės, – skundžiuos daktarui. – Kaimynų – kaip tarakonų. Betgi sulindę į intarnieto plyšius! Neiškrapštysi iš jų tūbų.
– Išrašysiu elektrinį gražtą, – sako daktaras. – Prieš miegą tris valandas pagręši lubas.
Grąžtas nekompensuojamas, bet sukrapštau reikiamą sumą. Sveikata brangiau...
Po savaitės rodau daktarui mėlynėm nusėtą kūną.
– Jaučiuos geriau. Tik va tas šalutinis poveikis... A nier pažangesnių priemonių?
– Išrašysiu tau dešimt arabų, – sako daktaras. – Tie kompensuojami.
– Gal per daug, – gąsčiojuos. – Bijau priprasti.
– Išbandė švedai, vokiečiai... Niekas nepripranta.
Na, jei tokiose rimtose šalyse išbandyta... Bus gerai.
Kiti rūpesčiai
Susimąstęs šiukšlinu gamtą...
Ar galėčiau susivaldyti ir nešiukšlinti? Gal... Bet tai jau reikštų, kad mano ryšiai su gamta – nutrūkę.
Aš manau, kad šiukšlinti yra toks pat natūralus kiekvieno žmogaus poreikis, kaip ir tuštintis. Kovoti su tuom – beprasmiška.
Bet tvarka turi būti. Leiskim šiukšlinti tik nuo aštuonių ir tik asmenims, pasitikrinusiems sveikatą.
Nebeturi sveikatos – šiukšlink į sveikatą.
Juk besveikačiai primeta po krūmais tik nuorūkų, skardinių, butelių...
Sveikuolis gi atritina padangų, atsitempia lovą ar net priekabą, ir pūkšdamas sugrūda visa tai ežeran.
Sveikuolis jau nebeišmoks šiukšlinti kultūringai. Tokį būtina gydyti.
Juozas ERLICKAS